Giedrė Kaukaitė. Perpetuum mobile

„Dekoratyvinis gyvenimas panašus į grafomano parašytą knygą."
Jurgis Gimberis


Scenarijus dokumentiniam kino filmui

„Viešpatie, o juk nė skruzdės nepadirbau..."
Iš Juozapo „Raštų", 2014

 

Juozapota parsinešė du Juozapus iš Pegaso ir pasvėrė. Lygiai du. Pridėk sudužusius Stiklinius kaliošus, bus trys. Ir prasidžiugo: „Gerai, kad negeležiniai buvo... būč tampius ligi šiolei." Įsisupus į Ranevskajos šilko chalatą, Juozapota apsiavė šiltas šliures, pasidėjo ant stalo abidvi Juozapo plytas ir užsidegė žvakę. Jauku. Pasičiupinėjo pakulinį kuodą – galva kaip ir vietoj, tik ta širdis paplast paplast.

Juozapota mylėjo Juozapą šiurpulingai trapia meile be atsako. Sudužę kaliošai karojo ant sienos. Bet vis dar spindėjo. Tyli instaliacija. Elegija.

Įrėmusi ilgesį į lubas susimąstė: „Kurį Juozapą mėginsiu? Tasai su Šaukštu ant viršelio jaunesnis. Ir gestais tartum kviečia, bet mariosna toli įsibridęs... Kažin ar tiek paplauksiu. Tas kitas, kurs iš Krašto, jau pats tarpdury bestovįs. Regis, dantį jam gelia. Ir pūga užu nugaros – nejau išvarysi."

O visgi dvejojo... Bugšti buvo... Negalėjo užmiršt, kas andai nutiko su ta Juozapo „Knyga"...

* * *

...Klejojo tąsyk metus laiko. Nužydėjo obelys ir kriaušės, išsisklaidė ūkanos plačiai. Juozapota nemigo kiauras naktis. Kiaurymės didėjo, ozonas skystėjo, ir jos mintys vertės kūliais nuo šiaudų. Juozapas įėjo jos gyveniman ir nebišėjo. „Išeikšeikšeik", –­ meldė moteriškė, o tas – nė krust. Tik pūtė burbulus nesustodamas. Juozapota ir šnekėt pradėjo nei šį, nei tą. Premjeras klausė: „Kur vasarojat, ponia Juozapota?" – „Su Erlicku", – atsakė. – „Su knyga ar su Erlicku?" – „Su Erlicku". Premjeras netikėjo, tik žvengė it Bėris nuo Virvytės. (Vidinis Juzapotos Balsas ramino: „Ai, neimk į galvą. Nieks netiki, kai teisybę sakai. Patsai Juozapas rašinėja baisenybes juodu ant balto, o ar kas bijo, ar tiki? Tik juokias į saują net susiriesdami, ir pašvilpk.")

Juozapota tikėjo ir bijojo, juokės ir raudojo. Baisiausia, kad painiojosi kada verkt, o kada juoktis. Skaitė: „Vėjas pūtė iš Rytų, tačiau debesys plaukė į Vakarus." Kas čia? Ar tai benorėtų Juozapas, kad debesys į Rytus plauktų? (Vidinis Balsas kuždėjo: „Jis pažiūras pametė ir neberanda. Begėdis žemažiūris.") Juozapota tvardėsi: ko čia pyksi ant žmogaus, rasi galvą perkaitęs bus. Regėjo per Televizorių: sėdi Juozapas nei tai tvarte, nei tai televizijoj, raugintų agurkų puodą pasistatęs, ir „Knygą" gražioms ponioms pasirašinėja. Saulė žibina, o tas be kepurės. („Nesąmonė! – suriko Balsas. – Kepurė be jokios žvaigždės anei ženklo! Nesuprasi iš kokios anas kariuomenės.")

Susigėdo tąsyk Juozapota – juk bemaž užsigeidus buvo to parašo. Gal jau mylėjo? Gal Juozapas būt agurkų pasiūlęs? Gal meiliai būt pridėjęs: „Šedajenuori..."

Veltui svajos, manding. Sunku iš Juozapo tą vieną žodelį išgirst. Žiū, lenda prie jo kokia spritna žurnalistė, kiša gerklėn mikrofoną, spaudžia kaip kokį sūrį, o tas – nei oks, nei meks. Tik tyli ir darsyk tyli. („O kartą pasakė net tris žodžius! – kvatojo Vidinis Balsas. – Žurnalistė paprašė palinkėti Lietuvos žmonėms ko nors nuo širdies, tas ir pasakė: „eikit jūs šikt...")

Ar kas nuėjo, kur Juozapas siuntė, Juozapota nežinojo, mat režisierius tuoj išjungė kameras.

Juozapota perskaitė aną „Knygą" skersai išilgai ir įsitikino, kad Juozapas daugybę žodžių moka parašyt. Tik kažkaip vis be atrankos, be sekos ir be eigos. Išsiuntė tuomet jam mandagų laišką: „Gerb. Rašytojau, kodėl Tamsta painioji epochas? Suleidi vienon vieton Emiliją Pliaterytę ir Algirdą Mykolą su žirgais, Žygimantą Augustą su Barbora ir Mykolą Lietuvį su paršais, Jurą Tarutį su Maironiu ir visu Motiejum Fiodorovičiumi su durimis. O kas tas Ramanauskas? Aš jį pažįstu, to negali būt. O Zebediejus? Nei kiškis, nei zuikis – nė Parulskis nežino. Ir žanrus Tamsta painioji. Ona Zinaida paaiškintų Tamstai, kad komedija ir tragedija – ne tas pats. Toks įspūdis, kad Tamsta apgaudinėji tautą. Ir gramatinių klaidų apstu, pvz.: tijatras, o reiktų – teatras. Arba – kawa. Kodėl lenkiškai? Lietuviais esame mes gimę, reiktų rašyt – kava. Klaidų ir netikslumų rastųsi ir daugiau. Apmaudu. Na kodėl šitaip?.. Pagarbiai, Juozapota. P. S. prireikus kreipkitės, padėsiu. J."

Juozapas nesikreipė, tačiau tupėjo Juozapotos gyvenime sprogdindamas burbulus vis smarkiau. Zenonas Sventickas kalbėjo: „Visi dori rašytojai dūsauja ir labai kankinasi, kai jų herojai ką ne taip ištaiso, net į depresijas įpuola... Tuo tarpu Juozapas..." „Aha! –­ suriko Gienė, –­ Laigo kaip veršis aplink gyvatvores ir vabalus traiško! Tik spjaudo ir gaudo!" („Manau, kad ir špygą kišenėje laiko", – šnarėjo Vidinis Balsas kaip elnio plaučiai...) „Vaikams jo knygų į rankas duot negalima, – perspėjo Ona Zinaida, –­ žvelkite giliau, tiesiog sadizmas: Petras Povilui nupjovė užpakalį ir išmainė į orimulsiją." „Pats tegul ir srebia tą orimulsiją! – nervinosi Gienė. –­ Matai, jau ir šventus raštus knisa!"

Šnekos jaukė Juozapotos gyvenimą vis labiau. Dabar skaitė „Knygą" įstrižai. Mėgino perprasti, gretinti ir surikiuoti. Ėgi vis tas pats per tą patį. Josios širdis plazdėjo vienur, galva sukiniais ėjo kitur. Eina sau ir nueina į šoną skersa, skvernais nuplasnoja tratėdama, narnėdama, imunitetą praradusi. Sapnavo, kad bėga paskui kalbantį Juozapo šuniuką, šaudo iš dvivamzdžio į dangų. Šuniukas nėmaž nebijo, tik šaipos iš po bakenbardų, pašoka krakoviaką, surūko cigarą ir į valdžios lovį nusišlapina. O ji pati, žiū, besėdinti ant kiaulės nugaros, žiū, beplėšianti armoniką perpus. Atsibusdavo mėnesienos nutvieksta ir apsipildavo ašarom. Raudojo visu balsu, bet jautė, kad byloja į tuštumą, balsas tolydžio silpo, nyko, pakol suvisam pradingo. Tiur liur liur liur liū...

Apimta desperacijos, parašė Juozapui antrą laišką: „Ko tu Jozi brazdi, ko skalambiji, ko ūbauji pažaliavęs ir vietos nerandi? Ko laidai liežuvį trispalviais atšvaitais blykčiodamas? Tu dantis mums klibini irgi šonkaulius laužai. Kirbi kaip kirminas, surukęs mums širdy... Ko į Lietuvą neini, kodėl Europos nenori? Juozapota."

Vidinis Balsas jau tratėjo pupu klepu spragilais: gal anas avarinių tarnybų užsakymu mums tyčia vandenis plaka? Verčia viską antraip, lygu mes kaip musys galėtume rėpliot lubomis žemyn galva ir pamaži priprastume, kad gyvenimas nėr gražus, o tik jovalas ir makaliūzė? Atsiliepė ir Donatas Kristoforas: „Taip, jo kūryba – tai miusli iš tarakonų. Ir iš simfonijų vis tyčiojas, ir iš dirigentų. Jam negailiu tievines musiu" (Susijaudinęs D. K. tardavo u su umliautu).

Prieš išmesdama laišką, Juozapota davė patikrint Zenonui Sventickui, ar nebus klaidų. Tasai kaži kodėl sutriko: gerbiama Juozapota, su Tamsta kažkas negerai. Pradėjote vartoti Erlicko leksikoną, kaip Juozapas. Be reikalo. Nebetęskit, atsiribokit. Pabandykit Kastanedą. Žinot, su Juozapu turim daug vargo... Tas jo leksikonas..." („Jo, jo! Kas išvers?!" –­ suriko Vidinis Balsas, –­ „ukty padla palundra ply streliaj spasiba, kad ir pats Banijonis deklamuotų, tauta nebesupras – nieks nenori mirti."

Juozapotą bepaguodė Žibartas: „Erlickas genijus. Erlickas genijus."

Ir išsiuntė tą antrą laišką Juozapota. Išsirėkusi apsiramino, širdis atlėgo, nors Juozapas ir vėl neatrašė. Dabar ji skaitė „Knygą" antraip apvertusi ir tarėsi suprantanti. Sventicko Kastaneda dvelkė grybais ir haliucinacijom, tad liko ištikima Juozapui. Dar labiau pralinksmėjo ir bemaž pražydo, kai Juozapas uždainavo. Klausės, ir rodėsi jai, kad regi Juozapą dainoj sklendžiantį ir rankomis žvaigždynus liečiantį. Visoms dainoms pritiko Odesos melodijos. Parėjusi namo ir Juozapo prozą dainuotinai skaitė. Puikus muzikinis rečitatyvas! („Ale, be naratyvo, – kikeno Vidinis Balsas. –­ Užtat kokia artikuliacija! Super!") Mažajame teatre Didžiuoju tapęs Juozapas viliojo Juozapotą iš penktos eilės: „Paskambink, paskambink tu man nors rytoj..." Moteriškė skambino –­ neatsiliepia. Skambino rytoj – tas pats. O tas nuo scenos vėl: „Paskambink, paskambink..." Neiškentusi nuėjo į Fabijoniškes. Ten ant Juozapo durų parašyta: „Ateikite rytoj." „Ak, Juozapota, šiandien jis nebūna, jis yra rytoj... Jis – laisvas žmogus", – aiškino Renata Šerėjūtė.

Padainavo Juozapota per TV3 savo kūrybos dainelę: „Sėdėjau aš daržely, sėdėjau tarp gėlių, ir gėlės man pasakė, kad aš tave myliu." Šį kartą Juozapas atsiliepė „Lietuvos ryte": „Sėdėjau Briuselio daržely tarp gėlių. Ir nieko tos gėlės man nepasakė. Juozapas." „Kaip tai nieko? Kaip tai nieko? – galavosi Juozapota. – Niekoniekonieko? Kaiip šitaip gaalima!" Ir raudojo tris dienas, tris naktis, ketvirtą dieną barstės galvą pelenais, ūmai pražilo kaip vyšnios viršūnė ir prisiekė niekad nebemylėti Juozapo. Sudaužė jo Stiklinius kaliošus, numaldė emocijų audras, kasdien lankė visuomenės harmonizavimo parką ir ėmė gyvent iš naujo. Čia ir dabar.

* * *

Igno Medelinsko nuotrauka

Bėgo laikas belaikiam laike. Ir štai po daugel metų Juozapota vėl prie stalo, Juozapas ant stalo, žvakė baigia degti. Suplėšiusi prisiminimus į mažyčius baltus skutelius, susibėrė juos Ranevskajos chalato kišenėsna, pasitikrino kuodą, – galva tebebuvo vietoj. Tik ta širdis paplast paplast. Juk reiks atverst kurį nors Juozapą. Ryžosi. Kaip ir buvo žadėjus, vertė tąjį iš Krašto, kursai jau tarpdury su dantų skausmu, tąjį, kursai kaip Pamink­las. Atvertė atsargiai, keliskart giliai įkvėpus. Užsimerkė ir žvilgtelėjo per vidurį. Išbėgo mažos juodos avelės iš baltų lankų gėleles atrajodamos ir meiliai glaudės prie Juozapotos. Toji glostė švelnius kailiukus ir šypsojo. Avelių vis daugėjo, jos didėjo, supo Juozapotą iš visų šonų, žiū – jau pilnas kambarys. Ir jau nebe avelės, o tikros didelės avys grūdosi nebetilpdamos, ropštėsi ant kelių, lipo ant stalo, kabinosi į sienas, suposi ant lempos, kol iš krašto žybt žybt išpuolė didžiulis juodas avinas ir dūrė baisiais ragais Juozapotai kakton. Šioji suklyko nesavu balsu, kaukė pasikūkčiodama akis pabalenusi. Juodas Avinas ėmė sukti tautišką patefoną, šutino į taktą, pūtė Juozapo burbulus tiesiai jai į nosį. „Apokalyypsė!" – suspigo Samsungas Galaxy ir subiro į šipulius. Pasigirdo baisus trenksmas, urduliais nusirito dūmai, ėmė baubti jaučiai, netoliese Leopoldas užgulė vargonus. „Tai jau yyr paskutyynė..." –­ sudejavo Juozapota ir užvertė akis į lubas. Lubų nebuvo, tik juoda kiaurymė. Aukštybėse prasivėrė ūkanos ir debesys, pro juos išlindo kaži koks piktas Senis su barzda ir tarė: „Nesibaimink, moteriške. Juozapas veikia mano vardu. Savo gyvą pliką širdį čirškina ant žaizdro pametęs, drasko nagais į gabalus ir dalija kaip komuniją. Nebijok, vien tikėk. Ramybė tau." –­ „Viešpatie, suteiki nitroglicerino! Žaizdas nuplausiu vandeny! Žaliais šilkais aprišiu! Aš nieko negalvoju... Aš diemedžiu žydėsiu!" –­ „Kaip nori", –­ pasakė Senis ir dingo užu debesų. Juozapota spyrė šliures šalin ir pasilipo ant kojūkų. Žengė pro duris ir pataikė į dešimtuką – skaisčiai raudonas traukinys pūškavo pristabdęs ratus. „Fortūna Travel!" – persižegnojo Juozapota ir liuoktelėjo ant stogo. Stovėjo ant kojūkų ir lėkė vėjo plakama į Rytus. Buvo baisi, bet graži. Kaip Babelė iš Babilono. Išsitaršę pakulos liepsnojo ugniaspalvėm sruogom ir driekėsi lig horizonto, Ranevskajos chalatas, sutviskęs purpuru, plazdėjo it vėliava. „Į Rytus! Į Keną! Ten barokas!" – dundėjo traukinio ratai, ir Juozapotos širdis daužėsi tuo pat ritmu. Juodosios avelės kiek įkabindamos skuodė iš paskos. „Štišš, pabaisos, grįžkit atgalios!.." – baidėsi Juozapota. Traukinį vairavo Juodasis Avinas ir iškišęs per langą devynis ragus bliovė: „Bėė!.. bėė!.." Kartojo ir Juozapota: „Bėėė... bėė!" Darsyk subliuvo Avinas ir pabaigė: „Bėėk!.." „Bėėgu!" – suriko Juozapota, pakilo į orą, plasnojo skvernais ir skriejo virš laukų link Kenos, kur barokas. Traukinys, išraitęs devintąjį ratą, nurūko tolyn.

Netekusi jėgų Juozapota sklendė link Cedrono kranto ir leisgyvė krito į aukštą žolę. Nei juokėsi, nei verkė, tik sėdėjo tyliai sulinkus lygu karklo vytelė. Viską, kas su ja nutiko, padalijo iš keturių, ištraukė kvadratinę šaknį ir tarė: „Purslai paviršiuje yra upelio džiaugsmas." Susėmė iš kišenių paskutinius baltų prisiminimų skutelius ir išbėrė į tėkmę. Čia priėjo Kastaneda ir atėmė iš Juozapotos haliucinacijas. Ir įdavė demarkacijas. Ir buvo jis ne vienas. Šalimais – Juozapas! Kaip gyvas! Taipogi ant kojūkų. „Kiekviename žmoguje yra Saulė. Leiskit jai šviesti. Kas turi ausis, teklauso", – pasakė Kastaneda ir išnyko kaip dūmas neblaškomas vėjo.

* * *

Ir Juozapas su Juozapota, susikibę rankom, nukojavo į dangų. „A kas pasakė, kad žmogus – tai pėsčias paukštis?" – meiliai paklausė Juozapas. „Jūzap, a betupėsi šuliny?.." – prigludo Juozapota. „A ko ten man tupėt. Ar aš durnas? Keisti tie žmonės Lietuvoj, klausinėja niekų."

...Danguj buvo gražu kaip danguj. Anei musių, anei uodų, anei tarakonų. Anei makaronų ant ausų. Aniedu virš ozono. Kvepia pušynai, kvepia šilojai, čiulba paukšteliai, šunys suloja. Sėdi abudu dailiai ant debesėlių baltai apsitaisę, plaukia tarp žvaigždynų. Aniuolai aplinkui tik skraido, tik nardo, sidabro trimitus pūčia. Juozapo šuniukas, ir tas čia pat. Jokių paistalų neplepa, bakenbardus nusiskutęs ir rūkyti metęs. Žvalgosi Juozapas su Juozapota iš aukštybių į žemę ir gieda: „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos!" Šuniukas vizgina uodegą ir storu balsu tęsia: „Ąžuolai žaliuos žemėj Lietuvos!"

Šiandien viskas kaip niekad laiku.

Prisikėlimas!

Aleliuja.

Draugai