Kelionė

Staiga suprato, kad gėdijasi savo vidaus. Pradedant Burna, kuri atveria į apačią vedančius laiptus su turėklais. Tad, labai pasistengus ir būtinai įsivertinus fizines ir chemines savybes, galima be didelių pastangų, atsiraitojus marškinių rankoves nerti žemyn, į vidų.

Būtina stipriai neužkliudyti raumeningo Liežuvio, atsargiai prasisprausti pro tą net už kalbą ir trisdešimt du sinonimų žodynus atsakingą Organą, užimantį didžiausią Burnos dalį (vidiniai procesai išties yra žymiai sudėtingesni; išsamūs jų aprašai sykiu su paprastu pieštuku braižytomis iliustracijomis slypi penktame, skaičiuojant nuo viršaus, sieninės spintos stalčiuje), toliau neriama pro Stemplę tiesiai į Skrandį. Tiesa, ir šioje neperšviečiamoje patalpoje įmanoma stipriai susigėsti, nes Skrandyje vyrauja šiokia tokia netvarka: aplinkui išmėtyti salotų lapai, graikiškas fetos sūris, pradėti smulkinti pomidorai. Stipriai jaučiamas pipirų ir baziliko kvapas.

Lyg pro iliuminatoriaus stiklą matosi Kepenys, įmanoma atskirti Tulžies Pūslę su nutūpusiu kolibriu, į vidų smelkiasi Širdies tuksėjimas – milžiniškas genys niekuomet nesustoja. Kažkas dar, štai, kairėje regisi Kasos Aparatas, atsidarantis, tiesa, tik prie jo prinešus keturkampį baltojo cukraus gabalėlį.

Gėdijasi ir visų kitų konsteliacijų, atsistojęs ant Liubarto tilto keturioliktą valandą. Jis siaubingai gėdijasi savo Žarnyno. Plonoji Žarna (kaip gerai visi procesai atsispindi upėje) atrodo ryškiai per plona, o Dvylikapirštėje Žarnoje esama keliais pirštais per daug, ir net daktarai, norėdami sutvarkyti dvylikapirštę žarną, neretai nepasikliauja savo rankomis, tad yra priversti pasitelkti dar du instrumentus (dažniausiai tai būna smulkios replytės), idant atmazgytų susikryžiavusius dvylikapirštės žarnos pirštus.

Toliau nebūtina smulkiai pasakoti apie Pasaitinės Žarnos dalis, nes Tuščioji Žarna, anot habil. dr. Krauso, „į Klubinę Žarną pereina be aiškios ribos“, taigi – nesiremdama į nieką, o tik tvyrodama tamsiame mikrokosme, kuriame galima ką nors įžvelgti tik būnant keturioliktą valandą ant Liubarto tilto, kai ypač gerai atsispindi pirmas apsilankymas Žvėryne ir atsisveikinimas, kai trūksta oro. Tuo metu niekas nekreipia dėmesio į vienišą praeivį, ilgai besistebeilijantį į vandenį, ar netikėtai atsiradusį pacientą pas daktarą. Į pacientą, įkištą su visais drabužiais į „Hidromazotekskrizondrompamischochochostriloskopokopijos“ aparatą, kitaip tariant, į žmogų su užvožta popierine kepure, gauta sulanksčius šios dienos neskaitytą laikraštį, į pacientą, kuris nenoriai atidengia marškinius nuo savo Pilvo daktarui baltu paltu (kai kas tai pavadintų chalatu), nes baltas paltas jau savaime yra įtartinas, lygiai taip pat kaip ir jo savininkas, ponas habil. dr. Krausas, šiuo metu besikreipiantis į pacientą:

„Ar dažnai valgote mėsą prieš naktį“, – ir meiliai žiūri habil. dr. Krausas į geltonskruostes papūgėles žaliais sparneliais ir raudonomis papilvėmis, laikomas ant palangės metaliniame narvelyje. Braukdamas pirštais per narvelį daktaras visai neklauso atsakymo, o tik meiliai atitaria vienai iš papūgėlių oratoriniu švilpiniavimu.

 

Kaklo gramatika

Kaklą glosto. Atidengia pieno baltumo kaklo ruoželį, braukdamas plaukus su keliomis žilomis sruogomis atgalios, kaklo, kurio beveik nesimato blausiai žybsinčių žibintų šviesoje, stipriai prisimerkus, šalia upės, Žvėryne, kur visi kaklai pavirtę į vieną kaklą –­ žibintą, apšviečiantį Liubarto tiltą, iš abejų pusių prilaikomą delnais. Švelniai pasuka į šoną kaklą ir glosto kaklą, lūpomis pūsdamas orą, kurį lengvai galima pavadinti škvalu, sykiu nurodant kryptį –­ pietryčių, nors škvalas, akimirką sudvejodamas, nori atkeliauti iš šiaurės ir šiaurės vakarų, tačiau nakčiai nepritinka šiaurės vakarų škvalas: sudarkytų veją, nupūstų obuolius, tad jis, tiesiog pūsdamas orą ir padarydamas pau­zę, panašios trukmės į šią sakinio atkarpą, po kurios lūpomis vis drąsiau liečia jos kaklą, braukia lūpomis išilgai jos kaklo, į viršų ir į apačią, lėtai į apačią ir į viršų, į šonus, kąsteli į paausius.

Škvalas pradeda judinti langines, ir jis rankomis užčiuopia abi jos mentes. Delnais tvirtai įsikibęs, sukamaisiais judesiais jis plečia jos mentes, kol ji išsiriečia lyg lankas strėlei, kvapni oda, nebesigirdi praeivių, tuomet jis, vis dar lūpomis glostydamas jos kaklą, vis dar lūpomis glostydamas jos kaklą ir pirštais liesdamas jos mentes, vis dar lūpomis glostydamas jos kaklą, vis dar lūpomis glostydamas jos kaklą ir glostydamas jos mentes, vis dar lūpomis glostydamas jos kaklą, vis dar lūpomis glostydamas jos kaklą ir protarpiais glostydamas jos mentes, taria:

– Zoologijos sode bilietai negrąžinami, tačiau juk galima grįžti atgal pro tuo pačius vartus?

Pasikartojimai. Kaklą glosto. Ilgą, švelnų kaklą glosto ir mentes atverčia. Atsiverčia sąsiuvinį, „Pelikan“ rašiklis fiksuoja įspūdžius, dar bando uždegti stalinę „Elephant“ lempą, toji nepasiduoda, tuomet užsikaičia prikaistuvį kavos, o kai svetainėje nebelieka neprirūkyto kvadratinio decimetro oro ir vietos pelenams stiklainyje, jis skambina, bando skambinti, maišydamas baltus klavišus su juodais, rašo, bando prisiminti, išskaičiuoja numerį – 8 plius kodas ir kiti skaičiai, kolei skaičių nepakanka, o kūno gramatika virsta į elementarų būrimą, atsiranda matas ir saikas ir perspektyva į algebrą, jau visai nekalbant apie geometriją...

Žvėryne tamsu, glaustomasi kaklais, žiaurios žirafos, temokančios tokiu būdu kovoti...