Serhij Žadan. Iš ciklo „Kodėl manęs nėra socialiniuose tinkluose“

manipuliacija.lt nuotrauka

 

Adata

Antonas, trisdešimt dvejų metų,
paskyroje buvo nurodyta, kad gyvena su tėvais.
Stačiatikis, nors cerkvės nelanko,
baigė universitetą, užsienio kalbą – anglų.
Dirbo tatuiruotoju, turėjo savo stilių,
jei galima taip pasakyti.
Per jo išmanias rankas ir aštrią adatą
perėjo ne vienas pulkas vietinių.

Kai visa tai prasidėjo, daug šnekėjo apie
politiką ir istoriją, ėmė vaikščiot į mitingus,
persiriejo su draugais.
Draugai pyko, klientai išnyko,
bijojo, nesuprato, pasitraukė iš miesto.

Geriausiai pažįsti žmogų, prisilietęs jo adata.
Adata žeidžia, adata susiuva. Po šiltu
metalu toks elastingas moters odos
audeklas ir toks tvirtas šviesus vyro
odos brezentas. Praduri kieno nors
luobą, išspaudi iš kūno rubininius
kraujo lašus, bedi, bedi, išbadai
angelo sparnus ant nuolankaus pasaulio paviršiaus.
Besk, besk, tatuiruotojau, nes mes pašaukti
pripildyti šitą pasaulį prasmės, pripildyti jį
spalvų. Badyk, tatuiruotojau, šitą
apvalką, po kuriuo sielos ir ligos –
tai, kuo mes gyvi, vardan ko mes mirštam.

Kažkas pasakojo, kad jį pašovė blokposte,
ankstų rytą, su ginklu rankose, kažkaip netikėtai –
niekas nieko net nespėjo suvokti.
Palaidojo bendrame kape – juos visus ten taip laidojo.
Asmeninius daiktus grąžino tėvams.
Paskyros niekas taip ir neištaisė.

Ateis metas, ir koks nors niekšas
būtinai rašys apie tai herojiškus posmus.
Ateis laikas, ir koks nors niekšas
pasakys, kad apie tai apskritai nevalia rašyti.

 

Paieška

Ilgai jos ieškojau. Numerį ji pasikeitė,
iš miesto išvyko. Socialiniais tinklais
nesinaudojo. Surast per pažįstamus
nepavyko, taip pat ir per cerkvę.
O paskui parašė pati: kaip sekas,
kaip išvyko, kokiom sąlygomis gyvena, kaip apsipranta.

Papasakojo apie brolį, manau, dėl to ir parašė –
kad papasakotų apie brolį, apie jo mirtį.
Tikriausiai rašė apie tai ne tik man, bent jau –
ne man pirmam. Per daug jau ramiai
rašyta. Juos kliudė, rašė jinai, visus išsyk, viena
salve. Paskui mūsiškiai sugrįžo, norėjo
susirinkti žuvusius. Tiksliau, tai, kas iš jų
liko. Sunkiausia buvo su kojomis. Kiekvienas
turėjo turėti dvi kojas. Jie taip jas ir dėjo –
kad kiekvienas turėtų dvi kojas, pageidautina –
to paties dydžio.

Brolis grojo. Turėjo gerą gitarą.
Nuolat iš jo kas nors ją pasiskolindavo.
Ką štai su ja dabar daryti? – klausė jinai. –
Buvau pasiėmus, bandžiau skambint, pirštą persipjoviau
nepratus.
Labai skaudėjo. Ligi šiol neužgijo.

 

Sekta

Andrijus ir Pavlo, adventistai, studentai.
Tėtis – verslininkas, rėmė bendruomenę,
buvo pratę žiūrėt į bažnyčią
kaip į dalį savo gyvenimo:
lankėsi ten kas dieną, padėjo
remontuoti, tinkluose įkeldavo nuotraukas,
dėkodavo už palaikymą.

Juos jau ir taikos metu laikė sektantais,
o kai visa tai prasidėjo – tiesiog ėmė juodu
medžioti. Kai kas išvyko, kiti išsislapstė.
O juos abudu sučiupo. Laikė rūsy,
vertė laidoti žuvusius, kasti duobes.
Jie bandė išsipirkti, bijojo, verkė.
Juos perkėlė į kitą duobę. Paskui tiesiog apie juos
pamiršo, tarsi jų iš viso nebūtų.
Lindėjo juodam rūsy, klausės tylos,
iš pradžių meldėsi, paskui liovės –
gėdijos vienas kito.

Tikėjimą tada ir prarandi, kai ištinka
galimybė už jį numirti, o tu šita
galimybe nespėji pasinaudoti.
Kam tikėjimas tam, kuris matė, kaip viskas iš tikro atrodo?
Kam tikėti tuo, kas tau neturi
nė jokios reikšmės?
Niekas nepasakoja, kas nutikdavo šventiesiems, kai jiems
ant kūno atsiverdavo stigmos. Kas nutikdavo su tom
stigmom? Pačios savaime jos užsiverdavo,
kaip rožės nakčiai? Ar ilgai kraujuodavo,
puvo, skaudėjo po tvarsčiais?
Vyrai apakusiom nuo tamsos akimis
eidavo į ligoninę perrišimo,
sukąsdavo dantis, kai seselė plėšdavo jiems
nuo žaizdos uždžiūvusius tvarsčius, ir šviežias kraujas
sunkdavosi per tamsią odą. Prašydavo
nuskausminamųjų, bent kokių nors.
Bet nebūna jokių nuskausminamųjų
nuo to, ką jiems skauda, nebūna.

 

Marodierius

Bjauri biografija,
iš tokių biografijų kurpiamos rytinės naujienos.
Senis jo sušalo tuščiam tramvajuje gruody.
Mamai problemos su cukrum.
Nebaigtas techninis, dveji metai įskaitoj,
išdeginta jodu gerklė,
armatūra perplėšta ausis.

Apie ką tu svajojai visus tuos metus?
Ko norėjai?

Visa, ko jis norėjo, buvo padėta
artimiausiam prekybos centre.
Įsilaužti ten buvo tas pats, kaip perlaužti
antspaudus ant popiežiaus raštų.

„Aš niekad, – rašė jisai, – neturėjau
tiek pinigų, kad nusipirkčiau
visa, ko man norėjos. Visad kažką
atidėdavau gražesniems laikams.
Tik dabar supratau, kad gražesnių
laikų jau nebus.

Tu irgi šičia gimei.
Tu žinai, kaip viskas yra.
Kartok man iš paskos:
gyvenimas – žiaurus ir neteisingas,
gyvenimas – beviltiškas ir trumpas,
gyvenimas – bedžiaugsmis ir niekingas.
Tas, kuris nieko neturi –
nieko ir neturės,
tas, kam nėra ko prarasti,
nieko ir nepraras.“

Čia seniai niekas nelaukia gražesnių laikų.
Tylios, nebylios mirties čia niekas neskiria
nuo kitų moterų.
Gera širdis, ligoti plaučiai –
gyveni su ja todėl, kad myli,
miršti todėl, kad su ja gyveni.

„Ačiū, kad parašai, – dėkoja jis, –
ačiū, kad parašai.“
„Nėr už ką“, – atsakau aš.
Ir iš tikrųjų – nėra už ką.

 

Iš ukrainiečių kalbos vertė Antanas A. Jonynas

Regimantas Tamošaitis. „Užupio kiemas“, 2007

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=DXnGK4Xius8{/youtube}