Muriel Rukeyser

Savižudžių bliuzas

Aš noriu kalbėti savo balsu!
Aš noriu kalbėti savo tikruoju balsu!
Šita gatvė veda į baltą vėją.
Aš dar nepasirengus ten eiti.
Tik ne savo tikruoju balsu.
Upė. Ar žinai, iš kur upė trykšta?
Ji trykšta iš aukštaūgio vyro,
Iš jo tikrojo balso.
Ar žinai, kur upė teka?
Ji teka į giedančią moterį,
Giedančią savo tikruoju balsu.
Ar sugebėtum įsivaizduoti tiesą?
Blogis surezgė mirties pasaulį,
Netikrą balsą.
Mirties pasaulis užmušė mane, gėlėms švytint
Pavasarį, mažiems vaikeliams matant,
Išsviedė mane liepsnojančią pro langą,
Ir visi mano priešai skambino mano draugams,
Bet mano kojos lakstė aplinkui tą pastatą,
Trypė savižudžių bliuzo ritmu.
Jie išmetė mane į jūrą
Saulės šviesa pasruvo mano veidu
Ir vanduo buvo mėlynas, vanduo buvo tamsus ir rudas
Ir nukirsta mano galva plaukiojo aplink tą laivą,
Tris kartus apiplaukė ir niekaip neskendo.
Per daug gyvenimo, mielieji, apglėbimų ir venų tvirtų,
Kiekvienas jutimas kalba mano tikruoju balsu,
Per daug gėlių, per daug žinanti saulė,
Per daug gyvenimo žudyti.

 

Menke Katz

Apie prisikėlimą

Visi
mes atgimsim
dar kartą, tarp
negimusių: sapnas
be to, kurs sapnuoja. Lyg
Dievas nė vienas neturėsim
pradžios nei pabaigos, nebūsim
naktis nei diena. Belaikiai kaip pasaulis
prieš Sukūrimą, prieš patį laiką. Beerdviai,
mes plevensim visur ir niekur: nesama
esatis slieko ir angelo, dulkės ir dangaus.

 

David Meltzer

Skraistė

Vienutėje jis skaičiavo širdies dūžius
bet išsigando kad ši gali sustoti
klausėsi sutrūkusių vamzdžių
po šikduobe grindyse
galiausiai skaitė Bibliją kokias ten dalija
bet jo religijos knygoje nebuvo
nebent tai būtų telefonų knyga
jis liko gyvas skaičiuodamas
raides, kablelius, taškus

 

Randas

belaikės akimirkos
randas
sukėlė įniršį
peilį sviestą į
Lilit*
viena pusė
jo ašmenų sminga
į mano kairiosios
mažylį
kita pusė
krenta ant stalo
laikas prasideda nelauktu skausmu
žaizdos burna laisto
raminantį kraują
ant medžio

*Anot kai kurių okultinių teorijų, kuriomis, beje, rėmėsi ir Johnas Miltonas, rašydamas „Prarastąjį rojų“, Lilit buvo rojaus gyvatė, pirmoji Adomo žmona, paskui atkeršijusi įsiūlydama Ievai obuolį. Viduramžių žydų tautosakoje Lilit tampa piktąja demone, kuri kiekvieno mėnesio pabaigoje užnuodija šulinių vandenį savo netyru mėnesinių krauju.

 

William Pitt Root

Penki eilėraščiai

 

I

Tamsios girios. Nusekęs
užutekis bėga pro
išdžiūvusius medžius.
Joks vanagas čia negali
prasibraut pro garsų
šiugždesį vėjo blaškomų
lapų, ir nusekęs užutekis
nepritraukia jokio grobio,
išskyrus mane. Įžengiu
į šį nustėrusių lapų
prieglobstį nešdamasis
visus savojo alkio metus,
pavertusius mano
gyvenimą medžiokle.

 

II

Staiga tavo kaukolė nukrečia
man skruostą savo džeržgiančiu bandymu mane pabučiuoti
mano lūpos plyšta tarp tavo dantų tarsi vaiko aitvaras
aš esu lavonas trečią savaitę po savo mirties
paklaikęs nuo tavo šiurkštumo
kai tu išmėsinėji mane sausais rankų kaulais
ieškodama kažko kas mane primintų
aš kalbu aš ištariu debesis
musių iš savo persirpusių plaučių į tavąjį veidą
tu atsiprašai ir skuodi šalin tarškėdama nelyg
prastas žaislas nepasakius nė žodžio
ir neišreiškus jokio pagalbos gesto
džiaugdamasi mane šitaip paliekanti

 

III

Rasa: akimirksniui sušvinta
nervingos žvaigždės, pievos ir tyras vėjas nubloškia
pasaulį užu kaukolės,
pradėjusios siūbuoti.

 

IV

Kartais slėnyje blunkant prieblandai
stebiu vanagus, ratais sukančius, švytinčius
aukštumoj, skriejančius
be paliovos mirtinom orbitom
savojo meno, aukštai virš mano galvos,
bet žemiau žvaigždžių ir to,
kas valdo jų skrydį.

 

V

Paskutinės metų valandos, o aš būdrauju
per lėtą ir šaltą nakties griūtį tarp kalvų
ir namų, paklydusių tamsoje ir spingsėjimuos
žvaigždžių, atrastų po medžių ir stogų nuolaužom ir stačių
ausų kiemsargio šuns,
kūnai baltuose pataluos vartosi
per miegus ar per geismus arba verčiasi
tuo pat metu smegdami į žemę
tarp pasaulį tveriančių pasąmonės sapnų,
giluminių akmenų, mažyčių jūrų, platesnės
neįtikimos padangės,
visuomet regimos, senas dangakmenis,
besisukąs apie žemę, įkalintas
savo siūbuojančioj apytakoj, orbita
nesutepta pažinimu.

 

Kenneth Rexroth

Paskutinis manuskripto puslapis

Šviesa
Šviesa
Šipulys dangaus skliaute
Sukilusi minia
Siūbuojanti banga
Vardas lūžta danguje
Kodėl mes stovim
Kodėl mes virstam niekuo
Tie lūženos ieško skeliančio balanso
Jauni vyrai pražuvę
Lux lucis
Kuopa sukasi ratu
Vanduo plūsta iš dešiniosios pusės
Et fons luminis
Ciborija bedugnės
Duona šviesos
Taurė audeklo pomirtinio
Vynas liepsnojančios šviesos
Gausybė ratais skriejanti
Drebinantis verksmas
Šaiži daina nuaidi į aukštumas
Dievybės pirštas slenka eonas po eono
Ir atminties debesys užgula
Sodrų karališką vyną
Sprogstančią uolą
Sprogstantį kalno verksmą
Tris agios
Safyro sniegas
Hryca hryca nazaza

 

Iš anglų kalbos vertė Dominykas Norkūnas