Visada norėjau pasakoti istorijas – šalies, miesto, miško, kiemo, namo. Istorijas apie žmones ir istorijas žmonėms. Tada atėjo diena, kai jos panoro būti užrašytos, apsigyveno popieriuje, kompiuterio laikmenoje, paraštėse, ant senų bilietų ir sąskaitų. Kai jos panoro gyventi savo gyvenimą, turėti pradžias, pabaigas ir tęsinius. Vienos jų tapo eilėraščiais, kitos – novelėmis, trečios – pasakomis vaikams.

---

Į Filipinus pasprukome nuo Pekino žiemos ir smogo. Nežinau, nuo ko bėgome labiau, tačiau tik išsilaipinusi Borakajaus saloje lengviau atsikvėpiau. Atrodė, tarsi kas iš už nugaros būtų vijęsis. Vis vaidenosi, kad planas neišdegs – neatvažiuos taksi, turėsiantis nuvežti į oro uostą, ten paaiškės, kad lėktuvas perpildytas ir būtent mes į jį nepatenkame, skrendant vyrui pranašavau, o kas, jei Maniloj padėta bomba ir mus sugrąžins atgal. Tačiau kelionė buvo sklandi. Galbūt ir dėl to, kad nerime visa kita išbluko, aptirpo, prarado aštrius kampus, kurie galėjo mane užkabinti.

Filipinų sostinėje persėdome į mažesnį lėktuvą ir neilgai trukus atsidūrėme saloje. Nedidukas viešbutis „Nigi Nigi Nu Noos" buvo įsikūręs beveik ant jūros kranto. Keli mediniai namukai, dengti palmių lapais, slėpėsi sodrioje žalumoje. Registratūroje šypsojosi dvi miniatiūrinės filipinietės, jų plaukuose žydėjo gyvos orchidėjos. Prisiminiau studijų laikų meilę, kuris vakarėlio pabaigoje veldamas liežuvį šnibždėdavo man į ausį: „Norėčiau būti gėle tavo plaukuose, prakaito lašu ant krūtinės." Jaučiau, kad rimstu, judesiai lėtėja, oda tampa švelni it aksomas, norisi ją liesti, pirštų pagalvėlėmis vedžiojant begalybės ženklus ant rankų, nugaros, pilvo, šlaunų. Blauzda neva netyčia perbraukiau vyro blauzdą, tikrindama, ar viskas tikra, ar mes neiškritome iš realybės. Tie judantys atvirukų vaizdai aplink, salsvas kokosų aliejaus kvapas, kuriuo buvo įtrinti aplinkinių kūnai, vertė jaustis kaip sapne. Man tai patiko, norėjau būti kitokia, atsiplėšti nuo savęs – skubančios, dalykiškos, rimtos. Išsilukštenti iš ano senojo pavidalo, išsiristi iš lėliukės, bet tapti kažkuo kitu nei drugelis, kažkuo kūniškesniu – iš kraujo ir mėsos.

Kambaryje išvertėme iš lagaminų daiktus, persirengėme dar slėpdamiesi, – buvome atpratę matyti vienas kito nuogus kūnus dienos šviesoje, – ir patraukėme į paplūdimį. Vyras nusprendė pasivaikščioti palei jūrą, jam magėjo išsiaiškinti, kas ir kur. Jį ramindavo apylinkės vaizdo susidarymas, sakydavo, kad mintyse susidėlioja žemėlapius ir juda juose kaip GPS įrenginyje. Išsitiesiau ant gulto po dideliu šiaudiniu skėčiu ir mėginau skaityti Marcelį Proustą, – nors, žinia, esu Edgaro Alano Po žmogus, – todėl snaudulys mane greitai įveikė. Prabudau nuo garsių pokalbių, kurie sklido nuo šalia įsitaisiusio skardžiabalsių amerikiečių būrelio. Vienas iš jų – aukštas, stambus pusamžis vyras arklio dantimis glaudė prie savęs mažutę filipinietę. Iš pažiūros galėjo būti dvyliktokė, nors dėl azijiečių amžiaus aš dažnai prašaunu. Stambusis akivaizdžiai demonstravo, kad ji jam priklauso, kad yra ją nusipirkęs, gali naudotis, ir dėl to spinduliavo beribiu pasitikėjimu. Fotografuodamasis mobiliuoju telefonu, įsisiurbdavo mergaitei į lūpas. Nepatingėjo nueiti iki šalia esančios paplūdimio kavinės, ten nusipirko alaus ir, matyt, už tai gavo prisijungimo prie interneto slaptažodį, mat garsiai visam paplūdimiui paskelbė, kad tuoj jo draugai Portmunde ir visur kitur pamatys, kaip jis kietai leidžia laiką. Lyg to jam nebūtų pakakę nusitempė mergaitę į jūrą ir dar pasivoliojo bangose, kol jį mobiliuoju fotografavo vienas iš draugų. Nuotaika ėmė bjurti, apėmė jausmas, kad niekur nepabėgau, kad mane atsivijo net ir čia. Prisidengiau M. Proustu, – lygiai taip migdančiai mane veikdavo Jimo Jarmusho filmai, – ir vėl užmigau.

Kai prabudau, amerikiečių jau nebuvo. Supratau, kad vyras buvo grįžęs ir vėl išėjo – ant staliuko šalia gulto stovėjo gėrimas. Jūroje turškėsi turistai ir keli vietiniai – pastarieji taip ir neišsinėrę iš drabužių. Pro mane netvirtai dėliodama kojas prabėgo moteris. Ji buvo neaukšto ūgio, tvirto sudėjimo, trumpų kojų, tad judėjo smulkiais žingsneliais. Vilkėjo trumparankovius žalius vyriškus marškinėlius ir juodas timpas iki kelių. Zigzagais pasiekusi vandenį, pūkštelėjo į jį ir pradėjo vartytis kaip didžiulė egzotiška žuvis. Tai darė su pasimėgavimu, taip džiaugsmingai turškėsi, kad negalėjau atitraukti akių –­ identiškai į save įtraukia dūkstantys maži vaikai ir gyvūnai. Jūroje ji mirko gal dvidešimt minučių, laikrodžio neturėjau, o per atostogas imdavau nesuvokti laiko, nes jis bėgdavo netolygiai: tai dešimt minučių išsitęsdavo iki valandos, tai valanda trukdavo dešimt minučių. Moteris išlipo iš vandens ir jau tiesesniu žingsniu patraukė į mano pusę. Klestelėjo ant netoli esančio gulto kampo. Paplūdimyje esantys gultai buvo skirti viešbučio svečiams, veikiausiai todėl ji prisėdo lyg trumpam, tarsi netyčia, kad jeigu kas – būtų galima vikriai pasišalinti. Gal net buvo įpratusi būti nuvejama. Pajutusi mano žvilgsnį, atsisuko ir laužyta anglų kalba, kiek besipinančiu liežuviu pasakė:

– Aš filipina. O tu iš kur?

– Iš Lietuvos, – atsakiau.

Pamačiusi jos veido išraišką pridūriau:

– Nieko tokio, daug kas nežino. Tai maža šalis Europoje.

– Aš Europoje buvau, – apsidžiaugė ji. – Dirbau ten. Vokietijoje. Tarnaite.

Kalbėdama moteris šveplavo ir, kai netrukus nusišypsojo, paaiškėjo, kodėl – jai trūko dviejų priekinių viršutinių dantų.

– Šiandien mano gimtadienis, – su pasitenkinimu pasakė ir jau plačiau įsitaisė ant gulto. – Man šiandien keturiasdešimt. Tai švenčiau. Neplanavau, bet taip išėjo. Atėjau čia, galvoju – išsimaudysiu, atsigausiu.
Pamaniau, kad atrodo bent dešimt metų vyresnė, bet nutylėjau.

– Sveikinu, – pasakiau. – Verta švęsti.

– Man jau keturiasdešimt... O mano vyrui – dvidešimt aštuoneri. Įsivaizduoji? – nusijuokė ji. – Aš jam sakau: „Kam aš tau reikalinga – sena, be dantų." O jis man sako: „Rozalinda, tavo auksinė širdis." Aš čia iš tikrųjų visus gelbsčiu. Va šiąnakt vienam vokiečiui padėjau. Radau girtą paplūdimy. Sakau jam: „Kelkis, apvogs tave." Ir nusivedžiau iš ten. Tai paskui išgėrėm, čia teisybė. Jis norėjo atsidėkoti man. Be to, šiandien mano gimtadienis. Man šiandien keturiasdešimt. Pasėdėjom vienam bare su juo, paskui kitam, gal dar kitam. Namo grįžau anksti ryte, vyras ir mažasis vaikas miega, nupirkau pieno mišinio ir palikau, čia atėjau. Tyliai išslinkau, kad nepabustų. Tu turi vaikų?

– Turiu. Du.

– Aš irgi du. Vienam septyneri, jis į mokyklą eina. Kitas mažas, jam dešimt mėnesių. Tam va mišinio ir palikau. O tavo vaikams kiek?

– Trylika ir dešimt.

– Berniukai? Mergaitės?

– Mergaitė ir berniukas.

– Mano abu berniukai. O vyras jaunas. Įsivaizduoji? Aš jam sakau: „Ką tu su manim tokia baisia darai?" O jis sako, kad aš gera. Aš čia vieną užsienietį pripjautą radau. Pinigus pavogė, fotoaparatą pavogė. Tai bėgau, mašinos ieškojau, kad jį į ligoninę nuvežtų. Vos įkalbėjau, nes kraujo buvo. Iš savo pinigų sumokėjau, kitaip nebūtų vežę. Jo pinigus buvo pavogę, nieko neturėjo. Paskui man dėkojo. Turistai prisigeria, vaikšto pajūriu su brangiais fotoaparatais, telefonais gerais, pilnom piniginėm – taigi pavojinga. Akimirka ir pripjaus. Tai aš vakarais išeinu į paplūdimį, perspėju juos. Mane visi čia pažįsta. Sako: „Rozalinda, tu išprotėjusi."

Ji patenkinta atsilošė. Gudriai šypsodamasi pažiūrėjo į mane ir pasukiojo pirštą sau ties smilkiniu:

– Aš iš tikrųjų išprotėjusi. Kai buvau septintą mėnesį nėščia su antru, lipdavau į medį. Norėdavau žalių mangų. Žmonės sakydavo: „Kuoktelėjai, Rozalinda." Bet aš norėjau žalių mangų, todėl ir lipdavau.

Filipinietė garsiai nusikvatojo, ranka dengdamasi burną. Pro šalį einanti vaisių pardavėja stabtelėjo prie manęs siūlydama mangų, bananų ir kokosų. „Vėliau", – mostelėjau ranka.

– Ne tokių mangų lipdavau į medį, – mostelėjo į pardavėjos krepšį Rozalinda. – Man patikdavo žali. Man sakydavo, kad aš išprotėjusi, kad lipu nėščia. Bet man jų norėjosi ir lipau. Manęs niekas negali sustabdyti. Man keturiasdešimt, o aš turiu vaiką, kuriam dešimt mėnesių. Mano vyras vienuolika metų už mane jaunesnis. Įsivaizduoji? Kodėl jis su manim tokia negražia ir sena? Sakau jam, kad lai susiranda jaunesnę. Jis man sako: „Ne, Rozalinda, tu gera, man tavęs reikia." Žinok, aš ir jį suradau paplūdimy. Irgi buvo pripjautas. Čia dažnai girtiems taip nutinka. Todėl aš ateinu ir saugau juos. Kažkas turi jais pasirūpinti. Jį radau ir atitempiau ant pečių į ligoninę. Jis toks lengvas buvo, toks liesas. Sako, kad išgelbėjau jam gyvybę. Nukraujavęs būtų.

– Užsienietis ar filipinietis? – paklausiau.

– Filipinietis. Bet ne iš šitos salos.

Liežuviu Rozalinda lietė tarpą, kur nebebuvo dantų. Šis fizinis trūkumas jos veidui teikė kiek primityvumo, net atgrasumo. Tačiau tik tol, kol nepradėdavo kalbėti, nes jos entuziastingas, o gal girtas linksmumas nustelbdavo viską.

– Matai? Nebeturiu dantų. Susidėti dantis daug kainuoja. Paprašyčiau šeimininkų iš Vokietijos pinigų, gal atsiųstų. Dantis susidėčiau. Jie man padėjo, kai vaikui reikėjo operacijos. Jam buvo blogai čia, – ranka parodė pilvą. – Tada visų prašiau, jiems rašiau. Reikėjo daug pinigų.

Trumpam liovėsi pasakojusi, susiraukė lyg būtų ką suskaudę.

– Turėjo būti labai sunku, – pasakiau. – Labai sunku, kai vaikui kas nutinka.

Ji linktelėjo galva.

– Ėjau iš proto. Visų maldavau. Surinkau pinigus, daug pinigų, ir padarė operaciją. Daug kainavo. Šeimininkai mane kviečia grįžti. Pas juos į Vokietiją. Bet aš negrįšiu. Kai pas juos dirbau, tai vieną dieną jie dingo. Visai dingo. Nieko nepasakė. Likau name su vaikais. Dvi savaites viena. Galvojau, kur jie dingo, kas jiems atsitiko. Vaikus prižiūrėjau, namus prižiūrėjau. Po dviejų savaičių grįžo. O paskui sužinojau –­ visą tą laiką jie gyveno name priešais ir mane stebėjo. Žiūrėjo, ką aš darysiu. Įsivaizduoji? Kai sužinojau, nebegalėjau ten ilgai būti. Mane stebėti? Kuo jie mane laikė? Jie tada nenorėjo manęs išleisti. Sakė: „Lik, Rozalinda." Bet kaip aš galėjau po to likti?

Ji žiūrėjo į mane, laukdama atsakymo.

– Negalėjai, – pritariau.

– Tai va, kad negalėjau. Tada dar buvau jauna ir plona. Graži buvau. Dantis visus turėjau. Bet tada neturėjau vyro. Dabar stora, be dantų ir sena, o turiu jauną vyrą. Naktimis čia ateinu. Vaikštau paplūdimiu, žiūriu, kad girtų neapvogtų, nepapjautų. Labai turistai neatsargūs. Vaikšto su fotoaparatais, piniginės pilnos. Patys šaukiasi nelaimės. Mano širdis gera. Negaliu jų taip palikti. Ir vyrą taip radau. Irgi paplūdimy. Sakau jam: „Na kam aš tau reikalinga tokia sena, tokia baisi?", o jis man sako: „Rozalinda, tavo auksinė širdis."

Mačiau, kaip paplūdimiu iš lėto pareina vyras. Rankose nešėsi permatomą maišelį, pilną mangų. Šypsojosi man iš toli. Aš jam irgi nusišypsojau. Apsidžiaugiau pamačiusi. Rozalinda pasuko galvą mano žvilgsnio pusėn.

– Tavo vyras? – paklausė.

– Taip, – atsakiau. – Mano vyras.

– Gražus. Eisiu aš jau. Gal dar pasimatysim, aš dažnai čia ateinu.

Pakilo nuo gulto, šiek tiek susvirduliavo it ką tik į krantą išlipęs ilgojo plaukiojimo jūreivis. Timptelėjo dar šlapius marškinėlius žemyn, nusišypsojo, nerodydama dantų, ir dingo, įsisukusi į takeliu einančių žmonių srautą.

Saloje buvome dar dešimt dienų, bet daugiau Rozalindos nesutikau.