Savelij Nizovskij. Kaip tėtis tapo storas. Raudonas agurkas. Pasaka apie karalių skundalių

Nuotrauka iš etazhi-lit.ru

Savelijus Nizovskis (1946–2001) – rusų rašytojas pasakininkas, per pustrečio šimto vaikams ir suaugusiesiems skirtų pasakų autorius. Baigęs Leningrado (Sankt Peterburgo) elektrotechnikos universitetą (LETI), dirbo moksliniu bendradarbiu, mokytoju, fizikos dėstytoju, inžinieriumi, sargu, dalyvavo legendinio pogrindinio literatūrinio susivienijimo „Klubas-81“ veik­loje. Oficialiai debiutavo 1983 m., o pirmąją knygelę išleido 1989-aisiais. Nuo 1991-ųjų – vaikų literatūros žurnalo „Tep šlep“ („Топ-шлёп“), būrusios talentingus dailininkus, poetus ir muzikantus, leidėjas ir vyr. redaktorius. Juokingų, absurdo poetikos, ironijos prieskonių turinčių S. Nizovskio pasakų epicentre dažniausiai atsiduria sumanūs, nežabotos fantazijos vaikai Vaska Avoskinas, Boria Briučkinas, Veročka ir kiti.

× Savelij Nizovskij
Kaip tėtis tapo storas

Ką staiga tėtis kartą

Kartą tėtis staiga sako:
– Iki! Einu į darbą!
O Veročka jam atsako:
– Neik! Be tavęs man bus nuobodu!
Tada tėtis siūlo:
– Nagi, aš tave suvalgysiu! Sėdėsi sau mano pilve, ir būsim drauge!
– Ne! – nesutinka Veročka. – Nenoriu! Pilve sėdėdama nematysiu mamos!
– Bet aš juk ir mamą suvalgysiu! – paaiškina tėtis. – Ir judvi drauge sėdėsit mano pilve!
– Ne! – atsiliepia Veročka. – O močiutė?
– Aš ir močiutę suvalgysiu!
– O mano draugė Nataša?
– Ir Natašą suvalgysiu!
– O mano auklėtoja Ana Vladimirovna?
– Suvalgysiu! – narsiai atsakė tėtis. – Visus suvalgysiu!
Ir suvalgė. O priedo suvalgė ir katę Ksiušą su kačiukais. Ir visi jie: mama, močiutė, Nataša, Ana Vladimirovna ir katė Ksiuša su kačiukais įsitaisę sėdėjo tėtės pilve. Visi drauge. Ir buvo jiems linksma. O tėtis su dideliu pilvu išėjo į darbą.
Bet autobusas...

Kas autobusui...

Tėčiui į darbą reikėjo važiuoti autobusu.
Bet tėčio pilvas buvo didesnis už autobusą.
Į jį nė pro kur nebūtų įlindęs.
– Ojė! – tarė tėtis. – Teks man ir autobusą suvalgyt!
Ir jis suvalgė autobusą.
O autobusas suurzgė, bet nepajudėjo iš vietos. Važiuoti juk reikėjo gatve! O gatvės tėtis juk nebuvo suvalgęs!
– Ojė! – tarė tėtis. – Teks gatvę suvalgyt! Nes kitaip į darbą pavėluosiu!
Ir suvalgė jis gatvę.
Vargšas tėtis! Autobusas, žinoma, iškart ėmė važiuoti gatve! Dėl to tėtis kaipmat pasidarė didelis didelis – kaip šimtas namų! Gatvė juk ne šiaip sau gatvė, o su šimtu namų! Ir tramvajų! Ir su stulpais bei šviesoforais! Ir su kino teatru ir universaline parduotuve! O svarbiausia – su tamsiu iki juodumo pusrūsiu viename iš namų – Nr. 13 – ir su durimis tame pusrūsyje, tamsiomis iki juodumo; o už tų juodų durų gyveno juodasis burtininkas piktadarys Nevidonskas! Ir šitas Nevidonskas...

Ką Nevidonskas

Vos sužinojęs, kad jį suvalgė, juodasis burtininkas Nevidonskas baisiai išsigando.
– Ajajajai! – suklykė jis. – Manęs negalima valgyt! Aš gi burtininkas piktadarys! Aš turiu daryti juodus darbelius savo burtais!
Ir iš išgąsčio kaipmat savo burtais padarė niekam tikusį darbą. Jis iššoko iš juodojo pusrūsio, atstatė savo juodą pirštą kaip ylą ir pradūrė tėčio pilve skylutę.
O per tą skylutę iš vargšo tėčio pilvo pasipylė kraujas!
– Ak! – pravirko mama. – Mūsų tėtis mirs!
– Nemirs! – atsiliepė Veročka. – Neverk, mama! Mes jį išgelbėsim!
Ji nubėgo į universalinę parduotuvę, nupirko plastilino ir užlipdė skylutę!
Ir kraujas liovėsi tekėjęs!
O sykiu ji juodajam burtininkui Nevidonskui plastilinu dar ir akis užlipdė. Ir šis nematydamas nebegalėjo ir bloga daryti!
– Ūhaha! – suklykė tada piktadarys burtininkas, kad tamsoje visus išgąsdintų ir vėl praregėtų. Kai visi persigandę, tada matosi, kam ir kaip bloga daryti!
– Ūhūhū! – atsiliepė jam Veročka, kad tas – priešingai – pats išsigąstų! Juk kai piktadarys burtininkas pats išsigąsta, blogos jo akys dar labiau sublogsta! Tada jis už aklą aklesnis!
Štai tada persigandęs piktadarys burtininkas Nevidonskas pasiuto savo ylomis badyti – tik iš išgąsčio ne tėčio pilvą, o savo juodąsias duris pusrūsyje. Ir jis badė badė tas duris, bet perniek: kraujo iš durų nė lašelio.
– Aiman! – tarė piktadarys burtininkas. – Viskas! Vadinas, aš – nebe piktadarys! Man galas! – ir pavirto į gerą.
Juodu katinu Vaska jis pavirto.
Ir vedė katę Ksiušą su katinėliais.
O tada...

Kas tada

O tada – vestuvės.
Ir visi leidosi šokti.
O iš vieno namo – Nr. 12 – išlindo muzikantai ir užgrojo.
O katė Ksiuša įniko su katinu Vaska bučiuotis, o autobusas privažiavo tėčio darbą, ir tėtis... tą darbą iš karto suvalgė! Kad ir darbas jo pilve lindėtų ir daugiau jam išvis nebereikėtų į jį eiti. Štai kodėl tėtis nuo to laiko namie sėdi ir šypsosi.
Veročkai ir mamai.
Per skylutę, kurią piktadarys burtininkas pradūrė.
O Veročka su mama – jam.
Šypsosi.
Labai labai storam ir dėl to labai geram tėčiui.

 

Raudonas agurkas

Gyveno kartą caras. Turėjo caras sostą. Sostas buvo didelis. Soste caras sėdėdavo. O dar caras turėjo agurką, tik kažkodėl raudoną. Kodėl šis buvo raudonas, niekas nežinojo. Išskyrus carą, žinoma. Ir suktas caras tuo apsukriai naudojosi.
Atsisės į savo sostą, išpūs cariškai žandus ir palieps:
– Nagi, ištikimieji mano tarnai, kvieskite čionai mano tėtę ir mamą!
Pakvies tarnai tėtę ir mamą, o caras jų ir klausia:
– Nagi, tėte ir mama, atsakykite: kodėl mano agurkas raudonas?
– Nežinom, sūneli, – atsako tėtė su mama.
– Jei nežinote, tada pirkite man šokolado!
Pinigų nebėra, o caras vėl juodu kviečiasi. O juodu, aišku, žino, kokiu reikalu. Tada tėtė ir sako mamai:
– Ogi parduokim tą jo sostą! Kokiam kitam carui!
Ir kol caras cariškai pūtė žandus, juodu pardavė jo sostą. Ir šis nustojo būti caru: nes argi būna carų be sosto?
Ištikimieji tarnai išsilakstė, o tėtė su mama įėjo į kambarį, kur jis tiesiog ant grindų sėdėjo, ir sako:
– Nagi, marš į kampą!
– Kąąą? – pasipiktino caras. – Aš iš judviejų tuoj tėvo ir motinos teises atimsiu! Į belangę uždarysiu! Atleisiu!
– Mes tave atleisim! – atsiliepė tėtė su mama ir jam ausį nusuko. Į kampą pastatė. Ir pagrasino: – O jei ir vėl agurkus raudonai dažysi, dar daugiau klius!
Štai kas nutiko carui, kuris per daug šokoladų reikalavo. Kitąkart nebūk toks godus, care!

 

Pasaka apie karalių skundalių

Karalius Skundukas Kulnys labai mėgo skųsti. O be to, jam skaudėjo kulnį.
Jis taip mėgo skųsti, kad buvo visus apskundęs, visus myriop pasiuntęs ir dabar likęs vienas. O kulnį jam tiesiog šiaip skaudėjo – skaudėjo sau ir skaudėjo.
O karalius vis mąstė: ką gi čia dar apskundus? Ir sumąstė: nėr kas daryti, teks patį save skųsti.
– Mūsų didenybe, – tarė jis. – O žinote, aš juk labai bjaurus karalius! Visus savo pavaldinius nubaudžiau mirtim!
– Kaipgi šitaip, jūsų didenybe?! – atsakė jis. – Tai netvarka! Įsakau jus irgi nubausti mirtim!
– Pasigailėkite, jūsų didenybe! – ėmė maldauti Skundukas Kulnys. – Atleiskite man! Aš ir taip nelaimingas, man kulnį skauda!
– Jokiu būdu! – rūsčiai atšovė Skundukas Kulnys. – Tik pamanykit, kulnis! Nukirsdint po dešimties minučių!
Skundikas Kulnys persigando ir nusprendė pabėgti. Ir kol Skundikas Kulnys galando kirvį Skundikui Kulniui kirsdint, Skundikas Kulnys galvotrūkčiais ir dar greičiau nešė kudašių. Bet kad ir kaip stengėsi, Skundikas Kulnys buvo kur buvęs ir džirino kirvį.
– Trys minutės praėjo, – kalbėjo jis. – O dabar jau ir ketvirta...
Skundukas Kulnys tuojau vėl būtų dėjęs į kojas, bet staiga prisiminė, kad jam kulnį skauda.
– Et, – tarė jis, – niekur nedingsi. Kai kulnį skauda, argi nuo savęs pabėgsi?
Todėl prisėdo žolėj, o kai dešimt minučių praėjo, nusikirsdino.
Nuo to laiko karaliai, kuriuos Skundukas Kulnys kviečiasi, nieko nelaukdami skuodžia nuo savęs kuo toliausiai. Slepiasi už akmenukų ir sėdi. „Maža kas! – guodžiasi. – O jei kulnį suskaus!“

Iš rusų kalbos vertė Andrius Patiomkinas