Šienapjūtė

ir nuskambės pienių kapuos

vasaros sapnas. Mums

jau tas pats: čia saliutuos

ar kels geltoną vėliavą

tas vaisių laivas, šiuo metu

laužiąs akiratį toli nuo kranto. Mes

per daug pavargę, šaižiai lūžo

alsavimas, kamanių sparnuose

dar gaudžia spalvos, ir kalba

tiktai tylėjimas, be atlydžio

krentąs žemyn, kur nesibaigia

šuliniai. Seniai seniai į daržinę pramintas

takelis; prietema, gali išgirsti plunksnos

dūzgenimą stoge, kai šiltas

vėjas. Eikime

ten, kur atsivers

glėbys kartoko miego, tykaus

bendrumo valandos. Būsimas

metų laike, laiminki

šį taką – jis palaidot

moka; aš

tikiu praeinančiais, tikiu

žiedais, kurie sudužo, aš

tikiu, kai naktį

pelėda juokias ir migla

jau kyla, kai drobę baltina

danguj, kai tvyro

rūkas: eikim

Iš latvių kalbos vertė Almis Grybauskas

 

 

Eglė Norkutė. „Too real“, 2022, drobė, aliejus, aliuminis, 148,5 × 148,5 × 2,5 cm. Lauryno Skeisgielos nuotrauka.

 

 

Almis Grybauskas. Apie Hermanio Margerio Majevskio „Šienapjūtę“

...šaižiai lūžo

alsavimas, kamanių sparnuose

dar gaudžia spalvos, ir kalba

tiktai tylėjimas, be atlydžio

krentąs žemyn, kur nesibaigia

šuliniai...

(„Šienapjūtė“)

Eilutės iš pirmo latvių poeto Hermanio Margerio Majevskio (1950–2001) eilėraščio, kurį išverčiau, ir – gal tas pirmas įspūdis buvo toks stip­rus – jos man neatskiriamai susiję su paties Margerio paveikslu – pirmiausia tas kalbos trapumas, lūžinėjimas – pagalvoji: subtili rygiečio jausena, tokia kiek dekadentiška, secesinė, kaip vokiškų centro mūrų, ir jos susidūrimas su kitokiom realijom, persidengimas... Bet čia, kaip sakoma, raktinis žodis „kalba“, kuris šiame fragmente „tiktai tylėjimas“ ir yra „alsavimas“ kaip kalbos atitikmuo. Galima tarti: tai jau viena Margerio poezijos konstantų. Ir galbūt dėl jos Margerio eilės labai pritapo prie poe­zijos alsavimo Lietuvoje, kuriai kalba tuomet buvo itin svarbi. Artumas tapybai: gaudžia spalvos kaip ir anksčiau paminėto vaisių laivo, kelsiančio geltoną vėliavą, – per visą tekstą tvinsta ir pasipildo pasaulio gausa, aukojama šienapjūtei, tai yra mirčiai...

O antra – eilutės man primena autorių, tiksliau, fizinį jo pavidalą. Tokią gotišką skulptūrą nuo viduramžių katedros frontono ir kiek egzotišką sovietinio Vilniaus fone. Ilgas ir, atrodo, taip pat lūžinėjantis kontūras, besiplaikstantis apsiaustas ir plaukai. O iš arti – Dürerio riterio veidas ir pianisto pirštai. Teatro meną išmanančiojo judesiai. Lengvi ir trapūs, gal čia dabar – po laiko – tai labiau matoma nei tuomet. Žodžiu, labiau grafika nei aliejinė tapyba. Bet gal dėl to giliau įsimintina. Savitas – turiu omeny eilėraščius, – nes gal ir jo rega buvo kažkaip gotiškai fokusuota, žodžių seka niekad srautu neplūdo, rėžė kartais gan raizgų raižinį, o pristigęs nusikaldavo ir naujažodžių ne iš klinties, o iš Toledo plieno. Dirbęs Rygos operoje, J. Rainio muziejuje, studijavęs Maskvoj teatro istoriją, labiau gal save susikūręs skaitymu ir terpėje Rygos, kur greta buvo Knutas Skujeniekas, Uldis Bėrzinis, Janis Ruokpelnis bei Leonas Briedis. Vertimais iš kitų kalbų. Šitoje savikūroje radosi lietuvių poe­zija, pirmiausia gal Bložė, paskui daug kitų. Radosi antrieji namai – Vilnius, kurį gerai pažino ir pamilo, o mūsų miestas įgijo slaptingą savo gotišką praeivį. Gal tai didžiausio abiem baltų kalbom rašytos poezijos suartėjimo metas – išėjo jaunųjų autorių knygelės: latvių „Mes atėjome į šį pasaulį“, analogiškai išleista ir lietuvių. Baltišką vienybę paskui dar bravūriškai propagavo Peteris, na, žinoma, Brūveris, bet ir jo nebeturime, o reikėtų pamainos...

...Būsimas

metų laike, laiminki

šį taką – jis palaidot

moka; aš

tikiu praeinančiais, tikiu

žiedais, kurie sudužo...

Dažnas naktinio autobuso į Rygą keleivis. Toks latviškas knyg­nešys, atgabenantis ir Rygos naujienų... Dar prisimenu jį, pasinėrusį į muziką Domo katedroje ar pavasariniuose Vilniaus priemiesčiuose, tie paveikslai keičiasi, bet ir ima trūkčioti tarsi norėdami pasakyti, ko aš nepasakau. Bet gal pasakė jis pats eilėraščiuose, kuriuos dažniausiai rašydavo naktį, kitiems miegant. Pasakė išversdamas daug lietuvių (ir ne tik) poezijos į latvių kalbą. Naktis tarsi atskirdavo, teikė distanciją, kuri, anot Simone Weil, yra grožio motina. Negreit prasitarė sergąs „ta pačia liga kaip ir Fiodoras Michailovičius“. Tai irgi buvo atskirtis. Anot jo, taip pat ir nušvitimo akimirkos. Jos – vienas jo eilių savitumo šaltinis, šalia kalbos ažūro, filigraniškų detalių ir visa tai sulydančios asmeninės magijos. Žinau, kad niekad kito iki galo nepažinsime, tokia visų mūsų atskirtis. Išlieka tekstai. Pirmas man į akį ir širdį kritęs prasideda:

ir nuskambės pienių kapuos

vasaros sapnas...

Prasideda kapais, o baigiasi:

...kai tvyro

rūkas: eikim