Bruno Schulz. Svajonių respublika

Bruno Schulzas (1892–1942) – žydų kilmės lenkų rašytojas ir dailininkas. Piešimo ir darbų mokytoju gimnazijoje dirbęs B. Schulzas 1936-aisiais gavo ilgai prašytas pusės metų kūrybines atostogas, per kurias parašė arba baigė į antrą ir paskutinę jo knygą „Klepsidros sanatorija“ patekusį „Pavasarį“ ir vėliau tik periodikoje pasirodžiusius apsakymus „Ruduo“ bei „Svajonių respublika“, taip pat minėtą rinkinį paruošė spaudai. Didžiąją dalį atostogų praleido Varšuvoje, tad iš „Svajonių respublikos“ pirmo sakinio galima spręsti, kad ji bent jau pradėta rašyti, o gal ir baigta šiame mieste. B. Schulzo gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojas Jerzis Ficowskis knygoje „Didžiosios erezijos regionai ir jų apylinkės: Bruno Schulzas ir jo mitologija“ rašo, kad apsakyme vaizduojamas gamtovaizdis, nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kitaip, nėra išgalvotas, kad tai B. Schulzo gimtojo Drohobyčo apylinkės – vykstama į „Kalnelį“, kur iki šiol stovi Putzo smuklė, ir į „tuomet dar mažą kurortą“ Truskavecę.

 

Bruno Schulz. Svajonių respublika
Bruno Schulzo autoportretas (apie 1920)

 

Čia, ant Varšuvos grindinio, šiomis šurmulingomis, ugningomis ir svaigiomis dienomis persikeliu mintimis į tolimą savo svajonių miestą, žvilgsniu pakylu virš šio žemo, plataus ir klostuoto krašto, lyg virš spalvoto audeklo, ties dangaus slenksčiu numesto Dievo apsiausto. Nes visas šis po dangumi palindęs kraštas laiko jį, spalvingai skliautuotą, atsikartojantį, nusėtą arkadomis, triforijais, rozetėmis ir langais į amžinybę. Kasmet šis kraštas vis labiau įauga į dangų, įžengia į žarą, angelėja nuklotas didingos atmosferos atspindžiais.

Ten, kur žemėlapis tampa jau labai pietietiškas, saulės nudažytas šiaudų spalva, patamsėjęs ir vasaros orų nudegintas tarytum sunokusi kriaušė, ten tįso ji, tarytum katinas atokaitoje, ši išrinktoji šalis, ši išskirtinė provincija, šis vienintelis pasaulyje miestas. Pasakoti tai profanams – bergždžias reikalas! Bergždžias reikalas aiškinti, kad šiuo ilgu banguotu žemės liežuviu, kurį iškišęs lekuoja šis kraštas vasaros kaitroje, šiuo vakaciniu iškyšuliu į pietus, šia vieniša atauga, įsispraudusia tarp grakščių vengriškų vynuogynų – atsiskiria šis užkaboris nuo šalies visumos ir eina atskirai, vienas, neišbandytu keliu, mėgina būti savarankišku pasauliu. Šis miestas ir šalis užsisklendė autarchiškame mikrokosme, aklai įsikūrė ties pačia amžinybės riba.

Priemiesčio sodeliai stūkso tarsi pasaulio pakraštyje ir žvelgia pro tvoras į bevardės lygumos begalybę. Tuoj pat už miesto vartų žemėlapis tampa anoniminis ir kosmiškas tarsi Kanaanas. Virš šio siauro, prarasto žemės lopinėlio dar sykį atsivėrė dangus, gilesnis ir platesnis negu kur kitur, didžiulis dangus kaip kupolas, daugiaaukštis ir įsiurbiantis, kuriame daugybė nebaigtų freskų ir improvizacijų, nukarusių draperijų ir žaibiškų žengimų dangun.

Kaip čia papasakojus? Kai kiti miestai parodė savo ekonominius gebėjimus, tapo statistiniais skaičiais, kiekybe – mūsų miestas pasinėrė į esenciją. Čia nieko nevyksta veltui, nieko neatsitinka be gilios prasmės, be intencijos. Čia įvykiai nėra efemerinis paviršinis fantomas, čia jų šaknys prasiskverbusios iki branduolio ir siekia esmę. Čia kiekvieną akimirką kas nors sprendžiama, pavyzdingai ir visiems laikams. Čia reikalai tvarkomi tik vieną kartą ir neatšaukiamai. Todėl viskas, kas čia vyksta, turi be galo didelę reikšmę, nusipelno išskirtinio dėmesio, kelia liūdesį.

Pavyzdžiui, dabar kiemai skęsta dilgelėse ir piktžolėse, pašiūrės ir sandėliukai, kreivi ir apsamanoję, iki pažastų įpuolę į milžiniškas varnalėšas, lipančias net iki malksninių stogų atbrailų. Mieste viešpatauja žolės, laukinė, karšta, fanatiška vegetacija, šaudanti pigiais, menkaverčiais nuodingais, virulentiniais ir parazitiniais žalumynais. Šios žolės dega pakurtos saulės, lapų trachėjos kvėpuoja liepsnojančiu chlorofilu – dilgėlių armijos, išsikerojusios ir ėdrios, praryja gėlines kultūras, įsibrauna į sodus, per naktį apauga galines nesaugomas namų ir tvartų sienas, dauginasi pakelės grioviuose. Keista, koks beprotiškas, bergždžias ir neproduktyvus vitališkumas slypi šioje ugningoje žalios substancijos dalelėje, šiame saulės ir gruntinio vandens dūrinyje. Iš chlorofilo krislo tų dienų gaisre jis išveda, išvysto šį išsikerojusį dyką audinį, žalią minkštimą, šimtąkart padaugintą milijonais lakštų, nušviestų žaliai ir gyslotų, kuriuose matyti vandeningas, vegetatyvinis žolių kraujas, apsamanojusių ir gauruotų, aštriai kvepiančių piktžolėmis ir laukais.

Tomis dienomis į kiemą išeinantis galinis krautuvės sandėlio langas apakdavo nuo žalios drumsties, užpildytas žaliu blizgesiu, lapų atspindžiais, sugertukiniu plakimusi, banguojančiomis žalumos skiautėmis, siaubingai išsikerojusia ta vešlia, klaikia kiemo apstybe. Leisdamasis į gilų šešėlį sandėlis mirgėjo visais žalumos atspalviais, žali atspindžiai liūliavo per visą skliautų gylį tarytum šlamančiame miške.

Tarsi į šimtametį miegą į šią vešlumą niro miestas, nesąmoningas nuo gaisro, apspangęs nuo spindesio, ir miegojo apregztas šimtasluoksniu voratinkliu, apaugęs žaluma, padusęs ir tuščias. Žaliuose nuo langus apraizgiusių vijoklių, povandeniniuose ir miglotuose kambariuose tarytum seno butelio dugne geso musių gentys, amžiams įkalintos ir nuskendusios skausmingoje agonijoje, praskiestoje monotoniškomis ir pratisomis dejonėmis, piktomis ir gailiomis raudomis. Iš lėto langas rinko visą šią išsibarsčiusią nėrininę fauną į paskutinį priešmirtinį pobūvį: didžiuliai ilgakojai uodai, ilgai beldę sienas klaidžiojančių skrydžių vibracijomis, kol galų gale nusileido ant stiklo sustingę, negyvi, šiame lange užaugo visas musių ir vabzdžių genealoginis medis, išsišakojęs lėta kelione per stiklą, išsidauginusios šių subtilių žydrų, metalinių ir stiklinių sparnuočių kartos.

Krautuvės vitrinose nuo karštų gūsių tyliai plakasi didelės, šviesios, aklos markizės ir spindesy liepsnoja dryžuotai ir banguotai. Miręs sezonas karaliauja tuščiose aikštėse, vėjo iššluotose gatvėse. Sodų pakylėti tolimi horizontai stovi dangaus spindesy apstulbę ir nesąmoningi, tarsi ką tik didžiule ryškia pala nusileidę iš dangaus dykynių – šviesūs, liepsnojantys, apsipešioję nuo skrydžio – ir po akimirkos jau susidėvėję, laukia naujos spindesio iškrovos, kuri juos atgaivintų.

Ką veikti tomis dienomis, kur pasprukti nuo kait­ros, nuo sunkaus miego, košmaru užspaudžiančio krūtinę karštomis popietės valandomis? Tomis dienomis, būdavo, motina išsinuomoja karietą ir visi išvažiuojame susigrūdę jos juodoje dėžėje – pardavėjai su ryšuliais ant ožio arba aplipę linges – už miesto, į „Kalnelį“. Įvažiuodavome į kalvotą, banguotą peizažą. Ilgai vienišas ekipažas per karštį keberiodavosi laukų kupromis, rausdavosi karštose auksinėse vieškelio dulkėse.

Žirgų nugaros įsitempusios išsiriesdavo, spindintys užpakaliai energingai sukdavosi, kas akimirką nudulkinami purių uodegų kirčių. Ratlankiai sukdavosi lėtai, virkčiodavo ant ašių. Lando lenkė lėkštas kurmiarausiais nusėtas ganyklas, tarp kurių gulinėjo plačiai išsidrėbusios karvės – šakotos ir raguotos – didžiuliai beformiai vynmaišiai, nuberti mazgais, stavariais ir pinakliais. Gulėjo monumentaliai tarytum kurganai, ramiuose jų žvilgsniuose atsispindėjo tolimi, plaukiantys horizontai.

Pagaliau atvykdavome į „Kalnelį“, prie erdvios mūrinės smuklės. Ji stovėjo vieniša vandenskyroje, įsirėžusi į dangų plačiu stogu, iškilia dviejų krintančių šlaitų ketera. Žirgai, sunkiai pasiekę aukštą pakriaušę, patys sustodavo susimąstę tarsi priešais du pasaulius skiriantį užtvarą. Už to užtvaro vėrėsi platus peizažas, supjaustytas vieškelių, išblukęs, opališkas lyg blankus gobelenas, apgaubtas didžiulio žydro ir tuščio oro. Gūsis pakildavo iš tos tolimos, banguotos lygumos, pašiaušdavo žirgams karčius ir nuplaukdavo aukštu, skaisčiu dangumi.

Čia apsistodavome nakčiai arba, jei tėvas duodavo ženklą, įvažiuodavome į tą neaprėpiamą, it žemėlapis plačiai vieškelių išraižytą kraštą. Matydavome tolimais vingiuotais keliais judančius, per tokį atstumą vos įžiūrimus mus aplenkusius kinkinius. Važiuodavo šviesiu vieškeliu tarp trešnių tiesiai į siaurame, miškingame, šaltinių šnaresio, vandens čiurlenimo ir lapų čežesio sklidiname slėnyje prisiglaudusį tuomet dar mažą kurortą.

Tomis tolimomis dienomis pirmą kartą su draugais sumanėme neįvykdomą ir absurdišką dalyką – pakeliauti dar toliau, už kurorto, į niekieno ir Dievo kraštą, į ginčytiną ir neutralų paribį, kur nyko valstybių sienos, o vėjų rožė apgaulingai sukosi po aukštu, sluoksningu dangumi. Tenai norėjome įsitvirtinti, nepriklausyti nuo suaugusiųjų, visiškai pasitraukti iš jų įtakos zonos, paskelbti jaunimo respubliką. Čia turėjome sukurti naujus, nepriklausomus įstatymus, sudaryti naują matų ir vertybių sistemą. Gyvenimą turėjo valdyti poezija ir nuotykiai, begaliniai žavėjimasis ir nuostaba. Mums rodės, tereikia išstumdyti konvencines kliūtis ir sienas, senas vėžes, į kurias buvo įstatyti visi žmonių reikalai, ir mūsų gyvenimą užgriūtų gaivalas, didžiulė nenuspėjamumo banga, romantiškų nuotykių ir siužetų potvynis. Norėjome savo gyvenimą patikėti šiam meno gaivalui, įkvėptam istorijos ir įvykių antplūdžio, ir leistis nešamiems šių pakilusių bangų – inertiški ir tik jam atsidavę. Gamtos dvasia iš tiesų buvo puiki pasakorė. Iš jos esmės nesulaikomu srautu liejosi siužetų ir pasakojimų, romanų ir epopėjų gražbylybė. Visa didinga atmosfera buvo nuklota besitęsiančių pasakojimo gijų. Tereikėjo pastatyti raizgus po fantomų kupinu dangumi, įkalti kuolą, kad žaistų vėjyje, ir palei viršūnę jau plazdėjo pagautos romano nuoplėšos.

Nusprendėme būti savarankiški, susikurti naujus gyvenimo principus, pradėti naują erą, dar sykį suformuoti kad ir mažą, tik mums skirtą, pasaulį, bet pagal savo skonį ir norus.

Tai turėjo būti fortas, blokhauzas, apylinkėse dominuojanti įtvirtinta stovykla – pusiau tvirtovė, pusiau teat­ras, pusiau fantazijos laboratorija. Visa gamta turėjo būti į ją įkinkyta. Šis teatras, kaip ir Šekspyro aprašytasis, spruko į gamtą, niekuo neribojamas, suaugęs su tikrove, iš visų gaivalų sugeriantis visus impulsus ir įkvėpimą, banguojantis nuo natūralios potvynių ir atoslūgių cirkuliacijos. Čia turėjo būti visų didžiuliame gamtos kūne vykstančių procesų susikirtimų taškas, per čia turėjo įeiti ir išeiti visi jos didelėje miglotoje dvasioje šmėkščiojantys siužetai ir jų gijos. Kaip Don Kichotas norėjome, kad mūsų gyvenimo vaga plūstų visos istorijos ir romanai, kad jo sienos būtų atviros visoms intrigoms, komplikacijoms ir peripetijoms, gimstančioms šioje nepakartojamoje atmosferoje, kuri savo fantastiškumu pranoksta pati save.

Svajojome, kad apylinkėms grėstų neapibrėžtas pavojus, kad jose būtų pažerta paslaptingų grėsmių. Nuo šio pavojaus ir šių grėsmių saugią prieglaudą, slėptuvę rasdavome savo forte. Juk apylinkėse lakstė rujos vilkų, miškuose šlaistėsi gaujos plėšikų. Planavome gynybą ir įtvirtinimus, ruošėmės didžiausiems aštrių pojūčių ir smagios baimės malonumams. Mūsų vartai prarydavo sprunkančiuosius nuo banditų peilių. Čia jie rasdavo prieglobstį ir būdavo saugūs. Prie mūsų vartų šuoliais atriedėdavo laukinių žvėrių traukiamos karietos. Pas mus svečiavosi garbingi ir paslaptingi nepažįstamieji. Ir vienaip, ir kitaip spėliojome norėdami sužinoti, kas slypi po tuo jų incognito. Vakarais visi susirinkdavome didžiajame hole šviečiant mirgančioms žvakėms, klausėmės kaskart naujų istorijų ir išpažinčių. Tam tikrą akimirką intriga, kuria persisunkę tie pasakojimai, išeidavo už pasakojimo rėmų, įžengdavo tarp mūsų – gyva ir ištroškusi aukų, įsukdama mus į savo pavojingą sūkurį. Staiga ką nors atpažindavome, kas nors nelauktai paatviraudavo, neįtikėtinai ką nors sutikdavome, ir tai tapo mūsų asmeninio gyvenimo dalimi. Žemė slysdavo iš po kojų, kai mums grėsmę imdavo kelti pačių sukeltos peripetijos. Iš tolumos sklindant vilkų kaukimui diskutavome apie romantiškas kebek­nes, patys pusiau įtraukti į jų verpetus, o už lango ošė neperregima naktis, tiršta nesuformuluotų aspiracijų, jausmingų ir nesuprastų išpažinčių, bedugnė ir neišsemiama, tūkstantįkart pati į save įsinarpliojusi.

Neatsitiktinai dabar tos tolimos svajonės sugrįžta. Imi manyti, jog jokios svajonės, kad ir kokios būtų absurdiškos ir paikos, neprapuola visatoje. Svajonėje esti tam tikras tikrovės alkis, tam tikra pretenzija, įpareigojanti tikrovę, nepastebimai perauganti į garantiją, į postulatą, į skolos raštelį, kurį privalu padengti. Seniai atsižadėjome svajonių apie tvirtovę, bet štai po daugybės metų atsirado kažkas, kas jas pasigavo, rimtai įvertino, kas nors iš prigimties naivus ir ištikimas, kas jas priėmė pažodžiui, už gryną pinigą, ėmėsi jų tarytum paprastų, neproblemiškų dalykų. Mačiau jį, kalbėjausi su juo. Jo akys buvo neįtikėtinai žydros, skirtos ne žiūrėti, o svajojant žydruoti iki beprotybės. Jis sakė, jog atvykus į tą vietovę, apie kurią pasakoju, į tą anoniminę niekieno nepaliestą ir niekam nepriklausančią šalį, – jam išsyk užkvipo poezija ir nuotykiu, jis išvydo virš tų apylinkių ore kybančius gatavus mito kontūrus, mito fantomą. Atmosferoje įžvelgė performuotą mūsų koncepciją – planus, brėžinius ir lenteles. Išgirdo signalą, vidinį balsą, kaip kad Nojus, gavęs įsakymą ir nurodymus.

Aplankė jį atmosferoje paklydusi tos koncepcijos dvasia. Jis paskelbė svajonių respubliką, suverenią poe­zijos teritoriją. Tiek ir tiek margų žemės užimančioje, tarp miškų numestoje peizažo drobėje paskelbė absoliučią fantazijos valdžią. Nužymėjo sienas, padėjo tvirtovės pamatus, visas apylinkes pavertė didžiuliu rožių sodu. Svečių kambariai, atsiskyrėliškos kontemp­liacijos celės, refektoriumai, dormitoriumai, bibliotekos... vieniši paviljonai parke, altanos ir belvederiai...

Kas vejamas vilkų ar plėšikų pasiekia šios tvirtovės vartus – tas išgelbėtas. Jis pasitinkamas kaip nugalėtojas, nurengiamas jo dulkinas drabužis. Šventinės nuotaikos, laimingas jis pasineria į eliziejišką dvelksmą, į rožinę oro saldybę. Toli paliko miestai ir reikalai, dienos ir jų karštinė. Jis įžengė į naują, šventišką, spindintį teisingumą, nusimetė lyg kevalą savo kūną, nusilupo prie veido priaugusią grimasos kaukę, išsinėrė iš lervos ir išsilaisvino.

 

Bruno Schulz. Svajonių respublika
Bruno Schulz. Piešinys pieštuku ir juoda kreidele, 1922

 

Žydraakis nėra architektas, jis veikiau režisierius. Kosminių peizažų ir scenovaizdžių režisierius. Jo meno esmė – pasigautos gamtos intencijos, mokėjimas įskaityti jos slaptas aspiracijas. Nes gamta turi milžinišką architektūrinį, projektinį ir statybinį potencialą. Negi kitaip elgėsi didžiųjų epochų statytojai? Nusiklausydavo plataus didžiulių aikščių patoso, dinamiškos tolio perspektyvos, nebylios simetriškų alėjų pantomimos. Gerokai prieš atsirandant Versaliui, vasaros vakarais erdviame danguje debesys dėliojosi į plačiai išsidėsčiusius eskorialius, kabančias megalomaniškas rezidencijas, bandė jėgas kurdami inscenizacijas, daugiaaukštes, didžiules ir universalias kompozicijas. Šis didingas neaprėpiamos atmosferos teatras turi neišsenkamų idėjų, planų, dangišką biudžetą – haliucinuoja milžinišką įkvėptinę architektūrą, transcendentinę debesų urbanistiką.

Žmogiškųjų rankų kūrinys turi tokią savybę, kad baigtas užsidaro savyje, atsiskiria nuo gamtos, užsispyrusiai laikosi savo dėsnių. O Žydraakio kūrinys nenutraukė didžiųjų kosminių saitų, išlaiko juos, pusiau sužmogintas tarytum kentauras, įkinkytas į didžiuosius gamtos periodus, vis dar negalutinis, dar rutuliojamas. Žydraakis kviečia visus prisijungti, drauge statyti, kurti – juk visi iš prigimties esame svajok­liai, po mentės ženklu gimę broliai, visi iš prigimties esame statybininkai...

 

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas

„Tygodnik Illustrowany“, 1936 07 19, Nr. 29

 

Vertimą remia Lietuvos kultūros taryba

 

 

 

Draugai