Dainora Kaniavienė

Savo biografiją dar tik rašau darbais. Pradėjau ją 1988 metų rugpjūtį. Per tą laiką spėjau nedaug: baigti VDU lietuvių filologijos bakalaurą, įstoti į KU. Su tekstais draugauju seniai. Tiesa, labiau publicistiniais. Ir visada atsimenu senolių išmintį: „Vėžlys tvirtai eina žeme, bet ar verta dėl to pakirpti ereliui sparnus?"

 At(si)vėrimas

Aš vis grįžtu. Kaskart, kad praverčiau sodo vartelius ir vėl išgirsčiau balsą, kurio seniai jau neturi būti. Bet jis yra. Pasislėpęs lapų šnaresyje, tik ką užsimezgusiuose obels žieduose ir galvelę lenkiančioje sniegenoje. Girdžiu tave visur, kur esu. Rodos, ir raktažolė be tavo dainos nežinos, kada jai pražysti. Ir gandras lizdo netaisys, jei ten, kažkur šalia, tavęs nebus. Bet pražysta. Bet sutaiso. Todėl žinau, kad ne aš viena tą buvimą jaučiu. Čia. Sode.

Įstrigę vyšnių šakose evangelikų posmai išgiedoti atviru, sodriu, žemu balsu. Tos prūsiškos gaidos, kurias niūniuodavai, rankų pirštams panirus žemėn ištraukti ne ten pradygusios žolelės, susipindavo su darbu, nejučia pabirdamos: „Piktos žolės, geros žolės. Bet visos Dievo žolės." Rodos, tebegirdžiu soduose klajojančius tavo žodžius.
Išsaugotos dainos. Iškalbėta patirtis. Sulaikyta delnuose. Neužrašyta tekstuose. Įsidėta širdin. Esu ten, kur einu. Einu ir esu. Su tavimi. Vis praverdama širdies paslaptis mažesniesiems ir pamokydama gyventi darbais, kalbėti iš širdies širdin.

Sugirgždėjo vyriai. O eiti bijau. Sodan. Bijau atrasti, jog nebėra. Arba suprasti, kad pėdsakas – nebylus. Skęsta tirščiuose, o antrojo niekas nebeįmins. Ir pradedu niūniuoti tam, kad išdrąsėčiau, rasčiau jėgos išvaikščioti tavo takais, pasisemti žemėje įsigėrusios patirties ir suprasti Save, etniškas šaknis, kurias užbėriau menkaverčiais puošniais žiedais. Taip ir skęstu svetimuos žieduose. Nemoku jų prižiūrėti. Todėl nepuošia. Darko. Tai nesu aš. Jie nėra aš. Aš nesu jie. Tai svetima.

Sode pabunda šnabždesys. Vis tikiu, kad ten tu, nors iš tikrųjų tai manasis aš prabyla. Per basąsias pėdas ir drungnuoju šaltinio vandeniu, tirščiais žemės mūsų kyla tai, ko suvaldyti nebegaliu. Girdžiu tave, senele, girdžiu! Tu čia! Manyje. Per žolę, žemę, per šaltinį ir vyšnios žiedą. Dainoje, giesmėje ir sekmadienio pasisėdėjime. Kiekviename gerame darbe ar palaimingame atodūsyje. Išėjai, bet esi.

Palanga dega

Liepsnos. Daug liepsnų pažiro iš krosnies klebonijoje. Šeimininkė nenumanė, kaip numaldyti. Rodos, kuo labiau pylė vandenį ant viršaus, tuo labiau plėtėsi ugnies liežuviai pliekdami ne tik krosnį, bet apimdami ir visą virtuvės pastatą.

Rupūžė raitoji. Šiandien vėjas rytinis. Ir gūsiai nemenki. Vienas jų įsisuko per atvirą langą virtuvėn sumaišydamas liepsnas su juodais dūmais. Pamažėle juodi ratilai it nedori jaunikaičiai veržės į švarius ir baltutėlius tik ką išdažytus klebonijos kambarius.

„Degam!" – sukliko šeimininkė mušdama nelemtajai žąsiai per šoną.

Kai atmerkė sunkias akis, jai svaigo galva. Rodos, ant kiekvienos blakstienos sėdėjo po vieną juodą dūmų ratilą. Tačiau dar vienas šliūksnis šulinio vandens ją kaipmat sugrąžino į tą akimirką, kai užsiliepsnojo krosnyje pietums skirta žąsis. Ne šiaip kokiems pietums, o sekmadienio.

Mintys pašėlusiu ritmu tvinksėjo galvoje sukeldamos aidą ausyse, širdyje ir kituose šeimininkės organuose. „Ot tai bus!" – susigūžė iš baimės moterėlė.

O tuo tarpu bjaurus rytys liepsnas nešė vis tolyn. Liežuviai laižė vis kitą miestelio namą. Nuvilnijo masinai šūksniai. Girdėjosi tarškantys aliumininiai kibirai.

Skambėjo miestelio varpai, pranešdami aplinkiniams kaimams apie miestą ištikusią nelaimę. Skalambijo be ritmo, it pametęs galvą. Kurto nuo varpų gaudesio. Tačiau reikėjo. Reikėjo pranešti aplinkiniams kaimams, kad negerai čia, šitam mieste. Kad jį iš visų pusių vis stipriau laižo ugnis.

„Palanga dega!" – sukliko gaudesio apkurtintas varpininkas. Žinia susimaišė su garsais, kurie be ritmo, tačiau dažnai ir stipriai rito tolyn, kad kažkas mieste neįprasta vyksta.

Visas šešias dienas nepailso palangiškiai gesinti trobų. Trisdešimt aštuonių neteko. Trisdešimt aštuonias liepsna suvalgė ryčio kedenama. Trisdešimt aštuonių trobų šeimoms klebono šeimininkė virė pietus. Su kalte. Ir ne žąsį.

Balandas.

 

Draugai