Argentinos rašytojas Honorio Bustosas Domecqas, pasak jo biografo, gimė Pujato miestelyje, būdamas dešimties metų amžiaus išspausdino savo pirmuosius kūrinius. Iš tikrųjų tai – dviejų Argentinos rašytojų simbiozė: dviasmenis rašytojas gimė, kai tik sėdo prie stalo ir, pasak A. Bioy’aus Casareso, ėmė „rašyti keturiomis rankomis“.
JORGE LUISAS BORGESAS ((1899–1986) – Argentinos rašytojas, fantastinių novelių, esė, poemų autorius, literatūros kritikas, vertėjas): „Aš neketinau rašyti su Bioy’um, man atrodė, kad bendraautorystė neįmanoma, tačiau vieną rytą jis man pasiūlė pabandyti: buvau atėjęs pas juos pietų, turėjome dvi valandas laisvo laiko ir... siužetą. Ėmėme rašyti, ir įvyko stebuklas. Ėmėme rašyti stiliumi, nepanašiu nei į mano, nei į jo. Drauge mudu sukūrėme savotišką trečią personažą – Bustosą Domecqą: Domecqas – vieno iš Bioy’aus prosenelių pavardė, o mano prosenelis iš Kordobos buvo Bustosas, tad mūsų bandymo rezultatas buvo toks, kad Bustoso Domecqo kūriniai nepanašūs nei į tai, ką rašo Bioy’us, nei į tai, ką rašau aš. Šis personažas gyvuoja labai savotiškai. Tačiau gyvuoja tik tuomet, kai mudu šnekučiuojamės...“ – Iš pokalbio su Victoria Ocampo.
ADOLFO BIOY’US CASARESAS (1914–1999) – Argentinos rašytojas, fantastinės tematikos pradininkas Argentinos literatūroje. Išgarsėjo apysaka „Morelio išradimas“ („La invención de Morel“, 1940), už kurią apdovanotas Buenos Airių literatūros premija. Parašė keletą kūrinių drauge su Jorge Luisu Borgesu, Silvina Ocampo. Kūrinių pagrindinė tema – netikėtose fantastinėse situacijose atsidūrusio veikėjo savijauta, beviltiškos pastangos prisitaikyti prie kintančių aplinkybių; jiems būdinga filosofiškumas, sąlygiškumas, ironija, detektyvinė intriga. 1990 m. apdovanotas Cervanteso premija.
A. B. Casaresas: „Mudu su Borgesu ėmėmės pačių įvairiausių dalykų: rašėme satyrinius detektyvinius ir fantastinius apsakymus, kino scenarijus (nelabai vykusius), straipsnius ir pratarmes; sudarinėjome knygų serijas, antologijas, komentavome klasikų leidinius... Guvus ir skvarbus Borgeso protas amžinai maištaudavo prieš tai, kas įprasta ir nusistovėję, prieš snobizmą ir sustabarėjimą, o be galo turtinga atmintis ir gebėjimas atskleisti slaptus, bet labai svarbius, esminius ryšius, nežabota vaizduotė skatino jį imtis pačių netikėčiausių literatūros darbų“. (Adolfo Bioy Casares. „Prisiminimai“. 1994)
Nors ir kaip skaudu, tenka pripažinti, jog mūsų šalies žmonių akys amžinai krypsta į Europą ir mes arba menkiname tikrąsias savo krašto vertybes, arba jų nepažįstame. Šiuo atžvilgiu visas abejones išsklaido Nyrensteino Souzos1 atvejis. Fernandesas Saldanja2 neįtraukė jo į „Urugvajaus biografijų žodyną“; pats Monteiras Novatas apsiriboja 1879 – 1935 m. datomis ir išvardija jo garsiausius veikalus: „Šiurpioji lyguma“ (1879), „Topazų vakarai“ (1908), „Oeuvres et théories chez Stuart Merrill“3 (1912), įspūdingą monografiją, pelniusią kelių Kolumbijos universiteto profesorių liaupsių, „Balzaco „Absoliuto paieškų“ simbolika“ (1914) ir ambicingą istorinį romaną „Gomensoro giminės feodas“ (1919), kurio autorius atsižadėjo in articulo mortis4. Beprasmiška glaustose Novato pastabose ieškoti bent žodelio apie praeito šimtmečio pabaigos prancūzų ir belgų literatūros draugijas, kuriose, gyvendamas Paryžiuje, nors ir nebylaus stebėtojo teisėmis, lankėsi Nyrensteinas Souza, arba apie 1942 metais, po mirties, H. B. D. vadovaujamos grupės draugų pastangomis išleistą rinkinį „Bric-à-brac“5. Taip pat nerasime nė menkiausio ketinimo atgaivinti gana vykusius, nors ne visada patikimus Catulle’o Mendéso, Ephraimo Mikhaélio, Franzo Werfelio ir Humberto Wolfe’o6 vertimus.
Kaip matome, jo kultūros akiračiai buvo labai platūs. Gimtoji jidiš kalba atvėrė jam kelius į vokiečių literatūrą; presbiteris Planesas be kančių išmokė jį lotynų kalbos; prancūzų kalbą jis perėmė drauge su Europos kultūra; anglų kalbą paveldėjo iš dėdės, Jungo druskos viryklos valdytojo. Šiek tiek išmanė olandų ir galėjo susišnekėti pasienio gyventojų žargonu.
Kai antras „Gomensoro giminės feodo“ leidimas jau buvo spaustuvėje, Nyrensteinas išvyko į Frai Bentosą, kur, iš Medeirų šeimos išsinuomojęs erdvų priestatą, galėjo visiškai atsidėti darbui ir visa galva pasinerti į pagrindinį savo veikalą, kurio rankraštis dingo ir net pavadinimas liko nežinomas. Tą karštą 1935 metų vasarą Atropės7 žirklės nutraukė uolų poeto darbą ir beveik vienuolišką gyvenimą.
Po šešerių metų „Última Hora“ leidėjas, žmogus, be kita ko, nuoširdžiai domėjęsis ir literatūros naujienomis, įpareigojo mane atlikti uždavinį, deramą tiek sekliui, tiek geros valios žmogui: in situ8 paieškoti to šedevro apmatų. Kaip ir dera, truputį padvejojęs, laikraščio kasininkas apmokėjo man kelionę Urugvajaus upe, tuo „perlų vėriniu“. Frai Bentose mane turėjo svetingai priglausti bičiulis vaistininkas daktaras Živagas. Ši išvyka, mano pirmoji kelionė į užsienį, sukėlė man – ko slėpti? – savaime suprantamą nerimą. Įdėmus žvilgsnis į pasaulio žemėlapį nenuramino man širdies, nors visi būgštavimai beveik išsisklaidė, kai vienas keleivis mane patikino, kad Urugvajaus gyventojai moka mūsų kalbą.
Gruodžio 29 dieną išlipau į brolišką šalį, o gruodžio trisdešimtosios rytą „Kapuro“ viešbutyje drauge su Živagu pirmąsyk paragavau urugvajietiškos kavos su pienu. Į mūsų pokalbį netrukus įsiterpė vietinis raštininkas ir – žodis po žodžio – papasakojo mūsų mėgstamiausios Korienteso gatvės pokštininkams gerai žinomą pasakėlę apie komivojažierių ir avį. Išėjome į saulės užlietą gatvę; automobilio neprireikė, ir po pusvalandžio, žavėdamiesi ryškia miesto pažanga, atkakome į poeto būstą.
Pavaišinęs stikleliu vyšnių trauktinės ir vienu kitu gabalėliu sūrio, namo savininkas donas Nikasijas Medeiras papasakojo mums smagią istoriją apie senmergę ir papūgą, niekada nesenstančią ir visada praskaidrinančią nuotaiką. Patikino mus, kad priestatą, garbė Dievui, suremontavo toksai devynių galų meistras, bet velionio Nyrensteino biblioteka liko neliesta – pristigo lėšų tolimesniems darbams. Iš tikrųjų ant pušinių lentynų pamatėme virtines išrikiuotų knygų, ant rašomojo stalo – rašalinę, primenančią Balzaco biustą, o ant sienų – giminės portretus ir George’o Moore’o nuotrauką su parašu. Užsidėjęs akinius, atidžiai peržiūrėjau apdulkėjusius tomus. Kaip ir reikėjo tikėtis, ten margavo geltonos kadaise intelektualų labai vertinamo „Mercure de France“9 nugarėlės, praeito šimtmečio pabaigos iškiliausių simbolistų kūriniai, taipgi atskiri Burtono verstų „Tūkstantis ir viena naktis“ pasakų tomeliai, karalienės Margaritos „Heptameronas“, „Grafas Lukonoras“, „Kalilos ir Dimnos“ knyga bei Grimų pasakos. Mano dėmesio neišvengė nė Ezopo „Pasakėčios“ paties Nyrensteino ranka išmargintomis paraštėmis.
Medeiras leido man peržiūrėti rašomojo stalo stalčius. Tam darbui paskyriau dvi popietes. Neketinu kažin ką pasakoti apie rankraščius, kuriuos kruopščiai perrašiau: ilgai netrukus „Probetos“ leidykla pristatys juos skaitytojams. Kaimo idilės apie Smaližę ir Polišinelį, apie Musytės nuotykius ir daktaro Okso rūpesčius, filosofinio akmens beieškant, jau neatšaukiamai įrašytos į tolydžio atnaujinamą mūsų gimtosios literatūros aukso fondą, nors toksai Aristarchas ir supeikė stiliaus gražumynus ir akrostichų bei lyrinių nukrypimų perteklių. Tie trumpi kūrinėliai, net pačios priekabiausios žurnalo „Marča“ kritikos pripažinti genialiais, vis dėlto negalėjo būti tas magnum opus, kurio geidavo mūsų smalsumas.
Nebepamenu, kurios Mallarmé knygos paskutiniame puslapyje aptikau tokią Nyrensteino Souzos pastabą:
Keisčiausia, kad Mallarmé, taip karštai siekęs absoliuto, jo ieškojo nepatikimiausiame ir permainingiausiame šaltinyje – žodžiuose. Juk visiems aišku, kad jų šalutinės reikšmės nuolat kinta ir kad pats tauriausias žodis rytoj gali atrodyti nuvalkiotas arba dviprasmiškas.
Man taipgi pakliuvo trys tos pačios aleksandrinu parašytos eilutės variantai. Nyrensteino juodraščiuose, be to, aptikau:
Gyvenk, kad turėtum ką prisiminti, o vėliau pamiršk beveik viską.
„Frai Bentoso vėjuose“ – irgi niekur nespausdintame eilėraštyje – jis kitaip išreiškė šią mintį:
Atmintis krauna atsargas Užmiršties aruodams.
Galutinis tekstas, įdėtas į „Šešių Lotynų Amerikos poetų antologiją“, skamba taip:
Neša šiukšles Atmintis Užmiršties sietuvon.
Kitas paminėtinas pavyzdys – vienuolikos pėdų eilutė:
Gyvenam tuo, ką esame praradę –
o išspausdinta ji skamba šitaip:
Mums lemta upės vilnyje įstrigti.
Net neatidus skaitytojas galėtų pastebėti, kad abiem atvejais išspausdintas tekstas ne toks įspūdingas kaip juodraštinis. Ši mįslė mane sudomino, bet įminiau ją tik gerokai vėliau.
Grįžau namo šiek tiek nusivylęs. Ką pasakys „Última Hora“ leidėjas, apmokėjęs man kelionę? Be kita ko, anaiptol neglostė man širdies įkyrus bendrakeleivis, toksai NN iš Frai Bentoso, kajutės kaimynas, kuris be perstojo pasakojo visokiausias istorijas, gana riebias, net nešvankias. Norėjau mąstyti apie Nyrensteino kūrybos mįslę, bet nesutramdomasis causeur10 nedavė man nė valandėlės ramybės. Tik paryčiais išsigelbėjau imdamas knapsėti – laivo supimo, miego ir nuobodžio įveiktas.
Atžangūs šiuolaikinės pasąmonės teorijos priešininkai nebūtų patikėję, kad mįslę įminiau Pietų prieplaukos laiptais kopdamas muitinės link. Nusistebėjęs pono NN nepaprasta atmintimi, netikėtai paklausiau:
– Iš kur jūs žinote tiek istorijų, bičiuli?
Išgirdus atsakymą, pasitvirtino staiga kilęs įtarimas. Jis man atsakė, kad visas ar beveik visas istorijas jam papasakojo Nyrensteinas, o visas kitas – Nikasijas Medeiras, įprastas velionio pašnekovas. Pasak jo, įdomiausia, kad Nyrensteinas nemokėjo pagauliai pasakoti – jas pagražindavo apylinkių gyventojai. Staiga viskas paaiškėjo: poeto pastangos kurti absoliučią literatūrą, skeptiškos pastabos apie kintamą žodžių reikšmę, eilių prastėjimas, pamažu einant prie vis prastesnio varianto, ir dvilypis bibliotekos pobūdis – nuo simbolizmo viršūnių iki pasakojamojo žanro rinkinių. Nedera stebėtis tuo nuosmukiu: Nyrensteinas sekė tradicija, kuri, pradedant Homeru ir baigiant kumečio virtuve ar klubu, skatina išgalvoti ir sekti visokiausias pasakas. Savo išmones jis pasakodavo kaip pakliūva, puikiai suvokdamas, kad Laikas jas nugludins, jeigu jos to bus vertos, kaip nugludino „Odisėją“ ir „Tūkstantį ir vieną naktį“. Kaip ir literatūra savo ištakose, Nyrensteinas apsiribojo žodine kūryba, neabejodamas, kad, metams bėgant, galų gale viskas bus surašyta kaip dera.
Iš ispanų kalbos vertė
VALDAS V. PETRAUSKAS
Versta iš: „Crónicas de Bustos Domecq” (1967).
1 Turint omeny, jog antroji šio rašinio herojaus pavardė rodo jo galimas sąsajas su prancūzų simbolistu, rašytoju ir kritiku Robertu de Souza (1865–?), nesunku suvokti, kodėl jis domėjosi prancūzų literatūra. (Čia ir toliau – Leidėjo pastabos.)
2 Chose Maria Fernandesas Saldanja (1879–?) – Urugvajaus istorikas ir diplomatas, 1945 m. išleidęs „Urugvajaus biografijų žodyną, 1810–1940“.
3 „Stuarto Merrillio kūryba ir teorijos“ (pranc.). Stuartas Fitzrandolphas Merillis (1863–1915) – prancūzų poetas simbolistas.
4 Mirties guolyje (lot.).
5 Senienos (pranc.).
6 Catulle’as Mendésas (1841–1909) – prancūzų poetas, Parnaso grupės atstovas; Ephraimas Mikhaélis (1866–1890) – prancūzų poetas simbolistas. Franzo Werfelis (1896–1945) – austrų poetas ir dramaturgas; Humbertas Wolfe’as (1885–1940) – anglų poetas.
7 Graikų mitologijos likimo deivė.
8 Vietoje (lot.).
9 XVII a. prancūzų literatūros žurnalas.
10 Šnekovas (pranc.).