Vyriausiasis brolis Andrius šeimoje turėjo gražiausią balsą, bet labai drovėjosi dainuoti. Neprašyk, nepadainuos. Niūniuodavo tiktai ką nors meistraudamas tau už nugaros. Juozukas klausydavosi nejudėdamas, rankos nepakeldamas, galvos nepasukdamas, kad tik dainos nesutrikdytų – kuriam laikui taip ir sustingdavo pasviręs ar atsistojęs. Sujudėsi – ir tas paukštis nutils. Tačiau būtinai kas nors įeina, sutrinksi, sušunka – ir dainelės nėr...

Naujas muzikos mokytojas Tubutis subūrė vokalinį ansamb­lį, ir Juozukui buvo malonu tarp dainingiausių mokyklos vyrų matyti Andrių, tarsi pagaliau kolektyvo dėka nugalėjusį savo drovumą. Juozukas visą gyvenimą siekė vyresniųjų draugystės, o dabar štai keletas įdomiausių ir patraukliausių įvairaus amžiaus mokinių buvo And­riaus draugai, kurie ir prie jo truputėlį priartėjo. Tarp jų dainavo ir Juozuko idealas (taip, idealas) Algis, merginų vadinamas vaikščiojančia enciklopedija, – tai artimiausias Andriaus draugas, su kuriuo eidavo kartu į mokyklą ir grįždavo iš jos, bet pakeleiviui tai buvo tik pusiaukelė. Juozukui atrodė, kad Algis ten dainuoja tik dėl bendrakeleivio Andriaus.

Ansamblis bene visada pasirodydavo mišriuose mokyklos koncertuose: jie būdavo dideli ir skambūs, o ilgainiui dar padidėjo, kai vyr. pionierių vadovė sugalvojo ir įdiegė taikos, darbo ir laimingo gyvenimo montažus, įterpiamus tarp įvairių programos numerių. Jei kuris skaitovas, pamiršęs eilutę, stabtelėdavo, ją šūktelėdavo kas nors iš salės, o vyr. pionierių vadovė, sėdėdama pirmoje eilėje, tik pakreipdavo galvą į šoną ir porą minučių mąsliai šypsodavosi, kokie išprusę šiuolaikiniai vaikai! Suflerio nereikėjo, suflerį atstojo patys žiūrovai, o vadovės kūrybą sudarė vien išradinga montažo kompozicija. Ir tada nutiko didelis įvykis: begaliniame koncerte netikėtai visi prieš akis išvydo nepaprastą gražiabalsį duetą – iš Sibiro grįžusias seseris, dainuojančias neapolietišką dainelę! Ir tai buvo Juozuko ir Andriaus pusseserės – Agnė ir Gytautė. Apsivilkusios lengvomis šviesiomis suknelėmis jos tiesiog stebino: ir kaip nesušalo? Vaikai vėl klausydavosi montažo, bet jau galvodavo ne tiek apie laimę, kiek apie Sibirą ir tėvų pasakojimus, kaip tremtinius iš čia išvežė.

Juozukas pavydėjo Andriui, galinčiam ten, užkulisiuose, su jomis daugiau pabendrauti, nes šiaip sunku būdavo jas kur nors pamatyti. Retkarčiais koridoriuje viena ar kita mokytoja staiga prieidavo prie jų, iš kažkur išnirusių ir stabtelėjusių prie lango, bet nežinodamos, ką sakyti, tik džiugiai paliesdavo ranka vienai ir kitai petį, nusišypsodavo ir nueidavo.

Pusseserės jau buvo aplankiusios Juozuko namus, ten pasveikintos ir pavaišintos avietėmis, specialiai Juozuko surinktomis Pelkutėje. Kai mama vis atsiprašinėjo, kad negali nieko geresnio atnešti ir joms duoti, nes nieko neturi, vyresnioji Agnė tik apsikabindavo ją meiliai tardama:

– Nieko nereikia, štai bučkį!

Ir jos pasibučiuodavo.

Tremtiniai grįžo prieš porą savaičių, mama jau keletą kartų juos aplankė miestelyje, o parėjusi į namus pakiliai apie šį visą įvykį kalbėdavo kaimynėms vis švelniai ir pagarbiai minėdama brolį Simoną ir brolienę Kotryną. Pasakojo, ką ji anksčiau išgirdusi iš šių tremtinių ir kaip juos čia sutiko kolūkis. Sugrįžėliai, kalbėjo mama, niekur nerado darbo, tad nori nenori turėjo stoti į kolūkį –­ juk dvi mergaitės! Pirmininkas sušaukė visuotinį kolūkiečių susirinkimą, pristatė buvusius tremtinius ir žmonių paklausė:

– Priimsim ar ne?

Bet salė tylėjo.

Pirmininkas ragina pasisakyti ir apsispręsti. Salė nė krust. Paklausė, kas tars žodį, ragino kalbėti, bet niekas nė nesujudėjo. Tada pirmininkas paklausė:

– Kas už tai, kad priimtume? – ir pats pakėlė ranką.

Pakilo visos rankos. Kaimynai, išgirdę šiuos mamos žodžius, nusuko žvilgsnius tarsi nuo jos akių nudegę, patylėjo nežinodami, ką atsakyti, ir sujudo eiti.

O šiaip ir toliau niekas apie šią šeimą nekalbėdavo. (Tik Andriaus draugas Algis pasakė, kad tremtinių darbas Sibire buvo vystomas kaip Tarybų Sąjungos ūkio šaka, todėl ten reikėjo daug žmonių.) Gatvėje vienas kitas su jais šnekėdavosi dalykiškai, paprastai ir trumpai – visada reikalas būdavo aiškus. Mokiniai panašiai elgėsi ir su naujokėmis, prie jų nutildavo, niekas niekur nepasakydavo žodžio Sibiras, tarsi jo nė nebūtų. Bet šiaip tarpusavyje prasitardavo, kad į Sibirą buvo išvežti visiškai nekalti žmonės.

Ankstesniais metais Juozukas, ramesnę valandą pašauktas mamos, rašydavo į Sibirą laiškus, kuriuose bylodavo kartais nuo mamos, kartais nuo savęs, nes gale reikėjo pasirašyti savo vardu –­ Juozas Kieras. Laišką pradėdavo žodžiais: „Sveiki brangieji, Broli ir Broliene!“ Mama pasakydavo, apie ką rašyti, kartais net svarbesnį sakinį padiktuodavo, bet leisdavo raštingam vaikui pasižvalgyti ir pačiam, papasakoti apie mokyklą ir miestelį. Ji tik sudrausdavo, kad rašydamas labai nedejuotų ir niekuo nesiskųstų, nes laiškas nenueis; liepė perrašyti lapą, kai paminėjo aruose prigėrusias bulves.

Juozukas vienu kitu žodžiu su pusseserėmis persimesdavo koridoriuje ar kieme. Norėjo su jomis bendrauti, bet pokalbiai kažkodėl būdavo įtempti, sustabarėję ir greit nutrūkdavo. Apie ką kalbėti? Lengviau paklausyti, ką kiti su jomis šneka. Ilgiau su pusseserėmis stoviniuodavo Andrius, giliomis akimis dažniausiai žiūrėdamas žemyn arba pro šalį, sykiais gailiai nusišypsodamas ir tik retkarčiais kaltai žvilgtelėdamas į šviesias šių artimų giminaičių akis. Agnė prie Andriaus tiesiog glaustydavosi, mat jie mokėsi toje pačioje klasėje. Mergaitės, dvelkdamos ypatingu šventumu, neturėjo draugių, todėl visur vaikščiojo kartu ir glaudėsi viena prie kitos tarsi kokios dvynukės.

Prie jų pasukdavo geografijos mokytojas Ralys, dailus tamsiaplaukis rausvo veido vyras, plataus požiūrio inteligentas ir prancūziškų posakių mėgėjas (juos pasakydavo dviem kalbom –­ pirmiausiai prancūziškai, paskui lietuviškai, o jei sakytų atvirkščiai, žinoma, niekas tų prancūziškų lia lia nė neklausytų). Jis buvo savarankiškas, ironiškas, netgi savikritiškas; dėmesingai pagirdavo mokinius, pastebėjusius kokią nors jo paties klaidą ar apsirikimą vis atsiliepdamas: „Gerai, kad pasakėt, faina!“ – šiuo žodeliu juos tarsi skatindamas ir padėkodamas už drąsią pastabą; lygiai taip kartą klasėje atsiliepė į mergaičių šūksnį, sparčiai nusivilkęs švarką ir pažiūrėjęs į kreida išbaltintą jo nugarą.

O dabar koridoriuje geografas atsistojo priešais seseris, po minutės jau palengva žaismingai svyravo pirmyn ir atgal nuo batų galų iki kulnų sakydamas, kad šiaurę jis žino, girdamas šauniąsias dainininkes ir vadindamas jas angelėliais iš ledynų; tik jis vienas paklausdavo, kaip jos jaučiasi Lietuvoje, kaip sekėsi parvažiuoti tokį ilgą kelią, kaip įsikūrė senuose savo namuose ir baigdamas pokalbį padrąsindavo:

– Faina!