Rugsėjo 22-oji – Baltų vienybės diena ir valstybinė Latvijos šventė, minint 1236 m. Saulės žemėje vykusį Saulės mūšį.

Vilnis Auzinis nuotrauka

×     Pēteris Zirnītis

 

Žengia, atžengia jie. Būrių būriais, dviese, trise,

bet vienišų –

daugiausia. Pėdina

iš vakarykštės ir tolimų dienų,

iš šiandienos. Tylėdami, lyguo lyguodami žingsniuoja,

kur dervuota stebulė už upės spragsėdama dega,

kur šį vakarą ant aukšto kalno laukia

vyriausiasis Janis – Krišjanis Baronas.

Janiai, Janių tėvai, Janių sūnūs, jų sesės jonažolės.

                             Keisti šie keleiviai – išėję ir gyvieji.

                             Joninių ugnis išplėšia iš tamsos

                             minioje žengiančiųjų veidus,

                             garsėja artėjančios dainos,

                             ajerai žiugždėdami lankstosi,

                             kibirkštys bitelėmis lakioja –

čion skuba Janis Cimzė, ir choras džiūgaudamas paskui jį

su daina atžengia – balsai tylūs, švelnūs ir audringi,

dangų plėšiantys pusiau,

eina Janis Ruozentalas – ir balti pavasariai nuo jo

teptuko laša,

akių nepakeldamas vienatvės taku pėdina Puorukų Janis.

Janiai, Janių tėvai, Janių sūnūs, jų sesės jonažolės.

Žydi pieva po Janio Pliekšano kojomis, ir Laiko upė

atsišakoja,

ten Janis Endzelynas kaito kalbą ir pina žodžių vainiką,

eina Janis Jansonas-Braunas ir Janis Albertas Jansonas,

iš svečios šalies pėdina Janis Jaunsudrabinis,

eina Janis Sudrabkalnis su švytinčia svajone,

Janis Pėteras moja ranka.

Janiai, Janių tėvai, Janių sūnūs, jų sesės jonažolės.

Eina Janiai valstiečiai, plūgu kvepiančiais delnais,

Janiai žvejai irklų raštu dainuoja,

eina Janis darbininkas su gėle atlape

ir savo balsu į lyguo chorą įsiterpia,

                         žengia, atžengia jie. Būrių būriais,

                         lyguo lyguodami. Per upę – link ugnies

                         linguoja visi. Janiai, Janių tėvai,

                         Janių sūnūs. Jų sesės jonažolės.

 

 

×     Daina Avotiņa

 

/ / /

 

Muša Gedimino bokšto laikrodis – 

vieną, du, tris kartus…

Virpa šaltas oras. Virpa viskas

ir suvokiam – nebegrįš ši valanda.

Ji nutols į amžinybę

tam, kuris mylėjo, dirbo,

dulkėse pažirs

tam, kuris mylėdamas laimę būrė.

 

Muša Gedimino bokšto laikrodis…

Laikas – begalinis, bet ribotas

man ir tau, visiems, kas gyva.

Neteisinga? 

O gal gerai?

Gal į gerą pokytis kiekvienas

mūsų džiaugsmui, skausmui, ilgesiui?

 

Muša Gedimino bokšto laikrodis:

paskubėk, žmogau! Nutolsta tavo laikas.

Jo jau nepavysi, niekur nesurasi.

Niekad antrąkart nebus jis duotas.

Nesukaupsi jo kaip aukso banke,

bet kaip grūdus jau galėsi žemėn sėti,

kiekvienoj širdy kaip obelį sodinti,

kad po metų imtų kristi

meilės obuoliai.

 

 

×     Jānis Baltvilks

 

/ / /

 

ilgai aš ėjau

pasaulį rinkdamas

laikas subraižė mano kojas

ilgai aš ėjau

tiek ilgai aš ėjau

ir pamiršau tai kas pamirštama

ilgai aš ėjau

tiek ilgai aš ėjau

kol vėl grįžau namo

ilgai aš ėjau

tiek ilgai aš ėjau

ir panorau ąžuolus sodinti

tada tegul jie

eina toliau

 

1975

 

 

×     Hermanis Marģers Majevskis

 

Prisiminimų sniege

 

                                           ...amžinybės  sniego gniūžtės...

                                                                                                                                  Judita Vaičiūnaitė

 

Snaigių drobulės praplaukia, kol apniukęs sunkumas, 

užgulęs mįslingą sielą, sulimpa į

Sniego Gniūžtę – –

Tada už debesies krašto sudunda sunki it ugnikalnis širdis,

su nutylėtom dejonėm nudunda

paeiliui.

 

Taip, drobulės – ant sustingusių pirštų, 

po supleišėjusiais ir sugurusiais saulėlydžio rėžiais;

kokia šviesos atmintis! Žodžiai. Šimtmečiai.

Iš klepsidros, iš klepsidros po lėtą, lėtą lašą – –

 

Kažkas pirmas išgirs. Ir į kraitę surinks.

Kovo žibuokles pirštai paliečia – – 

Tą mirksnį – per tamsos vartus – prasibrauna metų laikai,

apsunkę nokstančia nežinia,

 

kol snaigų drobulės

atplaukia! Dulkėtose gatvėse,

po šia saule, pavasaris, jis – vėl žaismingas, vėl

vienišas; trys snaigių saujos

tebevirpa delnų linijose,

vidurnakčio kelio tviskančiam sniege.

 

Iš žydrynės  vandenų Tu dabar žvelgi čionai,

į žemumą. Palikai žodžius, ataidinčius tik akyse.

Čia, žemumoje. Kur šalpusniai

tuojau prabus – –

 

kur Tavo pirštus bučiuosiu po sniegu.

 

2001 m. vasaris, Vilnius–Ryga

 

 

×     Vizma Belševica

 

Atodrėkis Ludzoje

 

Žmonės neuždengė stogo bažnyčiai,

Dangus pasirodė jiems bergždžias.

Medžiai, bažnyčion suėję,

Už nuodėmes mūsų meldžiasi.

Meldžiasi saulei ir orui,

Vandens slėpiningajam garui.

 – Žydri, atleiski jiems,

Nes jie nežino, ką daro! –

Gličios blindžių rankos į dangų,

Klupo šeivamedžiai kuproti.

Rodos, ši malda išklausyta –

Regim Ludzą saulėtą ir romią.

Vaiskioji ežerų atšvaistė

Virš skersgatvių  nusileidžia,

Ir kovarnis mėlyna akim

Žvilgčioja praeivėms į veidą,

Galvą pakreipęs klausosi –

Gal epušės pumpuras juda...

Vargu ar visi tai žino,

Kas šiandien dedasi Ludzoj.

 

 

×     Vitauts Ļūdēns

 

Šlovės giesmė pienių keliui

    

   Šlovė tau, pienių kely, nuo Elejos iki Šiaulių.

   Į tave subėga gysločių, bitkrėslių, smėlio, molio keliai

nuo Vilniaus, Rygos, Kauno, Jelgavos.

  Sidabro, bronzos, plieno keliai iš tolių į amžiną tolį.

  Suprantamų žodžių, suprantamų dainų keliai.

  Šimtą suprantamų žodžių atliepia tūkstančiai suprantamų žodžių.

  Šimtą suprantamų dainų atliepia tūkstantis suprantamų dainų.

  Tūkstantis suprantamų žodžių ir dainų – jau tvirtos šaknys

vienam likimo medžiui žemėje ir danguje.

  Būkite pašlovinti pienių keliai tarp mūsų.

  Būkite pašlovinti keliai aplink mus.

  Žemė su pienėmis – visų buvusių ir visų neprasidėjusių kelių žinovė –

kelio pradžią žymi.

     Žmonės jį pratęs ąžuolais ir obelimis.  

 

 1970

 

 

×     Juris Helds

 

Tamsos kreida

 

Rūkui krintančiam rašyki,

te laisvai ateina rytas,

kas tavy jau įsirašė,

tik tamsos kreidos klausykis

 

Ji ištars be jokių žodžių –

tas nesučiuptas jau toly...

taip dabar išpranašauja

ta tamsos kreida slaptoji

 

 

×     Viks

 

                        Abavos slėniui

 

taip                                                          taip

švelniai                                                   švelniai

kaip                                                        kaip

akmuo                                                    upė

upėje                                                      akmenyje

aš                                                            tu

tavyje                                                     manyje

                     mes dar nesame

                           MES

                     bet tvinksi mirksniai

                            o

                     sprogstantys žiedai 

                            ir

                     SOL(id)arizacija

                             rodys

                             mus

                       altoriaus paveiksle

                       šioje kamanių

                       o ne akmenų

                           katedroje 

 

1976

 

 

×     Hermanis Paukšs

 

/ / /

 

Sugrok

Šį vakarą melodiją lėtą

Kažką panašaus

Į valsą

 

Pritarsime

Tyliai keliais balsais

 

Šoksim

Pirštų virpuly

Kaip juokas

Mėnesienoj prarastoj

 

 

×     Ojārs Vācietis

 

/ / /

 

Atvažiuok pas mane rudeniop.

Kai išlipsi prie raudonikio,

į šermukšnį sušildyk rankas.

Atvažiuok pas mane rudeniop.

 

Apsisiausime debesiu,

tuo, kuris po arimą vaikšto

iš gegužio žiedų pakilęs.

Apsisiausime debesiu.

 

Degs pusiau pravertos tavo lūpos.

Atvažiuok pas mane rudeniop.

Apsisiausime debesiu.

Atvažiuok pas mane rudeniop.

 

 

Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis