Gal jūs suprantate, ką reiškia toks mokytojos elgesys? Ji apsiuvo vaizduotę, daiktus sudurstė į visumą ir oriai pranešė: ,,Mano mokiniai nepražus, mano mokiniai pažįsta penktadienį."

Be abejonės, mokytoja turėjo lakią vaizduotę. Viena jos vaizduotės idėjų buvo viešasis teismas. Jis būdavo vykdomas beveik prievarta – taip buvo tobulinamas mokinių protas ir vaizduotė. Jei atsirasdavo nors vienas, nepritariantis idėjai, jei atsirasdavo nors vienas, vadinantis tai svaičiojimu, jis būdavo viešai kaltinamas įžeidęs mokytoją, kėsinęsis į jos orumą.

Viešasis teismas vykdavo penktadieniais. Langų žaliuzės klasėje nuleistos, durys užrakintos, kėdės sustatytos kaip teismo salėje, praėjimai siauri, bet užtat amfiteatras erdvus ir apšviestas. Mokytoja nepripažino tradicijų, ji saistė save su moderniu žinojimu, teigdama, jog norėdamas išsiaiškinti tiesą, būti vertingas, turi prarasti save, savęs neieškoti.

Bet ar taip neliksi skolingas tradicijoms? Mokytojai taip neatrodė. Anot jos, kiekvienas penktadienis, kiekvienas teismas grąžina mokinį į mokyklą. Tradicijos – atvirkščiai, jose nėra neužduotų namų darbų, praleistų pamokų, nėra barbariškų priemonių, nežalojančių vaiko psichikos. Nėra penktadienių, reikalingų tiek išpuoselėtoms, tiek išdaužytoms žmogaus smegenims. Kiekviena ląstelė troško tapti teisėja ir įgyti privilegiją nuteisti arba išteisinti.

Iš kur mokytoja tai žinojo? Kaip ir kada penktadienio idėja tapo faktu, patvirtinančiu atpildo schemą? Juk nieko panašaus nei kursuose, nei seminaruose, nei knygose. Vadinasi, mintis originali, džiaugsmas tikras, triūsas ne veltui. Panašu į tai, kad greitai jos didenybė vaizduotė turės teisę į penktadienį visoje šalyje, visoje didelėje klasėje. Užtat svarbu, labai svarbu, kad mokiniai balsuotų, kad ją išrinktų šauniausia. Išrinks! Mokytoja tikėjo, inovatyvumas triumfuos ne tik jos pamokose. Ne tik penktadieniais. Ne tik dėl. Jai skauda mokinių dvasinis pasaulis, ji moka korektiškai argumentuoti, reikalauti, įtikinti, jog verta neišsisukinėjant, nedvejojant atlikti pareigą pirmadienio, antradienio, trečiadienio ir ketvirtadienio pamokoms, o tada duoti peno protui ir vaizduotei – ištiesinti arba sulenkti savaitės kaltininką. Todėl kaip atpildas penktadienį laukdavo teismas. Viešasis penktadienio teismas, kurstantis mokinių impulsyvią, laukinę prigimtį ir kartu mokantis laikytis penktadienio ribų. Ne ne, be Prokrusto pateiktų brėžinių, rėmų, virbalų, pažymių, atvirkščiai – visas keturias savaitės dienas mokęsi pagal privalomąją mokyklos programą, elgęsi pagal Mokinio taisyklių reikalavimus, penktadienį jie išdrįsdavo – bausdavo drąsiai, atsakingai, teisingai.

Kaip tai vykdavo? Schema (kuo ne kiekvienas patikėtų, bet tai tiesa): trisdešimt prieš vieną. Trisdešimt susirinkdavo dar iš vakaro. Mokytoja palikdavo klasės raktą: atsakomybė, įdiegta per pamokas, niekur nedingdavo, o bendrystės jausmas, išugdytas grupiniu darbu, padėdavo pasiskirstyti vaidmenimis. Tokiu būdu pavykdavo išvengti smarkių ginčų ir prieštaravimų. Labiausiai per savaitę nuskriaustas mokinys tapdavo teisėju. Amfiteatras priklausydavo jam. Nuo tos akimirkos, kai sužinodavo, kad teks priimti teismo sprendimą, nieko daugiau negalvodavo, tik apie šį svarbų gyvenimo įvykį. Panašiai jausdavosi ir advokatas su prokuroru, manau, liudytojai bei žiūrovai. Mokytoja pasirodydavo sulig skambučiu. Mokiniai stalą ir kėdę jau būdavo nustūmę į kampą prie kriauklės. Ten ji ir sėdėdavo. Susijaudinusi, įdėmiai klausydamasi, nerimą užgerdama vandeniu. Ji neturėjo teisės kalbėti, ašaroti ar juoktis, turėjo teisę palikti klasę, jei teisingumo vykdymas pasirodytų šališkas, o teismo proceso dalyvių elgesys prognozuojamas. Tačiau niekada taip neatsitikdavo. Procesas vykdavo laikantis visų privalomų teisinių procedūrų, o tą akimirką, kai teisėjas paskelbdavo nuosprendį, nuskambėdavo skambutis ir mokytoja, dar kartą įsitikinusi, kad jos metodas duoda rezultatų, nurimdavo.

Taigi mokytoja buvo apsisprendusi: atėjo laikas pasidalyti patirtimi su kolegomis. Tuo labiau kad balsavimas, kaip ir tikėjosi, nenuvylė – ji vienbalsiai buvo išrinkta Šauniausia mokyklos mokytoja! Mokinių taryba visų mokinių vardu salėje po koncerto kartu su mokyklos administracija įteikė diplomą, gėlių ir laišką. Mokytoja šypsojosi: šis įvykis ir su juo susiję dalykai pakeis jaunų žmonių gyvenimą. Bus pasiekta tai, ko dar niekada nebuvo pasiekta: prakalbintas mokinys išmoks gyventi ekstremaliomis sąlygomis, tikėti savo proto ir vaizduotės galia.

Laišką mokytoja perskaitė vakare.

Laiškas ne nuo mokinių tarybos, ne nuo administracijos.
Nuo mokinio.

To, kuris dažnai tapdavo penktadienio teisėju.

Nemotyvuoto.

Blogiuko.

Atvirkščiuko.

Šiandien penktadienis, todėl jūsų niekas nepritrėkš. Penktadienis jūsų diena. Penktadienis bjauresnis nei pirmadienis, antradienis, trečiadienis ar ketvirtadienis. Klasiokai spoksodavo į laikrodį ant sienos, o jūs vaidindavot auką. Juokingiausia, kad reikėdavo sakyti, kas erzina, ko nekenti, o skelbiant nuosprendį kaltinti jus. Teismas yra teismas, – kartodavom ir jūsų valia sukurdavome iliuziją, kad blogiukai gyvena tik nuo pirmadienio iki ketvirtadienio, kad mes tokie ne visada, ne su visais, kad tie, kas randa raktą, mus atrakina, kad penktadienis leidžia pasijusti svarbiems. Jūs sakėte, mes kartojome. O rinkimų biuletenius iš naujo atspausdinau, sukeičiau, parašus suklastojau aš. Čia mano darbas. Aš. Pavogiau ir suklastojau. Jūs turėjote laimėti. Mano schema –­ vienas už vieną. Už jus, mokytoja! Jūsų dėka supratau, kad bijodamas jaučiuosi fantastiškai. Jūs pati pačiausia! Todėl noriu paprašyti: išmokykite visus mokytojus sėdėti prie kriauklės.

Štai tiek. Štai tokia istorija. Nežinau, kaip elgiamasi tiek asmeninėje, tiek viešojoje erdvėje perskaičius tokį laišką, bet šauniausia mokytoja žinojo. Ji apsiuvo penktadienį, suvėrė į raktą ir padėjo ant stalo mokytojų kambaryje.