VILJA-TUULIA HUOTARINEN (Suomija)

* * *

Marčios mažutėliais batais,
su mažutėlėm piliulių dėžutėm,
mažutėlėm pūstom rankovėm,
su mažutėliais dienoraščiais,
o dienoraščiuose – mažutėlėm raidėm.
Marčios mažutėlėm burnom
ir mažutėliais atodūsiais
mažumėlę liūdnom blauzdom
kurios virpa vėjyje
kai jos laukia iš miško grįžtančių dėdžių.
Marčios su mažutėliais nudegimų randais
prie mažutėlių puodų
mažutėliuose medžiotojų nameliuose
mažutėlio rūpesčio gale
kuomet jos laukia šūvio iš miško.
Marčios su mažutėliais kelionkrepšiais
mažumėlę supakuotais
į mažutėlius automobilius
kai kas nors mažumėlę trina
mažutėlis kurmis ritina akmenį
ridena į mažutėlę burnos ertmę kliūtį.
Taigi marčios vėl nusprendžia palaukti
mažumėlę
įberia į puodą mažumėlę pipirų
ir tikisi gero oro.

 

* * *

Sapne sidabrinis papuošalas,
laumžirgio smeigtukas.
Tu gavai jį dovanų, pasigirsta balsas.
Nuo ko?

 

* * *

Marčios juokiasi taip kad pamiršta
surengti sodo šventę.
Žvaigždės kasnakt sužimba jose;
rudenį jos laiko savo glėbiuose nuvytusį vasaros kūną.
Spalį matau jas stovinčias kyšulyje
didingai kviečiančias lietų. Arba paukščius.
Jų oda įšąla
tačiau pavasariškai violetiniais naktiniais jos mojuoja
pavasariškai violetiniais naktiniais kaip pašėlusios

 

* * *

Šakelės verandoje išsikiša peržengdamos ribas,
būtų pernelyg akivaizdu jas nupjauti.
Rašymas yra formos paieškos,
ir vietos. Šilkinės užuolaidos, apspurę rankšluosčiai
džiūsta greta. Pokyčiai ateina iš lėto
ir šiltu oru, šiluma atveria sakinius, rašau:
tai yra tie lūžiai kurių ieškojau.

 

Iš suomių kalbos vertė Viltarė Mickevičienė