Auste! Auste! Mama tavo atėjo... – sušuko Karolis nekantriai žvilgčiodamas tvoros link. Gatve zujo mašinų vora. Viena paskui kitą lėtai judėjo dviem kryptimis: tiek pirmyn, tiek atgal, o tiksliau į abu šonus. Tik tas nervingas kulniukų kaukšėjimas ir suknelės timpčiojimas išdavė Austės mamą. Kaip visada. Ji avi tokius batelius, kur vienas kulniukas skimbteli mažiau už kitą, todėl Karolis visada atpažįsta Austės mamą, kai šioji tekina atlekia pasiimti mergaitės iš darželio. Susirūpinusi, palenkusi kairį petį nuo rankinės svorio, bet visada pirma. Karolis norėtų, kad ir jo mama ateitų taip kitaip nei visos mamos – paskubomis, su vėju ar prieš vėją, žliugėm ar balom, bet visada su šypsena.
Šitas ruduo Karoliui buvo beveik toks pats kaip ir anas. Geltonas. Karpytas. Raudonas. Saulėtas. Ir šiaip, auklėtoja sakė, kad bobų. Todėl jam ir nepatiko saulėtasis ruduo. Juk jis vyras. Tikras jau. Ir batraištį pats mokąs užsirišti. Senelės nebevarginąs tokiais niekais. O Austė nemoka! Žiopla merga. Graži kaip ruduo, bet žiopla kaip merga. Tėtis vakar per „Skype" Karoliui sakė, kad mergaitės visad yra žioplos. Dėlto jomis reikia labiau rūpintis. Ir visada pasiimti iš darželio. Laiku. O tokių vyrų kaip Karolis – nereikia. Jie dideli ir viską suprantą, kad rimti žmonės dirba, į sentimentus nesileidžia. Rūpintis reikia tik silpnais. Mergaitėmis.
„Auste! Auste! Mama tavo atėjo... – spygliau suriko Karolis mergaitei, kurios pūstas citrinos geltonumo sijonas ką tik užvirto ant galvos besisupant ant karstyklių. Užpakalis, aptemptas rožinėmis pėdkelnėmis, išdavikiškai kyšojo visam vaikų būriui... Apačioje liko sijonas. Mergaitės akių nematyt, o sijono keteras pagavo vėjas. „Kvaila mergiotė, visai kvaila, – pagalvojo sau Karolis. – Kvaila kaip tas ruduo." Tiek Austės sijonas, tiek klevo lapai, vėjo pučiami, plaikstėsi tai šen, tai ten. Tačiau jos mama ją vis tiek švelniai nukėlė nuo metalinio vamzdžio. Nušluosčiusi žemėtus kelius, pamojo jai prieš nosį savo pirštu, reikalaudama daugiau taip nebedaryti.
Ir Austė pravirko. Pravirko taip gailiai, kad atbėgo jos paguosti Urtytė. Raudonplaukė energingai mosikavo rankytėmis. Ir tada galvoje gimė didysis keršto planas. Idėją, žinoma, pasiskolino iš „Songoko" ir vikriai vikriai, kaip tik ugniaplaukiai tegali, savo geriausios draugės mamai iš visos jėgos spyrė į čiurnos kauliuką. Bus jai skriausti! Austė kaipmat dėjo Urtei akin. O Karolis konstatavo: „Bobos". Ir jau žinojo, ką šįvakar tėčiui papasakos per „Skype", aišku, jei senelei pavyks įjungti tą burzgalą. Pasakys, kad matė razborkes. Tėtis juo didžiuosis, na ir kas, kad nematė. Gal net saldainių iš Škotijos parveš. Kai grįš. Per Kalėdas. O jis vyras. Neįsivėlė.
Atbėgusi auklėtoja subarė Urtę. Išdykėlė suraukė nosytę. Jautė savo tiesą. Bet pamažu palūpė pradėjo drebėti. Ir mergaitė nenorom atsiprašė Austės mamos. Su Auste nutarė daugiau nebedraugauti. Neteisybės kartėlis sudūrė mažą širdį. Juk ji tik užstojo draugę. Šit kaip išėjo: ir akį skauda, ir auklėtoja pikta, ir ta ožka bliauna. O Karolis ramiai sau suposi supynėse svyruodamas tai pirmyn, tai atgal ir laukdamas vyrų rudens. Bobų – nebenorėjo. Ir vis laukė, kol jį kas nors pasiims iš darželio.
Atėjo ir Urtės tėtis. Toks pat garbanotas kaip ir ji. Ir veidas it nušlakstytas burokais. Urtė gavo šiknon. Tikriausiai dėl Austės. Karolis vis įnirtingiau suposi. Varteliai vėrėsi ir vėrėsi, gatvė ištuštėjo, kol galiausiai kieme su auklėtoja beliko tik jis. Kad numalšintų kylantį kartėlį gerklėje, iš kišenės išsitraukė škotišką saldainį ir glamžydamas kraščiukus pabandė išsivynioti. Šokoladas buvo visas sutirpęs. Ir Karolis žvalgydamasis ėmė ieškoti auklėtojos. Norėjo pasidalyti nors ir sutirpusiu, bet vis tiek skanėstu. Nutarė nebesaugoti mamai. Nors ne, geriau atiduos Austės mamai. Juk jai šiandien taip skaudėjo. Turbūt net labiau negu Karoliui... širdį.
– Karoli! Karoli! Tavo senelė atėjo... – švelniai apkabindama pečius pasakė auklėtoja berniukui... – Bėk pas močiutę, jai gi sunku vaikščioti. Matyt, todėl ir užtruko.
Ir maža palūpė pradėjo drebėti. Visai nevyriškai. Kaip ir priklauso rudeniui.