Tomas Petrulis

Karolinos Dačkutės nuotrauka
Karolinos Dačkutės nuotrauka

 

*

kai prisirpsta savižudžiai

„raudoni“ jų vaisiai

tabaluoja siūbuoja

ir šypsodami krinta

savo vardo bedugnėn

neliūdėk o numanomas „tu“

kurs nespėji su jais

ar nedrįsti prie jų prisijungti

tik stebėk jų byrėjimą

suspendavęs griežtą sprendimą

jų lyg snaigių sukimąsi

savo rūme vaizduotės

o kodėl nežinia

bet galbūt tai padės tau užmigti

 

 

kolibriai

 

pati brutaliausia pornografija visai be sekso scenų

kada skleidžias Tiesa ir atskrenda musė žalioji

iš Jos atsigerti ir ant biblijos tūpia jos kūnas

ir nutupia tiesiai ant negyvojo Jėzaus žaizdų

kurios pūdamos klimatą keičia ir kviečia visus

prie kovos prisijungti į vaikų kryžiaus žygį ir nustot

priekabiauti prie artimo savo moters bei vaiko

o filosofijos daktaro kaklas jo seminaro metu

ima temptis kol tampa labai panašus į likerio

butelio stemplę ten jau gyvena Jinai ir jam

sakė kažkas kad atskris tuoj kolibriai iš gyvūnų

planetos kanalo Jos atsigerti „bet jiems sekso nereiks“

nuramino

 

 

teogonija

 

ar yra išeitis? – paklausė mamytė

kai ištraukė save iš savo... ištraukė save lyg dukrytę

bet ji buvo chirurgo mamytė

o dangau ar matai! – sušnabždėjo josios chirurgas

savo kūno demiurgui, –

neturiu smegenų bet man reikia randų

kad galėčiau pagrįsti chirurgo vaikystę

ir tų kūno dalių be kurių net numirt negaliu –

galingiausio variklio ir juodų tepalų

o tada ir užvest ketinu savo peilį raudoną

kad ištirčiau mamytės lavoną

 

 

personažo vardu

 

užmiršti vardą pamiršti net vardo turėjimą

visi momentai susipina ir pradingsta tas vienas

įžanginis momentas užkibimo akimirka

kai buvau pavadintas vandenin panardintas

personažo vardu kai buvau suformuotas

kai buvau padabintas personažo vardu

bet dabar atvadina išformuoja mane

deformuoja atgal personažo vardu

nudabina mane kas kas kas?

gal gamta gal mama prisidengusi medžio lapu?

kad tai stoviu ne aš kad tai stovi tik jis

prisidengęs manuoju prisidengęs savuoju vardu

tarsi ošia kartoja ji man gal mama gal gamta?

o gal ten tik šuva sako „au“?

 

 

O!

 

pats efemeriškiausias būdas yra gyvenimo būdas

(čia turėtų būti kursyvas tiktai rašant ranka nesigavo)

bet o cigarete žiūrėk kaip tu sensti visų akyse

ir tau net ne gėda taip senti visų akyse? – – – – ir staiga

jis suprato kad „tai“ yra šauksmininkas jog tai tu esi

šauksmininkas visų akyse ir tau ar ne gėda juo būti

visų akyse? ir kad jam tavęs trūks jo paties akyse

(gal ne jam „jis“ tik vyr. giminė) šitam būdui keistam

kurio būdas gyventi ir vis tęsti save esamajam laike

ir vis šauktis tavęs visados ateity vis mirties tavo sąskaita

kai tavęs labiausiai nebus nes tu jau ir dabar netikra

jau dabar esi dirbtina (cigarete) tik apreikši jam šitai

po laiko

 

 

narcizo mirtis

 

aš esu miręs

bet suskaičiuokit

visi iki šimto

ir aš apsišlapinsiu

veidrodyje iškaliau

savo vardą ir pomėgius

instagramoj parodžiau

bet jūs jo neįžvelgėt

negalėjot atspėti manęs

nes para tuščia pasitaikė

be garsų be manęs išsirito

tiktai jūs visi negirdėjot

kad nebuvo garsų

nes skaičiavot labai

apie gėlę užmiršę

į skaičius įsigilinę

p. s.

yra tokia mergina

pornokamerų saite

pasivadinus kiaule

kuri nieko nedaro

tik kalba

apie savo beprasmišką

skylę

apie kažkokias gėles

savo šūduose

ir artėjančią Pabaigą

beveik niekas prieš ją

nesismauko

tiktai klausosi ir užsirašo

nes žaismingai ji kalba

 

 

„tu ją...“

 

tuja pasakė man „taip“

būtybės nešlovina dievo

kaip rašė vienas poetas

o ji buvo tiktai tuja ir

žinojo tik vieną atsakymą

tačiau nemokėjo ištarti

„tu ją pamilai“ savajam

šešėliui skersam kurs

gulėjo ištįsęs truputį

į šiaurę į rytus truputį

ištįsęs gulėjo ir pasiruošęs

su ja... bet ji nemokėjo

paimti savo šešėlio kalba

taip!

ji nemokėjo ištarti „tu ją...“

 

 

...ir joms tai patinka

 

šita pasaka apie tai kas sukelta ir integruota

(į vidų) apie tai kaip raidės turi angas kaip jos

vaikščioja kojomis kaip kankina jas vaizdiniai

kaip nutraukia rankas ar nupjauna kiaušius

šita pasaka apie tai kaip raidės atsiveria savo

„kankintojų“ polinkiams ir liepia jas penetruoti

didžiuliais virbais kuriuos pačios vadina

brūkšniais ir joms tai patinka visoms joms

patinka ir skauda ir tinsta ir tvinksta ir tinka

kada žiojas burna ir per burna iškrinta raidė

ne koks garsas bet būtent raidė tarkim „ė“ –

jos draugutės be saiko nudžiunga – „ė gražuole

ateiki čionai ir būsim kartu nemirtingos“

 

Draugai