Ąžuoluose plazdėjo dideli paukščiai, kiekviename žingsnyje cirpė linksmi paukštukai, o ji vis dėlto buvo pasiryžusi dešimt metų stovėti prie miesto vartų, kad ten būtų įleista.
Taip bendradarbė Kamilė kalbėjo anksčiau, o dabar sparčiai vertė knygos lapus, žvilgčiodama į mane per stalą. Pagaliau prislėgė knygą alkūne, įsispoksojo į langą ir tarė:
– Nors troškau gyventi mieste, mane labiau traukė žiūrėti žemyn, o ne aukštyn. Tai, be abejo, susiję su liūdesiu. Liūdniau ir skaudžiau žiūrėti į žemę, net į upelio srovę, nei į debesis. Ir įdomiau!.. O kas yra aukštai?.. Nekalbėk, vis tie patys debesys, na, retkarčiais perkūnija su mįslingais ledukais... Vėliau liūdesys, atrodo, šiek tiek kenkė mano karjerai, kurios vis dėlto tikėjausi. Karjera iširo, išblėso, o liūdesys stiprėjo... Juk džiaugsmų per daug.
Aš nė nesujudėjau, bijodamas išblaškyti Kamilės mintis.
– Pirmasis mano liūdesį pastebėjo jaunas ryšių mazgo viršininkas, šiek tiek rodęs man savo švelnius jausmus, kai pašte dirbau operatore. Kažkodėl vyrai su manimi pasidaro atviri ir aistringi, o jis, staiga išmestas iš darbo, net žadėjo sudaužyti visus miesto telefonus, kuriuos įvedė savo stropumo ir sumanumo dėka – suradęs daug kažkokių techninių „porų“. Tada supratau, kad nėra skirtumo, ar veikėjas ką nors pavogė, ar tuo tik apkaltintas – visi ryšiai labai susipynę. Mačiau: sandėliuose greitai keisdavosi kabelių ritiniai. Jei gerai pameluosi, niekas neatpai­nios. Iš anksto nežinai, ar teismas tau padės, ar pakenks.
Patylėjusi tęsė:
– Ką reiškia žiūrėti žemyn, kai visi medeliai auga aukštyn!.. Bet klausyk. Kas kaime kiek benoksta, labiausiai – nuobodulys. Kartą mane nudžiugino netgi kelionė su mama į miesto kapines. Gal ten mano liūdesys ir prasidėjo? Bet ne nuo mirusiųjų!.. Sutvarkiusios tetulės kapą, išėjome pro vartelius, ketindamos nusiplauti rankas, ir staiga mamai kelią pastojo tarsi iš krūmų atsiradęs prokuroras. Mama klusniai jo klausėsi, retkarčiais sausai ištardama žodį „prokurore“, o jis stovėjo suglaudęs kojas, kiek išsirietęs dėl apkūnumo, narsiai palenkta galva virš pakeltų pečių dar labiau pabrėždamas savo svorį. Jie kalbėjo apie teismą ir kažkokią bylą, aiškindamiesi taip, kad nieko nesuprasčiau aš, šalia stovinti paauglė. Mama galėjo pasiųsti mane prie šulinio, bet nepasiuntė. Kai ji, daug kartų prokurorui prieštaravusi, šaltai ištarė: „Jūs nepaleidžiate mano rankos“, jis iškart ją paleido ir po to jau kalbėjo vis griežčiau ir grėsmingiau. Mama pravirko... Prokuroras visu didumu apsigręžė – tą akimirką aš išgirdau, kaip sutraškėjo šaligatvio plytelė. Net keletą jų pamačiau sutrupėjusių take, kuriuo jis nutolo...
Kamilė vis žvilgtelėdavo į mane, pasitikrindama, ar klausausi.
– Mamos ašaros man padarė tokį įspūdį, kad po to aš, mieste pamačiusi suskilusį šaligatvį, pagalvodavau, kad čia ėjo prokuroras... Kaime net išdžiūvęs ir suskeldėjęs balos dumblas man atrodė esąs čia stovėjusio prokuroro padarinys... Ir taip be galo. Rusijoje pamačiau net išdžiūvusį ežerą... O suirusių šaligatvio plytelių pamatysi kiekviename mieste.
Kvėptelėjo – ir vėl:
– Kartą mama atsiduso: „Vaikeli, teisybei nepadės nei teisėjas, nei prokuroras. Teismai tampa suktybių židiniais.“ Ir pridūrė: „Didėja žmonių agresyvumas.“ Nežinau, bet man ir mamai gal kiek labiau nei kitoms moterims rūpėjo teisybė. Šiek tiek laikėmės tiesos. Nemaloniosios tiesos, žinoma!.. O jos siekti – tai visada kam nors trukdyti ir kenkti. Mamą prajuokinau, atėjusi į miestą ir pradėjusi medžio apdirbimo įmonėje dirbti skersuotoja... Nesuprasi, kada vagia direktorius, kada inžinierius, kada technologas... Jei kurį apkaltinsi, pasirodys, kad vogė būtent ne jis! O kokios jų sodybos... Bet sunku ir keblu buvo skersuoti. Kas gi savame darbe skersuoja?.. Šiek tiek domėjausi sukčių psichologija, jų puikybe, apskritai individualybėmis. Ai, kartą, kai pas mamą viešėjo apylinkės inspektorius, ėmiau jam aiškinti savo lėlės charakterį!.. Taip, prie mamos lindo visokie pareigūnai. O viename pobūvyje ilgai ją meilino kažkoks valdininkas, bet iškart jį nustūmė vėliau pasirodęs vedėjas... Ėjo metai, ir mes su mama tapome draugės: kaip mieste dažnai būna, dukra vaikštinėjo gatvėje su mama, netgi pirštais susikabinusios! O kartą ji netikėtai pasakė: „Kokia tu graži!“ Aš stabtelėjusi atsakiau: „Mama! Tai tu graži!..“ Skaičiau žurnale kažkokį straipsnį, gal apie Puškino žmoną, kad kai kurių gražuolių akys būna truputėlį, vos vos žvairos, darydamos veidą dar gražesnį ir suteikdamos jam ypatingo žėrėjimo, dėl ko jis niekada nelieka nepastebėtas. Tiesa, panašią žmoną turėjo garbanius mano minėtas technologas: kartais įsilinksminęs nei šiaip, nei taip sumurkdavo, kad jo pati „su vienu akiu“ – tai kodėl vedė? – gal gerai nė nesuprasdamas, kad tai ne trūkumas, o privalumas, bet greit išsišiepdavo – gudruolis žinojo, kad kiekvienas dabar mintyse jam prieštarauja... Štai kodėl mamai sakiau: „Tai tu graži!“ O kas atsitiko prie kapinių? Ji mano mama! Ar žinai, ką reiškia tokias mamos akis matyti ašarojančias?.. Žėri aštriau stiklo trupinių... Sudužusio krištolo bedugnė... Taip skauda, tarsi pati į tas raižančias šukes krisčiau... O štai čia pat kasdienybė! Prieš šias akis išryškėja visa pareigūnų kasta, visi klanai ir visos šunybės... Na, ar galėjo teisingumo rūmai pagalvoti, kad mano darbovietė taip pat yra šioje gatvėje ir kad aš rytą ir vakarą praeidama nužvelgiu jų kiemą per gyvatvorę?.. Pavakariais teismo pirmininkas, priėjęs prie automobilio, patrypčiodavo: žinodavau, kad tuojau ateis ir vyr. prokuroras, o kartą, kai rūkantį pašnekovą dengė alyvų krūmas, aš lengvai jį atspėjau! Ir tuojau pat abu sprunka: šie žmonės negali ilgiau rodytis net savo kieme! Dingsta į nuošalesnes alyvas. Vėliau prie jų prisidėjo naujasis meras: jis buvo stropus – sparčiai keitė šaligatvių plyteles prie visų valdžios rūmų. Ir valdžia tapo doresnė! Kai mama padavė merą į teismą dėl šmeižto, visi popieriai buvo perkelti į kitą miestą, ir mamai teko daugybę kartų ten važinėti, kol byla buvo nutraukta dėl senaties. Tą bylą replikėle palydėjo kaimyninis laikraštis, o mūsiškis negalėjo nė to padaryti, nes jo bambagyslė vedė į savivaldybę. Mama jau nebeverkė: abejingai skaitinėjo straipsnius apie nesučiumpamus pareigūnus ir teismo pirmininkus, padedančius garsiajam kontrabandininkui Karaliui ir jo sėbrams. Aš norėjau parašyt valdžiai laišką, nuo kurio ji visa sudegtų... Beje, neseniai mamai jubiliejaus proga kanceliarija atsiuntė spalvotą labai mandagų ir džiaugsmingą atviruką, pasirašytą mero, kokius ši kanceliarija siunčia visiems rinkėjams, sulaukusiems penkiasdešimties, – ir po to kas penkerius metus... Sukčiaus atvirukus!.. Tačiau paskui buvo štai kas...
Kamilė reikšmingai patylėjo.
– Vieną vakarą ilgai skaičiau kažkokią knygą, susidomėjusi teisingumo idėjomis, o paryčiais sapnavau košmarišką sapną. Virš didelio ežero lijo smarkus lietus, vis stiprėdamas ir tankėdamas. Pasibaisėjau pastebėjusi, kad lietuje žuvys kyla aukštyn... Didelės ir mažos, įvairiausių rūšių ir formų, blykčiodamos ir mirgėdamos, sunkiai juda vandens klane, šen ir ten krenta atgal, tačiau ir vėl kyla lietui sustiprėjus... Keista: vanduo krenta, o žuvys kyla. Lyg pagal kažkokias naujas technologijas būtų traukiamos stūmimu. Rezultatas priešingas... Paskui pradėjau galvot: juk panašiai karštame ore susidaro ledai... Vandens pilnam debesy – žaibo ugnis... Žinojau, kad kažkur kartais išsiurbia žuvis taifūnas, bet čia kas kita: jos masiškai ir drausmingai plaka uodegėlėmis – tarsi nenorėdamos praleisti lemtingos galimybės išplaukti į aukštumas ir platesnius vandenis.
Atlėgusi apsidairė ir pridūrė:
– Kartais iš gatvės matau, kaip valdžios teisieji trečiame aukšte stovi prie lango ir šnekučiuodamiesi žiūri į bekraštes tolumas...
Nutilo.
– Bet mes taip pat žiūrime, – nedrąsiai pasakiau.
– Na, ką mes... Mums lemta žiūrėti į juos.
– Į juos... Atleisk, vis dėlto juk tai nėra nauja... Atrodo, tuoj užniūniuosi liūdną liaudies dainą...
– Ne, daina čia netinka. Kartą jaunuolis, kuriam pasakojau panašią istoriją, pasakė: „Norėčiau vienąkart mūsų teisėtvarkai ištaškyt visas smegenis ir smegenėles!“ Tu reaguoji kažkaip ramiau.
– Sunku pasakyti, bet tas tavo įsitikinimas, kad gyveni daugiau žiūrėdama žemyn nei aukštyn, atrodo netikras...
– Kas netikras? Mano įsitikinimas?.. Gyvenimas?.. Ir kančios?.. Kalbam rimtai. Pasakojau, kas buvo ir ką jaučiau. Na, gal kurią mintį kiek ir suromantinau. Būdinga ne tik moterims. Kad būtų aiškiau. Pavyzdžiui, apie šaligatvį. Bet juk ir tai buvo! O kiti dalykai visiškai tikri. Anksčiau ar vėliau turėsi pripažinti, kad mano sapnas tikras!
– Taip, – pritariau, – sapnas tikras...
– Todėl visa tai ir pasakojau, kad sapnas tikras.

2012