Vytautas Pliura (1951–2011) – angliškai rašęs poetas ir dramaturgas iš JAV, lietuvių dipuko gydytojo ir airiškų-vokiškų šaknų amerikietės sūnus, Vietnamo karo veteranas. Užaugo Ilinojuje, vėliau apsigyveno Los Andžele, Kalifornijos universitete baigė kino gamybos studijas. Dirbo scenaristu, tačiau vėliau didesnės sėkmės sulaukė Los Andželo teatro pasaulyje – režisavo ir prodiusavo ne vieną pjesę. Trijų pastatytų pjesių – „Conspiracy of Feelings“ („Jausmų sąmokslas“, 1982), „Dangerous Comedy“ („Pavojinga komedija“, 1988), „Don’t Let the Bed Bugs Bite, Norma Jean“ („Nesileisk kandžiojama blakių, Norma Džyn“, 1990) – ir dviejų poezijos knygų – „Skating on the Dark Side of the Moon“ („Čiuožinėjant tamsiąja Mėnulio puse“, 1995) ir „Tenderness in Hell“ („Švelnumas pragare“, 2001) – autorius. Pirmoji pjesė, nagrinėjanti rasizmo ir homofobijos apraiškas Los Andžele, statyta net kelis kartus, pelnė V. Pliurai ne vieną apdovanojimą ir gana anksti jį išgarsino. Poeziją pradėjo rašyti 1993 m., anot jo paties, „kone per klaidą“, tačiau šis užsiėmimas jį „užkabino“ – ėmė spausdintis įvairiuose periodiniuose leidiniuose, jo eilėraščiai pateko į keletą JAV poezijos antologijų. Didžioji kūrybos dalis skirta homoseksualumui ir iš jo kylantiems konfliktams su aplinka.

 

Nuotrauka iš šeimos archyvo

 

Kai tėvas imdavo kalbėti per miegus

Dažniausiai klejodavo vokiškai

Mus vaikus tai ne juokais gąsdino

Namie vokiškai mes nesikalbėdavom

Tiesą sakant net ir lietuviškai veik niekad nesikalbėdavom

Buvom amerikiečiai

Bendraudavom angliškai

Angliškai išmokau iš mamos

Nuo ankstyvos vaikystės pamenu laužytą tėvo anglų kalbą

„Mesk mane nuo laiptų žemyn rankšluostį!“ – paprašė manęs

vieną rytą po dušo

Nusikvatojau man tai skambėjo juokingai

Kai per miegus vokiškai klejodavo

Mes vaikai žinodavom kad jis sapnuoja

vėl atsidūręs koncentracijos stovykloj

Mama

Puldavo jam švelniai burkuoti lyg purplelis

Raminti kad jis namie

Mūsų erdviam Viktorijos laikų stiliaus name miesto pakrašty

Su tuojau už vaikų sūpynių prasidedančiais javų laukais

Kad jis saugus

Kad niekas jo nenuskriaus

Kartodavo jam šitai laužyta lietuvių kalba kad mes vaikai nesuprastume

Tik mums tai buvo anokia paslaptis

Vieną dieną kai pakėliau telefono ragelį

Tėtis pranešė kad sugedo jo mašina

Pasakė skambinąs iš „JUM-KAA!“ viešbučio

Niekaip nesupratau ką jis turi galvoj

Ir tik po kurio laiko mama sumojo kad jis yra YMCA

Kai Tėtis per miegus kalbėdavo vokiškai

Mus vaikus apimdavo kažin kokia baimė

Kažin koks šiurpas

Vokiečių kalba tokia šiurkšti

Visai ne kaip lietuvių kuri švelni tartum rožės žiedlapiai

Sapnuodamas jis pravirkdavo

Vienas iš Tėčiui priskirtų darbų stovykloj buvo

Atiminėti iš motinų nebegyvus kūdikius

Jo pareigos – rūpintis sanitarinėmis sąlygomis

Nebegyvi kūdikiai galėjo tapti ligų šaltiniu

Jis kalbėdavo vokiškai

Melsdavo moters atiduoti jam kūdikį

Buvo medicinos studentas iš Heidelbergo kalinys ir pats

Tokį darbą jam ten priskyrė

Moterys dažnai imdavo žindyti savo negyvus kūdikius laikydavo juos

prispaudusios prie krūties kad apmautų Tėtį

Išsiaiškinau visa tai jau po daugelio metų

Kai dėdė papasakojo apie stovyklą ir apie tai kaip Tėtis pergudraudavo

sargybinius kalėjimo pieninėj įsitrindamas minkštu sviestu

krūtinę ir taip prasinešdamas jo po marškiniais

Štai kodėl stovykloj Tėtis nemirė iš bado

Tėtis niekad nepasakojo ką ten patyrė

Neužsiminė nė žodžiu

Bent jau būdamas budrus

Prabildavo tik

Miegodamas

Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas