SKAITYTOJAS. Ar prieš pradėdamas gaišti laiką prie šio teksto turėčiau kažką žinoti, kas man padėtų labiau suprasti tamstos rašliavą?
AUTORIUS. Labai taiklus klausimas, džiaugiuosi – prieš pradedant skaityti vertėtų žinoti keletą dalykų apie Keturakį: Antanas Vilkutaitis, tarp visų mokslų baigęs ir kelių institutą bei Gruzijoje kurį laiką tiesęs geležinkelį, be kitų kalbų, mokėjo lotyniškai ir prancūziškai, bendravo su knygnešiais ir leidėjais Matulaičiais, o Juozas Vilkutaitis, kuriam teko amputuoti koją, buvo visų amatų meistras, didelis patriotas, taip pat mokėjęs lotyniškai bei atmintinai žinojęs Strazdo, Baranausko ir kitų poetų eiles. Pravartu žinoti, jog pirmasis Keturakio kūrinėlis – novelė „Gaisras“, kurioje pasakotojas stebi ugnies apimtą pastatą. Ir prisiminti „Ameriką pirtyje“.
Pirmas paveikslas
Pirtyje sėdi Antanas ir Juozas. Antanas atsistoja, ant akmenų užpila vandens ir vėl atsisėda.
ANTANAS. Taip smagu...
JUOZAS. Taip gera...
ANTANAS. Gerai, kad pasistatėm, nebereikia pas kitus prašytis.
JUOZAS. Gerai, tikrai gerai. Bet žinai, Antanai, pinigų visų tai dar negrąžinom, kad tik bėdos kokios nebūtų...
ANTANAS. Nescias, quod scis, si sapis1.
JUOZAS. Redde quod debes2.
ANTANAS. Tacuisse sæpe melius est, quam admonere3.
JUOZAS. Tempus ipsum affert consilium4.
ANTANAS. Vincula da linguæ, vel tibi vincla dabit5.
JUOZAS. Būčiau, Antanai, ir pats tokią pastatęs, o tu ir darbininkus samdei. Juk žinai, koks aš meistrelis geras...
ANTANAS. Turėtum antrą koją, gal toks ir būtum.
JUOZAS. Atsirado, mat, kelininkas. Po tavo geležinkelio tiesimo Gruzijoje keturi traukiniai nuo bėgių nuvirto...
ANTANAS. Apres nous le deluge6!
JUOZAS. (Atsistoja.) Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę! (Neišlaikęs pusiausvyros nukrenta. Vėl atsistoja.) Šitaip kalbėdamas Lietuvai nieko gero neduosi!
Priešpirtyje pasigirsta atidaromų durų garsas. Antanas visas perbalęs įsitempia, taip pat ir Juozas.
ANTANAS. (Tyliai.) Vaje, negi jau atėjo skolos prašyti?
JUOZAS. Ubags, almužną imdams, ant arielkos mainydams, ir patsai nebepamatė, kas jo kišenes iškratė. Juk vakar karčiamoj žydas sakė, kad nebegali laukti, o tu pasiūlei, kad šiandien ateitų.
ANTANAS. (Susiėmęs už galvos.) Neprisimenu, tikrai neprisimenu... Ką dabar mudu darysim, Juozai?
JUOZAS. Ak, dabar jau mudu?
Prasiveria pirties durys, įeina Faibčikas.
FAIBČIKAS. Niu, bholiukai, šildotės?
ANTANAS. Faibčik, drauge mūsų!
FAIBČIKAS. Niu, Antanai, atėjau. Kaip čia geha, šilta. Bet kuh pinigai? Nematau...
ANTANAS. Faibčik, toks dalykas atsitiko...
JUOZAS. Užkasėm mes juos, kad tamstos sulauktume ir atiduotume, kad niekas nepavogtų – juk pinigų tai daug...
ANTANAS. Ir... Ir šernas iš miško šįryt atbėgo...
JUOZAS. Ir, kaip žinodamas, kad ims knisti toj vietoj, kur pinigai buvo...
ANTANAS. Tai iškniso ir suėdė.
JUOZAS. Pagalvojo, kad bulvės, nes ten tau, Faibčik, tiek pinigų buvom užkasę, kad vienoj krūvoj suvynioti atrodė kaip didelė bulvė.
ANTANAS. Tai iškniso ir prarijo.... Ir iš kur dabar aš tau taip ūmai paimsiu?
JUOZAS. Iš ko čia dabar surinksi?
FAIBČIKAS. Ui, bholiai jūs, neghėšykit Dėvo.
JUOZAS. Kad Dievas nepadeda.
FAIBČIKAS. Niu, tai kokis jūsų Dėvas, kad jis taip šehnui ledži dahyti?
ANTANAS. Ką gi, Faibčik, darysi, kad jau taip...
FAIBČIKAS. Aš jūsų paskutinį kartą klausiu, kada bus pinigai?
ANTANAS. Memento mori7.
JUOZAS. (Tyliai, bet piktai.) Antanai, ramiau tu.
FAIBČIKAS. Nenohiu aš jokio memento, man pinigus duok, ih aš išeisiu!
ANTANAS. Kad nėra, Faibčik, šernas suėdė!
FAIBČIKAS. Hašytojai jūs abudu būtumėt gehi, tokias pasakas sekdami. Pohyt ateisiu, kad būtų pinigas!
JUOZAS. Gerai, Faibčik, poryt bus.
ANTANAS. Tikhai bus, phižadam.
Juozas trinkteli iš alkūnės Antanui. Neišlaiko pusiausvyros ir nukrinta. Faibčikas išeina. Abu broliai vėl atsisėda, Antanas ant akmenų užpila vandens.
ANTANAS. Kaip kepurės nusiimti, taip ir durų uždaryti į patalpą įėjęs nemoka, visą karštį išleido.
JUOZAS. Ką darysim, Antanai? Reikia greitai pinigų gauti.
ANTANAS. Nežinau, nežinau. Taip smagu...
JUOZAS. Taip gera...
ANTANAS. Gerai, kad pasistatėm, nebereikia pas kitus prašytis.
JUOZAS. Gerai, tikrai ge... Ne, brolau, nieko čia gero! Reikia pinigų surinkti, juk poryt tas žydas vėl ateis.
ANTANAS. Bet iš kur, Juozai, iš kur gausim?
JUOZAS. Nežinau. Gal rytoj susitinkam ir pagalvosim? Man jau metas, lauke temsta...
ANTANAS. A, tu vis dar pastatus degini?
JUOZAS. Vieni skulptūras drožia, kiti skaito, o aš, va, bėgioju po kaimą su žibalu ir degtukais. Bene habere corpore simul et animo curandum est8.
ANTANAS. O aš girdėjau, kad kažkas tokį užsiėmimą liga vadina.
JUOZAS. Etiamsi omnes, ego non9.
Juozas atsistoja ir eina pro duris.
ANTANAS. Išlįsiu ir aš šiąnakt pažiūrėt, nesu iš arti gaisro matęs.
Juozas išeina.
ANTANAS. Taip smagu... Gerai, kad pasistatėm...
Antras paveikslas
Kita diena. Pirtyje sėdi Antanas, šypsosi. Netrukus įeina ir Juozas.
ANTANAS. O, Juozai! Sveiks, brolau.
JUOZAS. Labas labas, Antanai. Ko toks laimingas?
ANTANAS. Vakar gaisrą mačiau!
JUOZAS. A, ten mano darbas. (Didžiuodamasis atsistoja, bet neišlaiko pusiausvyros ir nugriūna.)
ANTANAS. Tavo, tai tavo – bet man taip įdomu buvo, taip įdomu, kad net viską užrašiau!
JUOZAS. Kaip tai viską užrašei? Parašei, kad tai aš padegiau?!
ANTANAS. Ne, parašiau savo jausmus, parašiau įspūdžius tikro atsitikimo, kaip viskas vyko... Klausyk, brolau, gal tas žydas tikrai teisybę sakė, kad galime rašytojais būti?
JUOZAS. Ir pinigų, Antanai, gauti galima, už pirtį atiduotume!
ANTANAS. Tikra teisybė, brolau! Pavadinsiu „Gaisras“ ir lėksiu pas Matulaičius!
JUOZAS. Bet parašėme tai kartu.
ANTANAS. Kaip tai? Juk mano vieno tai sukurta!
JUOZAS. O ar gaspadoriaus kluonas pats užsiliepsnojo? Jei ne aš, tai nebūtum turėjęs apie ką rašyti!
ANTANAS. Tai tu nori, kad tave vadinčiau savo mūza?
JUOZAS. Noriu, kad autoriaus vietoj ir mano pavardė būtų.
ANTANAS. Tai ir bus – pavardė tavo, o vardas mano.
JUOZAS. Kad tave!
ANTANAS. Gerai, užrašysime „Antanas ir Juozas Vilkutaičiai“.
JUOZAS. Sutinku.
ANTANAS. Jau einu, nunešiu parodyti.
JUOZAS. Tik paskubėk!
Antanas eina pro duris. Juozas staiga pašoka.
JUOZAS. Palauk, Antanai! Negerai kažkaip skamba tas „Antanas ir Juozas Vilkutaičiai“, atrodo, kad vyras su žmona...
ANTANAS. O ką, blogas vyras būčiau? Juk pažįsti mane geriau už kitus, žinai, kad net musės nuskriausti negalėčiau.
JUOZAS. Bet ar aš tau į žmonas tikčiau? Kol ne naktis, tol gerai būtų, bet paskui...
ANTANAS. (Šiek tiek pamąstęs.) Tikrai! O gal pasivadinkime „Trikojo“ slapyvardžiu?
JUOZAS. Šimts pypkių, ne laikas šaipytis! Manau, tiktų „Vilko“ slapyvardis, panašus į mūsų pavardes.
ANTANAS. Arba „Miško vilkas“.
JUOZAS. Dar įmantriau – „Stepių vilkas“!
ANTANAS. O gal reikėtų pabrėžti, kad už slapyvardžio slepiasi du autoriai?
JUOZAS. „Du stepių vilkai“?
ANTANAS. Ne – „Dvigalvis stepių vilkas“.
JUOZAS. O gal „Keturakis stepių vilkas“?
ANTANAS. Kur tu vilką su akiniais matei?
JUOZAS. Nors tave, Antanai, mokykloje taip ir vadino, bet „keturakis“ turi ir kitų reikšmių.
ANTANAS. O kaip tave vadino, tai gal net nesakysiu... Arba tiek to – Juozelis naktinis puodelis!
JUOZAS. Gana, brolau, juk laikas spaudžia. Tai sutariam dėl „Keturakio vilko“?
ANTANAS. O stepės?
JUOZAS. Tik visiškas vienišius ir atsiskyrėlis galėtų sugalvoti „Stepių vilko“ pavadinimą.
ANTANAS. Tavo teisybė.
JUOZAS. Skubėk, Antanai!
Antanas išskuba pro duris.
Trečias paveikslas
Kita diena. Link pirties eina Faibčikas, priėjęs bando atidaryti duris, bet užrakinta. Netrukus iš gyvenamojo namo išeina Bekampis.
BEKAMPIS. Gerą dieną, gal ko tamsta ieškai?
FAIBČIKAS. Ieškau? Čia du bholiai gyvena, jų ih ieškau.
BEKAMPIS. Kad nebegyvena...
FAIBČIKAS. Oi Dėve, tokie jauni, o jau mihė?
BEKAMPIS. Ne, Amerikon išvažiavo.
FAIBČIKAS. Tegul jie kuh pasikahia!
BEKAMPIS. Juokingas, tamsta, esat – ką tik liūdėjot, kad numirė, o dabar jau ir pats pasikart linkit.
FAIBČIKAS. Tai sakai, dabah čia tu gyveni?
BEKAMPIS. Aš Bekampis, man už skatikus pardavė visą sodybą, dar kažkokią knygelę padovanojo...
FAIBČIKAS. Klausyk, Bekampis, gal nohi pinigo pasiskolinti?
BEKAMPIS. Nežinau, nežinau... Nors iki pilnos laimės trūksta penkių šimtų rublių.
FAIBČIKAS. Penki šimtai hublių? Tiek paskolinti galiu.
BEKAMPIS. Tai užeikit, tamsta, į vidų, pašnekėsim, susitarsim... (Garsiai, pravėręs trobos duris.) Bekampiene, Agota, svečią turim!
Bekampis su Faibčiku įeina į trobą.
Ketvirtas paveikslas
Pirtis, o joje – Antanas ir Juozas.
JUOZAS. Tai ko, brolau, palikai tik „Keturakį“?
ANTANAS. Ateinu pas Matulaičius, o tie – drabužiais apdraskytais, žaizdoti abu. Klausiu, kas nutiko, tai sako vilkai miške apdraskė knygas begabenant. Kai paklausė, kaip pasivadint norėtume, pasakiau tik „Keturakį“, vilko nebepaminėjau...
JUOZAS. Gerai padarei. Tik įdomu, kur tas Vincas taip ilgai užtruko, jau ilgokai čia tamsoje sėdim...
ANTANAS. Nesijaudink, Juozai, žmogus patikimas atrodė, tikrai nepaves. Dar palūkėkim.
1 Jei esi protingas, tylėk, kad ir žinai.
2 Grąžink, ką privalai.
3 Dažnai geriau patylėti, negu patarinėti.
4 Pats laikas duos patarimą.
5 Supančiok liežuvį, arba jis tave supančios.
6 Po mūsų nors ir karas.
7 Prisimink, kad mirsi.
8 Reikia rūpintis, kad būtų gera kartu ir kūnui, ir sielai.
9 Nors ir visi sutinka, o aš ne.