Violeta Šoblinskaitė-Aleksa. Iš ciklo „Lota Dasenberge“

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

vakar Dasenberge
iki pusiaunakčio
gatvėje šėlo
kaukėti vaikai

klegėjo
ulbėjo
mėtė gražiai į kits kitą
tualetinio popieriaus ritinėlius –
svaidėsi
nelyginant sniego gniūžtėmis

vidurnaktį prasidėjo
fejerverkai –
net apykurtė frau Lota
kurią prižiūriu
girdėjo kaip šaudo

šiandien gavau surinkti
visą tą šlamštą –
tuos š...popierio tvarsčius
nugulusius mūsų šaligatvį

nieko nepadarysi:
vieniems – Visi Šventieji
kitiems – Helovinas

 

turėčiau būt pamaloninta:
gyvenu ne kamaroj po laiptais
kas priklausytų tarnaitei

mano valdos – svetainė

kambarys kuriame
penkios aibės grožybių

be viso kito
dvi Luco Cranacho reprodukcijos
sendinto aukso spalvos
rėmeliuose

siaurutėlė sofa
šiekštelei gulėti
o šalta!

nors radiatorių daug
leista
įsijungti vos vieną:
šilumą reikia taupyti

 

ponas Hofnungas
asmeninis frau Lotos daktaras
apsireikš lyg koks puolęs angelas
apsireikš
šiandien popiete

kaip tik tuo metu man priklauso
atsikvėpt nuo kvailų tauškalų

tiktai kas tas atokvėpis
kai lauki Vilties*?

pirmtakė sakė:
ponas Hofnungas
labai priekabus
tikras Šėtonas

lūkuriuoju bent kiek įsitempusi

* die Hoffnung (vok.) – viltis.

 

pagaliau sulaukėme –
nei ragų nei nagų
nei kanopų

frau Lota ilgai jam pasakoja
kad rašau romanus ir poeziją
kad moku kelias kalbas –

nulis sveikųjų!
nė antakiai nepakyla

veikiausiai
ponas Hofnungas kasdien po keliskart susiduria
su poetėmis
kurios Vokietijoje
bobulytėms uodegas šluosto

 

frau Lota nenusileidžia
žūtbūt nori stebinti

žinokit
jos vyras
(kinkteli į mane)

žinokit
yra chirurgas –
ortopedas traumatologas

dabar nebedirba
irgi rašo knygas

daktaro antakiukai nė krust:
ar norėsit vakcinos nuo gripo?

ir ko jam kilnoti tuos antakius
tam viltingajam ponui Hofnungui –
tiek aš
tiek ir mano Žmogus
juk ne Goethe su Schilleriu?

 

ir vis dėlto
striukas bukas vokietukas
(kad nereiktų ištarti jo tikrojo vardo)
nėra toks baisus
kokį piešia

energingas inteligentas
ir tiek

tik baisiausiai alkanas
bandeles prarijo akimirksniu –
tarytum
šuva
muilo gabalą

patikrino mano teisę
teikti paslaugas
paskiepijo frau Lotą nuo gripo
prirašė dirbtinių ašarų
širdies lašų
mikstūros nuo kosulio

paguodė:
palik testamentą
kad sudegintų
kai numirsi

esi vieniša
vaikų neturi –
nebus kam kapu pasirūpinti

negi manai kad sūnėnas
juolab dukterėčia
dvidešimt penkerius metus po tavo mirties
pinigą mokės vien už tai
kad galėtum pašerti kirminus?

 

Vokietijoje – kaip Lietuvoj
brangų svečią
privalu išlydėti lig vartų

daktarą lydžiu aš –
frau Lota pavargo kol puošėsi
benori vien tik į lovą

o, kaip ji puošėsi
kaip ji ruošėsi!

naujutėlis megztukas
gražus švarkeliukas
languotas sijonas
plaukai susukti
papurenti

linksmutė tokia net kvatoja
tačiau aimanuot nepamiršta:
nebematau!

jau nieko nebematau
tuoj apaksiu!

nors įžiūri menkiausią skylutę
vilnonėse savo kelnaitėse –
menko kandies dantuko
paliktą žymę

išlydimas daktaras sako:
o, mein Gott
apuoko akis jinai turi!
tokio amžiaus sulaukusi!

 

kartais sūnėnui
nors joks jis ne Grassas
suskamba ausyse
skardiniai būgneliai

pagrasina nusižudysiąs

frau Lota akimirksniu
pasiunčia pinigų

noras žudytis praeina

sūnėnas gyvena Miunchene
iki čia jam – per tūkstantį kilometrų
atvažiuoja dusyk per metus

ačiū Dievui
nebesusitiksime
Günteri!

Draugai