Semionas Altovas. Virtuozas

– Pone Obertonai, girdėjau, jūs ką tik gavote pagrindinį Milano smuikininkų konkurso prizą?
– Taip, markize, kaip visuomet.
– Patikslinkime jūsų rytojaus koncerto programą. Taigi Haidnas, Bachas... Oi, musė... Nekreipkite dėmesio. Atleiskite, pone Obertonai... man pasivaideno... arba jūs pagavote musę?!
– Vaikystės įprotis. Mūsiškėje skylėje buvo beprotiškai daug musių. Tai ir gaudydavome jas per dienas. Aš buvau kvartalo čempionas!
– Pone Obertonai, jūs taip lengvai pagavote musę. Sakyčiau... artistiškai...
– Pamirškime tai. Haidnas, Bachas, galbūt Mocartas?
– Atleiskite... Vienu mostu! Be pasiruošimo!
– Markize, aš tuo užsiiminėju nuo vaikystės! Jūs turite smuiką?
– Prašau. Tai ne Stradivarijaus, o jo mokinio Amačio.
– Pažiūrėkite, markize, kaip stryku užmušama musė! Vžik!
– Viešpatie! Skrendančiai nukirtote galvą!
– Anksčiau susiginčijęs galėdavau stryku nukirsti sparnelį, kojytę. Kodėl aš paprašiau smuiko. Matote išpjovą? Atrodytų, kad ji rezonansui. Bet jeigu pažvelgtume kūrybiškiau... Žiūrėkite, kaip gaudoma musė šia smuiko kiauryme.
– Atleiskite, šiuo plyšiu?
– Kai Amatis gamino smuiką, apie muses negalvojo. Ir vis dėlto... Op! Pridėkite ausį. Viduje zyzia!
– Bravo!
– Žinoma, tai ne Stradivarijus. Kodėl aš labiau myliu Stradivarijų? Jo išpjova platesnė. Jūs paklausite, koks musės ir smuiko ryšys? Mano, kaip tyčia, nebloga klausa. Tėvas uždarydavo namuose ir liepdavo smuikuoti, kai berniūkščiai šėldavo gatvėje. Ką tada daryti? Iš liūdesio gaudžiau muses. Stryku, smuiku, šakute... Dabar jūs supratote, kodėl aš nemyliu Vivaldžio!.. O kas tai?
– Faberžė darbo tabokinė. Mielas niekutis.
– Niekutis? Nesakykite. Op! Paklausyk! Zyzia?
– Viešpatie! Nejau jūs ir su tabokine...
– Markize, jūsų puikus rojalis!
– Kažkada juo grojo Rachmaninovas!
– Žiūrėkite, markize. Aš pakeliu rojalio dangtį. Įdedu tašelį. Turime didžiulius spąstus.
– Gaila, pilyje nėra pelių.
– Nepergyvenkite! Matote: tenai nutūpė musė. Aš numušu tašelį. Trakšt! Priglauskite ausį! Kertu lažybų – musė rojalyje!
– Pone Obertonai, aš sužavėtas!
– Atleiskite, prisiminiau vaikystę. Grįžkime prie vakaro programos. Gal pradėkime nuo Stravinskio?
– Stravinskis, Stravinskis... Pone Obertonai, o jeigu pakeistume programą!
– Atidžiai klausau.
– Tarkime, vietoj Haidno... gaudote muses?
– Markize, jūs juokaujate! Susirinks visuomenės grietinėlė!
– Supraskite mane teisingai! Mocartas, Stravinskis! Dieviška, bet kiek galima! O štai jūs gaudote muses... Publika aikčios!
– Markize, spręskite. Asmeniškai mielai prisiminčiau vaikystę. O tai kasdien: Bachas, Bachas, Bachas!
– Pone Obertonai, galbūt kažkas iš svečių, perskaitęs skelbimą, ateis į koncertą. Na, visko būna! Ar negalėtumėte juos visus pradžiuginti iš pat pradžių –­ grodamas Bachą gaudote muses?
– Markize, jūs nebijote, kad Bachas apsivers karste?
– O tai jau antra dalis!

Vertė Arvydas Valionis