Janis Palavas (Giannis Palavos) gimė 1980 m. Kozanės srityje (Vakarų Makedonija), Velvento kaime. Salonikų Aristotelio universitete studijavo žurnalistiką, Atėnų Pandijo universitete – menų vadybą. Rašo trumpus apsakymus, yra išleidęs 3 rinkinius: „Tikra meilė ir kitos istorijos“ (2007), „Pokštas“ (2012) – šios knygos per 4 mėnesius buvo parduoda daugiau kaip 3000 egzempliorių, už ją autorius apdovanotas Graikijos valstybine premija apsakymo ir novelės kategorijoje ir prestižine žurnalo „Anagnostis“ („Skaitytojas“) premija – ir „Vaikas“ (2019). J. Palavas yra grafinių romanų „Lavonas“ (2011) ir „Gra-Gru“ (2017), pelniusio geriausio komikso apdovanojimą, bendraautoris. Kritikų laikomas vienu įdomiausių šiuolaikinių graikų autorių, verčiamas į užsienio kalbas. Apsakymo „Elniukas“, kaip ir kitų trečiosios knygos kūrinių, veiksmas vyksta Graikijos provincijoje, rašytojo vaikystės kaime. Čia per žmogaus ir gamtos santykį autorius kalba apie žmogiškąją prigimtį, žiaurumą ir mirtį.

 

Oliwios Twardowskos nuotrauka

 

Tu stovi ant medinio tiltelio virš Tololako. Tau keturiolika metų. Dviratį palikai prie tilto. Dabar vasaris, upės srovė labai veržli. Vanduo putoja po tavo kojomis. Persisveri per turėklus. Stebi mažas vaivorykštes, raibuliuojančias vandens paviršiuje. Šalimais auga eglės – čia prasideda eglynas, kuris driekiasi iki kalno viršūnės. Tolėliau, už poros kilometrų, raudonuoja kaimo stogai. Žvilgsnis nukrypsta į apačią, kur tyvuliuoja ežeras ir baigiasi tarpeklis. Kaire ranka parėmęs galvą, dešinėje laikai sumuštinį (salotos, fetos sūris, aliejus, alyvuogės, raudonėlis), kurį tau paruošė tėvo žmona – taip ją vadini ir vadinsi. Girdi, kaip pliuškena vanduo ir net nežinai, apie ką galvoji. Apie kompiuterinius žaidimus, krepšinį, bendraklases, laidotuves (per Velykas bus treji metai). Galvoji apie mokyklą ir apie vasarą, kai visą mėnesį praleisi stovykloje. Galvoji, žiūri į vandenį ir staiga žvilgsnis užkliūva už kažko, judančio šalia tavęs. Pasukęs galvą pamatai elniuką. Patinėlis, gal vienerių metų. Ragai tik pradėję dygti. Elniukas nusilpęs, dreba iš šalčio. Jis stovi ant upės kranto, kairėje tilto pusėje. Žiūrite vienas į kitą. Nusišypsai jam, paskui atlaužęs pamėtėji gabalėlį sumuštinio. Elniukas atsitraukia ir sustingsta. Po kurio laiko, vis dar dvejodamas, prieina arčiau. Nori pauostyti maistą, bet vos žengia žingsnį, žemė išslysta iš po kojų ir jis įkrenta į vandenį. Išleidžia garsą, primenantį šuns inkštimą, tačiau greitai jį užgožia upės šniokštesys. Elniukas nesėkmingai bando išsilaikyti, ropščiasi, stengiasi kabintis ragais į žemę. Jį pagauna vanduo. Nuneša apie dvidešimt metrų. Įsidedi sumuštinio likučius į bagažinę ir griebi dviratį. Išvažiuoji į kelią ir leidiesi palei srovę, kaip išprotėjęs mindamas pedalus. Viena akimi seki duobes kelyje, kita – elniuką vandenyje. Stebi, kaip jis kovoja, srovės blaškomas iš vienos pusės į kitą: daužosi į akmenis, į šakas, į išmestus žemdirbystės padargus, į plytgalius. Mini dviratį taip greitai, kaip gali, tave išpylė prakaitas, tačiau vandens srovė nepavejama, atsilieki nuo sužaloto gyvūno. Tik matai, kaip jis blaškosi srovėje, kurios šniokštesys tavo ausyse sumišęs su vėjo švilpimu. Priartėji prie mažos deltos, iki ežero – trys šimtai metrų. Tada pastebi elniuką, parblokštą ant akmens, per metrą kyšančio iš vandens. Vandens jėga jį iškėlė į paviršių ir paliko ant uolos. Ten, kur nepasiekia vanduo, akmuo nudažytas krauju. Prisiartini numetęs dviratį ant kranto. Nežinai, ar gyvūnas dar gyvas. Jis nejuda. Leidžiasi sutemos. Temstant elniukai eina ieškoti maisto, pagalvoji. Bandai prisiartinti, atsargiai, kad nepaslystum. Įbėgęs į šalia esantį sodą, nuo obelėlės nusilauži šaką. Pagaliu pabaksnoji elniuką. Nejuda. Nusprendi leistis žemiau. Tolumoje matai kaimo šviesas. Tavo tėvas ir jinai, genėję medžius, tikriausiai jau grįžo, šiandien pirmoji diena. Tave kvietė kartu, bet tu su jais seniai nesišneki. Tad sėdai ant dviračio ir išvažiavai į kalnus. Radęs kažkokį takelį nusileidi šlaitu žemyn. Po saulėlydžio upė tau rodosi dar tūžmingesnė. Manai, kad čia apie pusantro metro gylio. Įlipi į vandenį. Iš pradžių šalta, paskui dar šalčiau. Bet nekreipi dėmesio. Susitelki į savo žingsnius – vieną po kito. Vanduo tau iki juosmens, bet tu jau kiaurai permirkęs. Užuodi medienos kvapą, akys rasotos. Ištiesęs rankas paimi elniuką. Sveria gal penkiolika kilogramų. Užsimeti jį ant pečių. Grįžti dabar sudėtingiau, negali laviruoti, o pusiausvyrą prarandi nuo mažiausios kliūties. Vanduo ir kraujas laša tau ant krūtinės. Sustoji atsikvėpti, šaltis laužo kaulus. Ieškai takelio, kuriuo nulipai, bet saulė jau nusileido, nebegali nieko įžiūrėti. Vanduo šniokščia be perstojo. Sustoji. Staiga ant kaklo pajunti elniuko kvėpavimą. Negali patikėti, lyg būtų papūtęs vėjelis. Tačiau gyvūnas išties kvėpuoja. Dideliais žingsniais eini į priekį ir su našta ant pečių stengiesi užsiropšti į viršų. Žemė drėgna, akmenys rieda žemyn, suklumpi. Pėdomis bandai apčiuopti, kur galima praeiti, ir po valandėlės, virš slėnio patekėjus Vakarei, pasieki krantą. Esi permirkęs ir sušalęs. O dar gyvūnas ant pečių. Nukabinęs dviračio žibintą eini į šalia esantį obelyną. Apsižvalgęs kitoje pusėje pamatai pašiūrę dėžėms laikyti. Paspartinęs žingsnį kerti sodą. Durys užšautos, bet paspirtos atsiveria. Užveri skardines dureles, pastatai kampe žibintą, apšviesta erdvė, regis, prasiplečia. Paskui prieini prie suolo. Švelniai ant jo paguldai elniuką. Audeklas ant suolo nusitrynęs, drėgnas, nusidažęs raudonai. Drebi. Karščiuoji. Ieškai ko nors, kuo galėtum užkurti ugnį. Nerandi. Nubėgi prie dviračio degtukų. Grįždamas prisirenki nukritusių šakelių ir pašiūrėje užkuri židinį. Dabar trobelėje šviesu ir greitai bus šilta. Kampuose pastebi vorus, pelių išmatas. Nusirengi, pakabini drabužius, kad pradžiūtų. Pritrauki suolą arčiau židinio. Pasilenki prie elniuko. Vos kvėpuoja. Sužalotas visas kūnas. Pašluostai kraują sausa marškinėlių skiaute ir paglostai jam galvą. Iš dviračio bagažinės atneši sumuštinį, sulaužai gabaliukais ir bandai pamaitinti elniuką. Netrukus žvėrelis nustoja kvėpuoti. Stypsai prie jo nuogas, tavo šešėlis nutįsęs per visą trobelę. Lauke, už lango, girdėti lietus. Iš kaimo atsklinda varpų gaudesys, nebesuskaičiuoji, kiek kartų sugaudžia, be abejo, skaičius dviženklis. Stovi ir manai, kad neverksi, tačiau pravirksti. Apvertęs dėžę atsisėdi prie ugnies šalia elniuko ir sakai: šiandien liksiu čia, nenoriu, neverta grįžti namo.

 

Iš graikų kalbos vertė Gabrielė Barkauskaitė

 

Γίαννης Παλαβός. „Το παιδί“. – Αθήνα: Νεφέλη, 2019.

 

Išversta VU literatūros vertimo seminare; vertėją kuravo Diana Bučiūtė, gavusi LKT stipendiją