Atsibundu nuo tėčio kosėjimo. Sapne aš gyvenau kaime. Tikrovėje niekada ten nesu buvusi. Televizoriuje mačiau, kad ten miškai, upės ir obuoliai. Ir pienių pievos, kuriose atsiranda pienas.
Tėtis įsikosėjo dar kartą. Žinau, kad mama tuoj pasakys: „Vili, duokš ir man vieną dūmą."
Ji rytais niekada neturi ko rūkyti.
O tėtis suburbės: „Įsibėgėk. Tu jau ta didžioji pelnytoja. Nusipirk pati."
Taip ir atsitinka:
– Įsibėgėk. Tu jau ta didžioji pelnytoja. Nusipirk pati. Tada tiek daug nerūkysi.
Iš tikrųjų. Mamytė kartais dūmina kaip didysis kaminas už mūsų tvoros. Ten yra katilinė. „Ten gyvena katilai, į kuriuos meta anglis", – taip sakė Randolfas. Kada nors nueisiu į svečius. „Sveiki, katilai,– pasakysiu, – namuose mama turi mažų katiliukų, bet mes į juos nemetame anglių."
Kad neužuosčiau cigarečių tvaiko, užsitraukiu antklodę ant galvos. Taip kiekvieną rytą. Mano tėvas bedarbis. Kai užaugsiu, galbūt taip pat būsiu bedarbė. Gali nedaryti, ko nenori.
Tėčio dūmų dvoką užuodžiu per antklodę. Kodėl nėra cigarečių be dūmų?
Mama yra sesutė. Tik ne man. Dienomis ji pagal adresus eina leisti vaistų. Taip pat ir vakarais.
„Mama, kam tu leidi?"
„Senutėms, kurios negali pasivilkti. Ir sudūlėjusiems seniams."
„Prašau, pasiimk kartu mane. Noriu girdėti, kaip dėdės dūla."
„Tai ne bambliams. Sėdėk namie. Lauke šalta."
„Aš geriau norėčiau sėdėti vaikų darželyje."
„Tavęs nepriima į eilę, nesi iš tikro rajono."
„Eisim gyventi į tikrą rajoną."
„Nekalbėk kvailysčių. Tušti butai aplink nesimėto."
„Kokie butai aplink mėtosi? O kas atsitinka vaikams? Ar besimėtydami po butus vaikai nesusidaužo?"
Mama numoja ranka.
Guliu po antklode ir galvoju. Kodėl mes turime tik vieną kambarį, o viršutiniame aukšte Randolfas ir jo tėvai tris? Mes esame trise ir jie yra trise. Kodėl Randolfas turi pianiną, o aš ne? Aš gročiau dar geriau. Man jau penkeri metai. Tiek, kiek ant kiekvienos rankos pirštų. Lengva atsiminti, jei kas paklaustų. Kodėl žmonės negalėtų turėti daugiau pirštų? Randolfas, kuriam kiekvieną dieną liepia skambinti pianinu, tai galėtų daryti viena ranka. Kita būtų laisva.
„Randolfai, ką tu skambini?"
„Bjaurias gamas."
„Ar ilgai turi jas skambinti?"
„Kol numirsiu."
Man pasidarė gaila Randolfo.
„Tu greit mirsi? Ar tada tavo mama pianiną atiduos man?"
„Tu esi kvaiša."
„Visai nesu kvaiša. Ar pas tave garsai sapneliuose ateina į svečius?"
„Chi chi chi. Turbūt sergi mėnesinėmis."
Reikės paklausti mamos, ar yra sergančių ir saulinėmis. O ji pasakys: „Tu vėl su savo kvailais klausimais! Kada paliksi mane ramybėje?"
Taip yra buvę daug kartų. Taip pat ir vakar, kai paklausiau, ar ji žino, kas yra ugnies lopšiukas.
„Na ir pasakei, ugnis neturi jokio lopšiuko."
„Turi, ugnies lopšiukas yra degtukų dėžutė. Ugnelė miega, kol ją pažadina."
„Tik pabandyk čiupinėtis apie degtukus! Kai pareisiu, gausi per nagus."
Kodėl Ji beveik visada pikta?
„Ji nervinga", – sako tėtis.
„Ar mama turi daug nervų?"
„Galėtų būti truputį mažiau."
Kiek nervų turiu aš? Ar penkis, kaip pirštų ant rankos? O galbūt daugiau? Reikia žiūrėti, kad ir aš nepasidaryčiau nervinga. Tai nemalonu. Visą laiką reikėtų bartis.
Bumpt pokšt! Bumpt! Bumpt! Tėtis virtuvėje skaldo malkas. Lauke žiema.
Bum, bum, bum! Ten beldžia trenkta teta Vera iš apatinio aukšto. Ji taip daro visada, kai tėtis skaldo.
„Mama, kodėl tėtis sako, kad teta Vera trenkta? Ar ji mėgsta žaisti trenktuką? Kaip ji gali pabėgti su lazda?"
„Tu vėl su savo nesąmonėm!"
Nustumiu antklodę nuo galvos. Megė sėdi ir žiūri į mane. Lėlę vakar davė Randolfas. Koridoriuje. Gerai, bus ką prilupti, jei priešgyniaus. Kaip tėtis daro mamai.
„Kodėl tu duodi man lėlę?"
„Ji yra mergaitė, aš su mergaitėmis nežaidžiu."
„Iš kur ją gavai?"
„Teta padovanojo, kad turėčiau sesutę."
Megė buvo be kelnaičių.
„Ar Megė buvo ant puoduko?"
„Mes su Žora numovėm. Ieškojom sparnelių. Kuriuos rodo per televiziją."
Girdžiu, kaip virtuvėje mama sako:
– Reikia nusivilkti į turgų. Maisto.
– Eisiu kartu, namuose nėra bulvių.
Tai tėčio balsas.
– Alučio pastatysi?
– Davai. Tik apsivilk kitus treningus. Šitie perplėšti.
– A-a, kai plėšiau tvoros lentas. Matai dega, kad net spragsi.
– Reikėtų pavogti kokį maišą akmens anglių. Prie katilinės vakar vieną krovininę išvertė.
– Neturime maišų.
– O, dožilis, – sako mama.
Odožilis tikriausiai yra žmogus be maišo. Kuris vagia.
– Nebūtų selmašo uždarę, dar ir šiandien veiktų.
– Ko tik šiandien neuždaro!
– Suskaičiavau devynius fabrikus.
– Kuris bus dešimtas?
Iššoku iš lovelės.
– Aš taip pat norėčiau ką nors uždaryti!
– Tave pačią tuojau uždarysiu! Basom kojom ant šaltų grindų! Marš atgal į lovą!
Ir taip visada. Ar ilgai turiu gulėti? Patys eis bulvių, o aš turiu gulėti.
Tyliukais apsimaunu kojines ir apsivelku suknutę. Nueinu prie lango. Ant stiklo – ledo gėlės. Negaliu jų pasiekti. Bandau atidaryti antrąjį langą, jis sugirgžda.
– Nenormali, kas žiemą atidaro langus?
– Norėjau palaistyti ledo gėles.
– Kvaiša tai kvaiša!
Tėtis įeina į kambarį ir maunasi kitus treningus. Ant jo šlaunies mėlynas velnias su kastuvu rankoje. Mama sakė, kad tai tatuiruotė. Velnias nusidėjėliams pragare po katilais pametąs anglių.
„Ar tėtis nusidėjėlis?"
„Ne, jis buvo kalėjimo sargas."
„Ar jį atleido?"
„Todėl, kad paspruko kaliniai."
„Ar pragare žiemą taip pat šalta?"
„Nežinau, dar nesu buvusi."
„Ar tu ten nusidėjėliams neturi leisti vaistų?"
„Nusidėjėlius velnias bado šakėmis."
„Kas yra nusidėjėliai?"
„Teta Vera sakė, kad mes visi esame nusidėjėliai."
„Ar iš katilinės pas mus negali koks ateiti su šakėmis?"
„Nekalbėk kvailysčių."
Tėtis pasisuka į mane.
– Maže, elkis gražiai. Nepaišyk keverzonių ant sienų. Mes greit grįšim.
– Ir aš noriu eiti.
– Ant stalo tau manų košė. Kad būtų suvalgyta.
Manai, manai. Kiekvieną rytą manai. Kodėl Randolfas gauna virtą kiaušinį? Jis sutiktų pasikeisti.
„Mano mama nemoka išvirti manų."
– Čiau, maže.
Durys užsitrenkia.
– Čiau, maže, – sakau Megei ir pastumiu ją. Megė nukrinta ant grindų ir sucypsi.
– Tuoj aš tau įkrėsiu! Kas guli ant šaltų grindų? Marš atgal į lovą!
Paimu Megę už vienos kojos ir apkumščiuoju.
– Tik pabandyk dar slėpti nuo manęs pinigus kruopų stiklainyje!
Megė nieko nesako. Taip pat kaip mama tokiais momentais.
Tada man jos pasidaro gaila. Megės tokie minkšti plaukai.
– Nupirksiu puslitrį ir susitaikysim.
Megė tyli. Atsisėdu prie manų košės lėkštės. Košė atvėsusi. Sviesto ežerėlis pačiame viduryje užšalęs. Todėl, kad žiema. Ne, šitas geltonas skrituliukas nėra ežerėlis. Tai saulutė. O manai yra balta diena su saule viduryje. O aš esu Tamsos Valdovas iš multiko. Jis atskridęs iš kosmoso, kad prarytų dieną.
Pusę dienos suvalgau, daugiau nesinori. Tamsos Valdovas yra blogas. Bet aš išgelbsčiu saulutę.
Žaisiu su raidytėmis. Todėl, kad jas pažįstu. Randolfas man koridoriuje parodė. Jis turi tokias spalvotas kaladėles su raidėmis.
„Mama, kodėl aš neturiu tokių kaladėlių?"
„Jei manęs klausysi, kada nors nupirksiu. Kai bus daug pinigų."
„Aš tavęs klausau. Pati išnešu savo puoduką ir didįjį puodą į koridorių. Kada ten neužrakintos durys."
„Gerai, gerai. Neturiu laiko su tavimi dirbtis."
Pirmiausia reikia nupaišyti raides. Mobilusis telefonas atsiuntė laišką mamai. Vokas yra baltas, o pieštuką turiu pati.
Juokinga, kad didžioji A yra tokia pat, kaip tėčio sudedamos kopėčios. Su jomis jis lipa prie lubų, kada perdega lemputė.
– Didžioji A, tu esi panaši į kopėčias.
– Aš esu panaši į save.
– Kur yra tavo mažieji broliukai?
– Kažkur krečia išdaigas.
– Pasveikink juos nuo manęs.
– Okei.
Didžioji O yra įdomi raidė. Kartais apsimeta nuliu.
„Mama, kada O yra raidė, o kada skaičius? Kaip raidė gali turėti du vardus?"
„Tau pasakys mokykloje. Tu dar maža, neišaiškinsiu."
„Visai nemaža. Aš žinau, kaip gimsta vaikai. Televizija rodė."
„Ko tiktai nerodo toji televizija!"
Užrašau daug O iš eilės. Dabar jos atrodo kaip karoliai iš kiaulpienių kotų. Tokius karolius dariau vasarą. Galima buvo per tvorą prisiskinti.
Apatinio aukšto teta Vera vasarą kieme džiovina baltinius.
„Koks tylus vaikas. Sėdi paskendęs žaidime."
Bet aš visiškai nebuvau tyli. Klausiau Tedžio, kodėl lokys vasarą vaikšto su kailiniais.
„Čia nieko nepadarysi. Jokiam lokiui negalima šiltu metu nusivilkti kailinių."
O šią žiemą teta Vera daužo lazda į lubas. Žiemą žmonės elgiasi kitaip. Mama vasarą šypsojosi. Tėtis išmokė mane kortomis žaisti kiaulę. Dabar jis daugiau nebenori. O mama nervinga.
Nupaišiau raidę V. Ji kaip apvirtusi A su iškritusia lazdele.
– Kaip ji tau iškrito?
– Lipau per tvorą. Ėjau į svečius pas broliukus. Viena raidė negali nieko pasakyti.
Prie durų beldžiasi. Mama neleidžia atidaryti svetimiems.
„Gali kas nors įeiti ir tave pavogti."
„Kur jis mane dės?"
„Įkiš į tamsią patalpą ir reikalaus, kad mes tave išpirktume."
„Ar už mane galima gauti daug pinigėlių?"
„Tūkstantį. Tai daug pinigų."
„Iš kur žinai? Ar kada nors jau buvau pavogta?"
„Dar ne. Bet reikia būti atsargiai."
„Būsiu atsargus vaikas."
Beldimas pasikartoja.
– Kas ten?
– Randolfo mama.
– Tu nori mane pavogti?
– Prašau, nesiginčyk. Pas tave Randolfo lėlė.
Aišku. Ji nori pavogti lėlę, kurią man atidavė Randolfas.
– Mamos ir tėčio nėra namie. Jie draudžia įleisti svetimus žmones.
– Mergiote, kaip tau negėda imti svetimus daiktus?
– Aš ne mergiotė. Mano vardas Garsija. Lėlę Randolfas man atidavė pats.
– Meluoti taip pat jau esi išmokusi, Garsija.
Visi suaugę vienodi. Ir mano mama šį rytą pasakė tą patį. Kai atsiliepiau, kai jau buvau užmigusi. Bet kaip galėjau užmigti, jei girgždėjo jų didžioji lova?
– Ar aš turėsiu kviesti policiją?
Mama sakė, kad su policija reikia būti atsargiems. Jos rankose esanti galia.
„Kas yra galia?"
„Kai kitas su tavimi daro, ką nori."
„Ar tėčio rankose taip pat yra galia?"
„Kokia čia bedarbio galia."
„Tai kodėl jis tave muša?"
„Nesikišk į mūsų reikalus."
– Na, tai kaip bus? – klausia Randolfo mama.
Nenoriu, kad ateitų policininkas su galia. Atrakinu duris.
Randolfo mama yra graži ir kvapni. Ji įeina į virtuvę ir ant viryklės pastebi didelį dubenį su mano pėdkelnėmis. Jas šiandien reikės skalbti. Bet vanduo dar toks karštas. Garuoja. Randolfo mama suraukia nosį.
– Kur tu padėjai Megę?
– Ji dar miega.
– Nieko, laikas atsibusti.
Randolfo mama įeina į kambarį ir paima Megę.
– Baisu. Migis, ne lova. Kur žiūri tavo mama?
– Mama neturi laiko žiūrėti. Ji kasdien turi eiti leisti vaistų sudūlėjusiems dėdėms. Kad būtų atliekamų pinigų.
Randolfo mama pakraipo galvą:
– Kas per kalba? Vargšas vaikas.
– Aš nesu vargšė. Aš turiu nuosavą laikrodį. Kai jis pailsės, pradės tiksėti.
– Gerai, gerai, Garsija. Jei tau ko prireiks, užeik į viršų, paskambink prie durų.
– Jei man prireiks Megės, ar ir tada galiu užeiti?
– Megė yra iš mūsų šeimos. Šeimos negalima išskirti. Kaip tu jaustumeisi, jei jūsų šeimą kas išskirtų?
Mama kartais sako tėčiui, kad su juo skirsis. Bet tėtė tiktai juokiasi.
„Net nesitikėk, kad išsinešdinsiu. Butas mano vardu."
Randolfo mama išeina. Kambarys kvepia ja. Aš taip pat galiu būti kvapni. Paimu mamos odekolono buteliuką ir papurškiu ant savęs. Stalčiuke prie veidrodžio ritinėjasi lūpų pieštukas. Nuimu dangtelį ir pasidažau lūpas. Pasižiūriu į veidrodį. Na, tai ar dabar esu vargšė? Tada prisiminiau vakarykštę mintį. Vakarykštės mintys tinka ir kitą dieną. Jos nesurūgsta kaip vakarykštis pienas.
„Mama, Randolfui lėlę padovanojo močiutė. Kur yra mano močiutė?"
„Tu neturi nei močiutės, nei senelio."
„Kur jie dingo?"
„Nežinau. Mes su tavo tėčiu iš vaikų namų. Mūsų atsisakė motinos."
„Tu manęs neatsisakysi?"
„Kaip galima savo vaiko atsisakyti?"
„Tai gerai. Bet iš kur jūs žinojot, kad čia reikia ateiti?"
„Viliui davė špargalką, kad jam priklauso butas Šiaudų gatvėje."
„Ar tau taip pat davė špargalką?"
„Mane Vilis pasiėmė kartu. Nes laukiausi tavęs."
„Ar ilgai turėjai laukti?"
„Kai užaugsi, sužinosi."
„Kas yra špargalka?"
„Dokumentas gyvenamajam plotui."
„Mama, kodėl manęs neima į vaikų darželį? Galbūt, kai paaugsiu, gausiu špargalką, ir tada mane paims."
„Tavęs niekur neims. Miegok."
Tai aš sužinojau vakar. Visai vakare. Kai daugiau nebegalėjau kalbėti. Turėjau gulėti ir galvoti. Dar kartą pažiūriu į veidrodį. Kad dabar esu kvapni, matyti negaliu. Bet mano lūpos yra raudonos ir spindinčios. Megės daugiau nėra, kas dabar į mane pažiūrės? Įsispiriu į mamos šlepetes ir išeinu į koridorių. Ten trejos durys iš eilės. Galbūt kas išeis. Ir supras, kad esu tokia pat graži kaip Randolfo mama.
Suvaikštau nuo vieno galo iki kito. Tik grindų lentos girgžda. Tėtis šį namą vadina sena būda. Kodėl mes čia gyvename?
„Čia nenulupa kailio už nuomą."
Už ką žmonėms nulupa kailį kituose namuose? Juk tai skaudu. Aš krisdama nuo kelių nusilupau odą. Mama barėsi, kad per mane sunaudos visus vaistus. Ar aš kalta, kad vaistus parduoda tokiuose mažuose buteliukuose?
Ar ilgai aš čia vaikščiosiu? Neturiu laiko, reikia skalbti pėdkelnes. Mama barsis, jei to nepadarysiu.
„Vėl visą dieną svajojai!"
„Aš nesvajojau. Pas mane į svečius ant palangės leidosi snaigytės. Iki pat vakaro. Kol ištirpo."
„Ir tu atidarei langą?"
„Viena norėjo įeiti į vidų. Draugauti su manimi."
„Kokių tik negirdžiu nesąmonių."
Koridoriuje darosi vėsu. Koridoriaus niekas nekūrena. Nėra prasmės. Laukujas duris vis tiek visuomet palieka atviras.
Atsidaro pačios paskutinės durys. Išeina Žora. Jam šešeri, bet nėra mamos. Ar jo mama būtų Žoros atsisakiusi? Jis pasižiūri į mane. Pauosto orą.
– Nu i namazalas. Duročka.
– Duročka? Kas tai yra?
Žora nusijuokia. Tikriausiai duročka yra kažkas gero.
Aš taip pat nusišypsau.
– Charašo?
Šitą žodį aš moku ištarti.
– Da,da.
Ir vėl nusijuokia.
– Turiu eiti.
– Idi, idi, pomoisia.
– Pomoisia! Pomoisia!
Laiminga nušokuoju iki mūsų durų. Kai turėsiu saldainių, vieną duosiu Žorai.
Iš viršaus vėl skamba pianinas.
„Vaikiną tikriausiai nori išdresuoti Raimondu Paulu."
„Pianinas nebemadingas."
„Bet vis dėlto yra."
„Kankina tą berniuką kasdien."
„Geriau tegul tupi prie pianino, negu daužosi po gatvę."
Kai tėčiui ir mamai nusibosta ginčytis, tėtis atsisėda prie televizoriaus.
„Kuo ta diktorė išsirėdžiusi, tie skvernai vos laikosi ant kaulų."
„Ką tu supranti apie madą? Tokia bliuzytė kainuoja daugybę pinigų."
„Aš tokios neapsivilkčiau, net jei primokėtų penkis latus."
„Kartais tu pliurpi taip pat kaip Garsija. Kam tau moteriški drabužiai?"
Kai mama būna nupirkusi degtinės, jie sėdi ne prie televizoriaus, bet virtuvėje.
„Velniop tokią valdžią. Anksčiau normaliai išgerti kainuodavo pusantro lato."
„Dabar infliacija."
„Jodo mus kaip kaimynų ožius. Ir kiša batonus į ausį."
Kai jie nuėjo miegoti, pabandžiau ir aš. Batonas buvo per didelis. Negalėjau įkišti nei į ausį, nei į burną. O kaimynai ožio išvis neturi. Ar ožys yra žirgo brolis, jei ant jo galima joti?
Kita rytą mama atsikelia labai anksti. Ji vaikšto po kambarį, kol mus pažadina.
„Kur tu bėgsi naktį?"
„Nubėgsiu į „Maksimą" nupirkti alučio."
„Nupirk man vištos gabalą, ant pochmielo labai norisi ryti."
„Mama, man reikia spalvotų pieštukų."
„Dar ko! Dėl tavęs jau reikėjo sykį perklijuoti tapetus prie lovelės."
„Tai buvo broliukas, kur nupaišiau."
Išskalbtas pėdkelnes prikabinu su segtukais virš viryklės. Randolfas tokį segtuką prikabino prie tetos Veros katino uodegos.
„Aš jį ištreniruosiu čempionu. Mat kaip bėga!"
„Tai ne tavo katinas."
„Tai bomžas, kurį teta Vera rado šiukšliadėžėje."
„Ar tau jo negaila? Kačiukas mažas."
„Mama sakė, kad jis pridergia koridorių."
Pėdkelnės ant virvutės susitraukusios į visai mažytes. Užlipu ant viryklės ir bandau jas ištempti. Segtukai nutrūksta ir aš nukrentu ant grindų. Bumpt! Susidaužiu pakaušį. Prie lubų skraido spalvotos kibirkštėlės. Kai jos dingsta, atsikeliu ir pačiupinėju sudaužtą vietą. Skauda dar labiau negu tada, kai mama sudavė su samčiu.Tada, kai sudaužiau tėčio lėkštę ir apsipyliau suknelę pieniška sriuba. O jei man dabar smegenų sukrėtimas? Randolfas sakė, kad tokį galima gauti. Kaip galėsiu slidinėti nuo kalnelio? Tėtis jau seniai žadėjo nuvežti. Žora eina kasdien. Vienas pats. Manęs vienos neleidžia todėl, kad esu mergaitė. Taip pat kaip Randolfo Megė. Kodėl mergaitėms negalima nieko daryti? Net pianinu skambinti. Galbūt ir į vaikų darželį manęs neima, kad esu mergaitė? Gerai, kad nors į mokyklą leis.
Įjungiu televizorių. Gal rodys laukus ir upes. Aš niekada nesu plaukusi laivu.
Reklamoje rodo, kaip priklijuoti dirbtinius dantis. Mano vienas dantukas juda. Galbūt jis dirbtinis? O iš kur aš gausiu klijų?
Reklama baigiasi, o teta nepasako, kiek laiko dantukas gali judėti be klijų.
Prasideda multikas vaikams. Geležinės pabaisos skraido ore ir užpuola kitas, dar baisesnes pabaisas. Kibirkštys žybčioja, o ugnies juostos laksto skersai išilgai. O pagrindinės pabaisos veidas jau visai arti. Ji piktai žiūri tiesiai į mane. Pasitraukiu toliau nuo televizoriaus.
– Aš tave, prakeiktas nelabasis, persekiosiu iki pasaulio galo, kad ir kur tu slėptumeisi!
Greitai išjungiu televizorių. Kodėl ir jis toks piktas ant manęs?
Įlendu į tėčio ir mamos didžiąją lovą ir užsikloju. Galbūt pagrindinė pabaisa nesužinos, kad gyvenu Šiaudų gatvėje. Kur yra pasaulio kraštas? Ar pasaulis ilgas?
Kodėl tėčio ir mamos taip ilgai nėra? Jau keturios.
‚Kur jūs taip ilgai buvot?"
„Nuėjome į pasaulio kraštą."
„Kaip ten atrodo?"
„Gatvė staiga baigiasi, ir prasideda milžiniška bedugnė."
„Kur bedugnės dugnas?"
‚To niekas nežino."
„Mokykloje apie tai nemoko?"
„Bedugnėje gali pradingti pats didžiausias mokytojas."
„Tai ten gali įkristi ir pati didžiausia pabaisa?"
„Aišku, gali, nes ten tamsu."
„Ar pasaulio krašte šalta?"
„Tiktai tada, kai būna trečia orų prog­nozė."
Mūsų kambaryje trečia orų prognozė. Nes man šalta. Lokiukui Tedžiui taip pat šalta. Jis guli daiktų dėžėje, o viena akis iškritusi nuo šalčio. Greitai nubėgu jo, ir abu palendame po vatine antklode.
„Tedi, kiek tau metų?"
„Nežinau. Lauke lijo, kai mane atnešė."
„Ar turi broliuką?"
„Lokiams broliai nenumatyti. Juos parduoda po vieną."
„Ar tavo tėtis ir mama iš vaikų namų?"
„Ne, jie iš toli. Kur pjauna malkas. Ten lokius prikiša pjuvenų."
„Ar tu sapnuose matai laukus ir upes?"
„Aš su viena akimi gerai sapnų nematau."
„Tedi, kas yra duročka? Ar tai geras žodis? Ar tu turėjai tokią draugę?"
„Draugės niekada nėra blogos."
Mes šnekučiavomės kurį laiką. Kol užsinoriu valgyti.
Ant stalo stovi lėkštė su manų koše. Šaldytuve tiktai koldūnų pakelis. Ir šalti kiaušiniai.
Užpilu ant košės cukraus. Tedis žiūri viena akimi.
„Tedi, lokiai nemoka ėsti cukraus. Bet medaus nėra. Jį suvalgė tėtis, kai buvo angina.
„Kas yra angina?"
„Angina yra liga, kada negali pakalbėti."
„Ar Megei taip pat buvo angina? Ji nekalbėjo."
Iš viršaus vėl skamba pianinas. Tai ne gamos.
Kur – taip – ilgai – yra – mano – mama?
Kur – taip – ilgai – yra – mano – tėtis?
Išgirstu tokius žodžius. Tikriausiai pas Randolfą atėjusi pianino mokytoja.
Kodėl pas mane negalėtų ateiti mokytoja?
Turiu tiek daug klausimų.
Lėkštė tuščia. Penktą valandą. Taip vėlai dar nebuvau baigusi pusryčių. Kelintą pusryčiai pavirsta pietumis? O kelintą vakariene? Jei žmogus valgo naktį, kaip tada valgymas vadinasi? Galbūt pusnakčiai? Nėra ko paklausti. Tedis apie pusryčius nieko nežino.
Ką mama gali taip ilgai daryti turguje? Tėtis geria alų. Jo toks įprotis. Žiemą ir vasarą gerti alų ir rūkyti. Galbūt mama nori nupirkti man kitą Megę?
„Ar turite Megę, kuri moka draugauti?"
„Turime tokią, kuri markstosi."
„Vien markstantis susidraugauti negalima. Man reikia Megės, kuri skambintų pianinu."
„Šitos išpirktos."
„Oi, kaip gaila. Mano mergaitei labai reikia."
„Ar jūs parduodate broliukus?"
„Yra tik su languotom kelnėm ir raudonom kepurėm."
„Tie netikri. Man reikia tokio, kuris nori žaisti su Garsija."
„Yra, bet baisiai brangūs. Už tuos pinigus jūs galite nusipirkti malkų visai žiemai."
Kai užaugsiu, dirbsiu lėlių pardavėja. Tai yra dar geriau, negu dirbti bedarbiu. Turėsiu lėlių, kurios moka juoktis. Galbūt į parduotuvę ateis Randolfo mama.
„Miela Garsija, man reikia pačios geriausios lėlės Randolfui."
„Mūsų visos lėlės serga angina."
„Oi, kaip gaila. Randolfas dar nesirgo angina. Ji gali prie jo prikibti. Jis jautrus vaikas."
O tada ji išeis ir bus liūdna. Taip pat kaip aš, kai iš manęs atėmė Megę.
Lange visą dieną žydėjo ledo gėlės. Ar ledo gėles galima būtų pasodinti ir darželiuose? Tada jos netrukdytų žiūrėti pro langą. Br r r. Šalta, o mama vaikšto po turgų ir yra sušalusi. Galbūt ji negali parvilkti namo tėčio? Mama tikrai laukia mano pagalbos. Apsivelku paltą. Jis su tokia pat apykakle kaip Tedžio kailiukas.
„Tedi, nežiūrėk, tu negali eiti kartu."
„Kodėl ne?"
„Neturi guminių batukų."
Mano guminiai batukai drėgni. Prisiliejo vakar iš bidonėlio, kai nešiau vandenį iš gatvės kolonėlės. Mama sakė, kad batų ant karštos krosnies dėti negalima. Sutirps. Juokinga. Batai juk ne ledai.
„Čiau, Tedi, elkis gražiai. Jei liesi degtukus, gausi per nagus, kai grįšiu.
Užrakinu duris, ir tik girgžda koridoriaus lentos, kai išeinu. Jau sutemę. Ant didelio namo stogo sėdi mėnulis. Iš kur mėnulis ima elektrą? Kai mūsų butui išjungė elektrą, tėtis prijungė slaptus laidelius. Ar ilgai mėnulis gali nemokėti už elektrą? Einant pradeda šalti kojos. Todėl, kad mano viena kojinė kiaura. Turgus bus už trijų gatvių. Reikia greitai pereiti gatvę, atvažiuoja mašina! Baisiai ryškios šviesos visiškai arti. Vos spėju užšokti ant šaligatvio. O mašina sustoja.
– Gražuolėle, kur tu eisi viena pati?
– Mamos į turgų
– Pažįstu tavo mamą. Esu turgaus direktorius. Ar nori, nuvešiu?
– Gerai. Man smarkiai nušalusios kojos.
Mašinoje taip šilta ir kvepia dar geriau negu Randolfo mama. Skamba muzika. Ji visiškai kitokia negu Randolfo gamos. Mes važiuojame.
– Ką daro turgaus direktorius?
– Che – che! Turgaus direktorius derasi su žmonėmis.
– Taip pat kaip paprasti pardavėjai?
– Taip, taip, gražuolėle, tiktai mano visai kiti apsisukimai.
Mąstau, kas yra apsisukimai, o pro langą matau, kad pravažiuojame šviesią turgaus aikštę.
– Sustabdykit, čia turiu išlipti!
– Tu, gražuolėle, tikriausiai galvoji, kad aš gyvenu turgaus aikštėje? Bet mano namai yra už miesto.
– Aš šauksiu!
– Ar nori, kad užklijuočiau tau burną?
– Kodėl? To jūs daryti negalite! Pasakysiu tėčiui.
– Tetukui tu gali pasakyti arivederči! Ir nusiramink, gražuolėle. Kitaip galiu tau įgnybti.
Mašina išvažiuoja į plačią gatvę, o medžiai pro langus pradėjo bėgti greitai, greitai. Esu išsigandusi ir pradedu verkti. Kodėl turgaus direktorius toks blogas? Bandau atidaryti mašinos duris.
– Nesitąsyk, sėdėk ramiai!
Gatvės pakraštyje stovi policininkas spindinčia liemene. Jis rodo, kad mašina sustotų. Turgaus direktorius sumurma keiksmažodį, ir automobilis pralekia pro policininką.
Namai su šviesiais langais gatvės pakraščiuose baigiasi, o priešakyje tiktai tam­sa.

Iš latvių kalbos vertė Jurgis Banevičius