Markas ZINGERIS. Loftas

Džojos Barysaitės nuotrauka

Jokūbas Krupnikas jautėsi atsidūręs aklavietėje. Dulkėtoje, aklinai užkaltoje, padvikusioje pelėsiais. Kampas, į kurį gyvenimas jį užspeitė, jam buvo panašus į karstą, pastatytą stačiai. Ir šitaip, beje, buvo kadaise palaidotas, pristigus vietos senovinėse miestelio kapinėse, jo amžinatilsį tėvukas, kuris žvalgėsi po pasaulį kaip anarchistas, o draugų ratelyje – ir kaip humoristas, tačiau buvo oficialus kandidatas į partiją, dūstančią nuo įsisenėjusių ligų ir įsikibusią į valdžią.

Gimnazijos direktorius, neišreikštų muzikanto ir dailininko gabumų.

Įspraustas su jo visais polėkiais į rėmus gyvensenos, stingdančios intelektą ir jausmus!

Kapinių kontoros tarnautoja gūžčiojo pečiais: „Jūsų tėveliui teks pasispausti. Jeigu norit – įkalnėje, kur saulėta, kad lietūs neužlietų." Išlydintieji tėvuką netikėjo tuo, ką mato, kai šis buvo laidojamas stačias lyg pastatytas prieš viršininką.

Ir kaip tik taip, tik dar blogiau, gyvas laidojamas Krupnikas jaunesnysis ėmė jaustis praėjus trisdešimčiai metų nuo senojo Krupniko (tėvukas jam kumščiu šonan baksteltų už tą sendinimą) mirties.

Buvo iš senųjų architektūros fako* auklėtinių, kadaise laikomų jaunais ir daug žadančiais („žadantys" ilgainiui prasigerdavo), anuomet naktimis ryte ryjančių bet kurią laisvą kultūrinę spaudą, įšmugeliuotą iš Vakarų. Viens kitą laikė genijais, būta ir autentiškų talentų, tačiau dauguma dalykų iš tų, apie kuriuos ginčydavosi užtraukę beretę ant ausies, jo kartai, režimo uždarytai į rezervatą, buvo pažįstami tik paviršutiniškai. Tais laikais jo bičiuliai virė nuosavose sultyse ir siekė kažko, kas individualu, savita. Tikėjo, kad Le Corbusier – saulėtų architektūros masyvų kūrėjas, kurio pasekėjai plėtojo Vilniaus priemiesčius – padarė Europai daugiau žalos už Goeringo aviaciją. Ir dešimtmečiais prasitrindavo gatvių kavinėse, šaipydamiesi iš dėdulių pabrinkusiais veidais, jiems pamokslaujančių nuo tribūnų.

Laisvo gyvenimo Vakaruose fragmentai, studijos, reprodukcijos, tegu sumeluotų spalvų, jiems būdavo reikalingos kaip dūstančiajam oras; iš oro jie prisikūrė iliuzijų, o iliuzijos jiems išvedžiojo realaus gyvenimo neišdildomas linijas.

Pavadintų savąją kartą, pervadindamas tų laikų populiarią kino komediją, „Generacija Y, arba Šuriko nuotykiai". Nūnai Krupniko šurikai, nužilę ir sudiedėję, dūlina metų nuokalnėn berlynuose, maskvose, niujorkuose, telavivuose, retkartėm bandydami apsidairyti, bene rasią kelyje, likusiame už nugaros, racionalų grūdą.

Jiems už nugaros buvo dulkių stulpas.

Kartą rado, smagiai pėdindamas pajūrin Tel Avivo gatve, albumą su nespalvotomis nuotraukomis, iš aštunto dešimtmečio kažkur Rytų Europoje. Tiesiog gatvėje, prie didžiulio šiukšlių konteinerio, tarp plastikinių puodelių ir tuščių butelių, kuriais šiukšlino benamiai. Berniukas pionieriaus kaklaryšiu. Choras, jaunų mokytojų ar medseselių. Įdegusi ir regimai laiminga porelė su ledais – Krupnikas gomuriu pajuto krembriulė skonį. Jūra, bet ne šita.

Albumą parsinešė ir paliko viešbutyje, nes netilpo į lagaminą.

– – – – – –

Gyveno su žmona, kurią vadino Tute, buvusia medseserimi, besitenkinančia namų šeimininkės vaidmeniu, ir sena motina. Ir šių moterų pakako, kad užimtų galvą Krupnikui ir audrintų jausmus, ir verstų jaustis kaltu ir negrabiu, ir jį stumte stumtų per duris pinigo pasidaryti. O šiais laikais, kolegos, užsakovo skonis kaip akmens amžiaus genties, tačiau apie galingos traukos importinį klozetą vietinis lopas tūpčioja ir aikčioja: ale iš vokiečio neatimsi! Taigi vertėsi chaltūra ir neblogai, beje, vertėsi. Bet jam prieš mėnesį buvo diagnozuotas prostatos vėžys, lėtinė degradacija, verčianti, kaip pats sau nusakė padėtį, vyrą myžniumi; ir ypač, rupke, jį prispiria naktimis! Eilinę savaitės dieną iš laboratorijos grįžo eilinės „prevencinės tikrinimo programos" popierėliai su jo mėginėlių įrašais, ir profesorius krenkštelėjęs pamurmėjo: „Ne kas!.. bet ši forma nėra iš tų fatališkų... reik laiku operuoti."

Tokios tokelės, jokios galimybės, kad likusią gyvenimo nuotrupą suspindėtų pasaulio padangėse, pagautas amerikietiškos šlovės prožektorių, kaip kokia skraidanti lėkštė iš Rytų Europos!

Pridėjus ranką prie širdies, net ir Tutė neatitiko jo skonio. Paprasčiausiai, kadaise jį, studentą, išprakaituodavusį ir visokiausių prizų bei apdovanojimų, apstulbino mergaitė, su kuria susipažino neįprastai kaitrią gegužę prie ledų vežimėlio. Jo komplimentai, prisiminus, buvo kaip išrašyti iš prof. Freudo:

„Tu gi mano bauhauzas! Net ir su apskritais balkonais. Kaip Laikinosios Pienocentras."

„Kaip tu drįsti! Joks aš tau Pienocentras. Aš – puovas."

Ją mylėjo net ir už tai, kaip ji, rusakalbė, sakydavo puovas. Tardavo šį žodelį prisodrindama jį jausmais ir švytinčiu veidu bizantiškos Dievo motinos antakiais. Apskrita, tvirtų kaulų, netikėtumas tiems, kas dievina laibą kūną, tačiau apveidi, rudų akių, trykštančiu šiluma ir širdies dosnumu, suręsta pagal ukrainietiškus prosenius, kildinamus iš žemvaldžių, veisusių arklių tabūnus lenkų, lietuvių ir kazokų armijoms Žečpospolitoje. Plačiaskruostė gražuolė, dūšios žmogus, liūtė pagal astrologus, kuriais Jokūbas Krupnikas netikėjo, o vis dėlto sulaukęs vyresnio amžiaus pripažino –­ tie psichologiniai tipai, susigraibyti žvaigždynuose, žemiški kaip bulvė su lupenomis.

Nuo moterų ir kitų psichologinių nepatogumų buvo pakilęs į aukštą, perkonstruotą loftą. Orai, beje, buvo idiliško rudens, nors lauke gruodis, ir saulė, sukelianti daugybę prisiminimų apie pavasarius ir nuostabius kraštus, kuriuose jam teko lankytis, laižė plačiu liežuviu vatmano lapus, antspauduotus kavos puodelio dugnu. Krupniko vaikai, kaip ir draugai, buvo išsisklaidę plačiame pasaulyje, Saška Garbanius, kursiokas, anais laikais pasiprašęs politinio prieglobsčio Vakaruose, nūnai projektavo vilas ir Maljorkoje, ir Rubliovkoje**!

Kitas anų laikų geras bičiulis Aliukas, Brukline tapęs rabinu Gedalija (ar gyvenimas, bičiuliai, nėra cirkas?), atsiuntė per turistą Vilniun savąją knygelę apie harmoningą santuoką. Kadaise kliedėdavo Cato Stevenso dainomis, maištavo prieš režimą, pasinešė į dzeną. Buvo triskart išsiskyręs. Tapo ortodoksu – ir ne bet kur, o JAV rytinėje pakrantėje, kosmopolitų citadelėje – Rašto aiškintoju, didžiųjų dogmų sergėtoju. Dar vienas jų kompanijos šurikas Dalinskas – Dimka, akordeonininkas ir mergų viliotojas, o šiais laikais žilstelėjęs biurgeris, įniko piešti ir tapyti, ir permetinėti bičiuliui el. tinklais savo naujausią lakštų seriją: satyras, pasistojusiu pimpalu, įšokęs į paveikslėlio kampą, stebi jam prieš akis besidriekiančią žmogiškąją komediją. Dimos, statistikos profesoriaus Humboldto universitete, viso gyvenimo arkliukas buvo matematika. Krupnikui nulėkus į Berlyną, jiedu nusitrenkdavo į varjetė (pabėgimų per Sieną šaltojo karo laikais šou) arba į kurį nors iš šimto penkiasdešimties Berlyno muziejų, išsikalbėdavo apie šeimas, žmonas, vaikus; ir kartą Dimkos kabinete Krupnikas pamatė tą garsųjį Gyvenimo grafiką, žinomą jų visai kompanijai. Tai buvo įrėmintas piešinukas, rodantis, kiek dar liko gyventi ir netgi kai, tikėtina, Adomas Dalinskas ims vaikėti (languoto lakšto paraštėje buvo pripiešta balionų ir pasivaikščiojimų su lazda).

Ten, kur gyvenimo kreivė smigo žemyn, buvo įrašyta: „Monasterium /Eines Ruhiges Selbstmord."***

Sekmadieniais ponas profesorius, nuplikęs, pilvotas, tačiau gyvomis jaunučio Dimkos akordeonininko akimis, švytinčiomis pro akinius, skimbčiodavo stalo įrankiais ir šnekėdavosi su rudgalviu strazdaniumi, primenančiu šviežiai nuskustą morką jo gyvenamojo kvartalo Žuvies restorane.

Seit Bekannt****, Jokūbai, čia Rudolfas, mano sūnus. O čia, Rudi, Jokūbas, aš jį vadindavau Jaška, tavo tėvo jaunų dienų bičiulis."

Rudis, būdamas vaikas sukiodavosi apsižliumbęs tėvo kompanijų vingriuose koridoriuose arba ištisom dienom pamestas dėliodavo monopolį butuose jo simpatijų, kurias Dima solidžiai vadindavo Lebensgefehrte – gyvenimo palydovėmis. Dima laikė didžiausiuoju savo brandaus gyvenimo pasiekimu ne profesoriavimą ar pensijoje pasireiškiančius meninius polinkius, ne karatė diržus ar netgi ne pasaulines kompanijas, kuriose susmilko jo metai ir kur jis pranoko pats save, o susigrąžintą šiltą, tėvišką bendravimą su atžala.

Dar buvo ir toks šurikas Leo, vestuvių muzikantas Amerikoje, kadaise džiazavęs Kauno naktiniame bare. Nūnai gyveno iš socialinių išmokų. Nuo ryto iki vakaro siuntinėdavo pasauliniais tinklais pakaruoklių humorą: „Šitą bajerį ar girdėjai? Jei esi imigravęs į JAV ir nežinai Anoniminių alkoholikų adreso, Johnie Walkeris ten tave būtinai nuves!"

Gyvenimas – tai kuriozas, šou, kalambūras, cirkas!

Tragedija (Leo žmona JAV tapo alkoholike), kuri kartu ir juodoji komedija.

– – – – –

Malvinos Jelinskaitės fotografija

Besniegiuose laukuose su nykiais krūmokšniais skardėjo varnos ir arčiau, gyvenvietėje, amsėjo šunys, nuo kurių lojimo, rodės, byrėjo alksnių šerkšnas. Tarp kalvų pilkavo aplediję ežerai. Jis matė iš savojo aukšto arčiausiojo apledijusį pakraštį, širmą ir atšiaurų kaip ir jo paties kuodas. Gegužę jį operuos arba pasakys, kaip ir kadais tėvukui, per vėlu, pone Krupnikai, o kurgi buvot anksčiau?

Jo nebus, o vėjas vis taip pat nešios patvoriais laikraštį, pilną gyvenimo įvykių.
Prispyrė nusišvilpt. Išgėrė tabletę, pasisupavo ant pirštų galų virš unitazo, taip, kaip meldžiasi žydai prie Raudų sienos. Bet nieko neištryško, tik suskaudo papilvę.

Tai, dėl ko jis, pasilypėjęs ant aukšto, kurį išdidžiai vadino ir loftu, ir dirbtuvėmis, gynėsi nuo Žmogiškosios –­ nei Komedijos, nei Tragedijos, Virtuvės – žmogiškosios virtuvės, kai gyvenimas be pagražinimų yra trivialus ir tuščiaviduris kaip vištos kaulas, –­ buvo gyvenimo pabaiga, kurią pradėjo jausti, matyti, įsivaizduoti, apie ją mąstyti; ne taip, kaip filmų žiūrovai, romanų ir nekrologų skaitytojai, ne taip, kaip kriminalistai ir teisinės medicinos ekspertai, o kaip savo paties negrįžtamą, neišvengiamą baigtį. Čia randasi ir skausminga nuostaba, ir susirikiuoja klausimai, kurie, rodos, turėjo tau kilti gyvenimo priešaušryje –­ o gal ir kildavo, bet juk tuomet, tarp savimylų ir pozuotojų į juos atsakyti buvo daug paprasčiau. Galėjai krankčioti bohemiškoms panelėms virš rislingo Nevermore kaip Poe Varnas, cituoti prancūzus, vokiečius ar graikus.

Kam gyvenimas? Kodėl gyvenimas? Dėl ko gyvenimas? Ir Krupniką stebino, kokie paprasti ir aiškūs yra tie klausimai.

Kaip čia yra, kad kada nors viskam, kas manyje lekia, juda, rutuliojasi, kyla, dedamas taškas?

Tai buvo durniaus iš generacijos Y klausimai rabinui arba kunigui.

Tai buvo Jobo klausimai Viešpačiui.

– – – – –

Šiandien dar ir sukako apvalus gimtadienis, ištirpstantis Chanukos ir artėjančių Kalėdų šviesoje. Pagertų ir be jokių pretenzijų, tai tik formalumas, tai tik saulės ar mėnulio kalendorius, tačiau Tutei išsireikalavus tenka atšvęsti ir su jos giminėmis, ir su draugais, jei kas nors pasirodys.

Užgrojo telefonas.

Kas nors iš saviškių? Užsakovas? Susikaupė.

Bet netikėtai jam, palinkusiam virš chaltūrų jo lofte, tapo lengva ir erdvu. Jis ėmė matyti ne tik statinius ir šviesą laukuose, ir žmonių namuose, bet ir –­ akys nušvito, o įkypa raukšlelė tarp antakių išsilygino – jausti žmogų. Ne susierzino, o mylėjo šį užsakovą Naką ar kaip ten jį bevadintų, nesgi dabar, priblokštas diagnozės, aiškiai įsivaizdavo, kaip pono Nako vaikai teisis dėl namo šiam mirus ir jo palaikai sudūlės nepalikę gyvenime jokių pėdsakų, lyg jis būtų laukų pelė.

– Ne, kurmiai neišknaisios. Deja, marmuras iš Kinijos dar neatgabentas.

Bet ir vėl užgrojo mobilusis.

Išgirdo pridususį balsą:

– Nori anekdoto?

Išvydo, vaizduotėje, putlias besi­šypsančias Dimkos, to megėjo pagyventi, lūpas.

– Skelk! Bent jau neklausinėsi apie sveikatą.

– Abramovičius ir Chaimovičius turi po parduotuvę. Čia ir ten kostiumai į paskutiniąją kelionę. Abramovičius pardavinėja dešimtkart brangiau už Chaimovičių. Klientas jam sako: „O Chaimovičius man parduos pigiau." Abramovičius jam atsako: „Su Chaimovičiaus kostiumu po dešimties dienų po žemėmis liksi plika subine."

Jiedu nusikvatojo iš to, kas nebuvo labai juokinga, bet jiems buvo juokinga, kad jie abu juokiasi, o kartu ir iš anekdotinio Abramovičiaus! Juk ir po žemėmis, žmonės tiki, reikia vilkėti šliūbinį kostiumą. Bičiuliai tiek perskaitė knygų, pergyveno tiek revoliucijų, o – Dimkos arba Aliuko atvejais –­ ir tiek žmonų. Iliuzijos ir tikėjimai, istorijos ir ideologijos jiems buvo tiek pat netvarios, kaip ir Chaimovičiaus kostiumas!

– Tai sveikinu! Žinok, per tavo gimtadienį prie stalo susėda pusė žmonijos. Tavo, Jaška, bachūrėlis dar po stalu vaikščiojo, kai išvažiavau iš Lietuvos. Anūko dar neturi?

– Buvau praėjusį rudenį Tel Avive aplankyti Dano. Ką tik vedė. Bet jie jau laukiasi vaiko.

Krupnikas negalėjo palikti sūnui nei pinigų, nei didžio dvasinio palikimo, taip kad jaunuolis Izraelyje visa širdimi puolė į kabalą ir judaizmą, panašiai kaip ir Aliukas Brukline. Danas pasirinko Izraelį, atvyko iš laisvamanių Krupnikų šeimos ir besistengdamas būti pavyzdingas, atsivertęs žydas, rabino įkalbėtas, vedė.

– Mūsų gyvenimo švytuoklė, Jaša, bim bam bim bam. O kaip tau mano piešiniai?

Jam piešiniai atrodė seniokiškai gašlūs. Išsisuko nuo tiesmuko vertinimo:

– Tu, Dimka, turi visokeriopų gabumų. Dėl to ir žmona tave pametė!

– Cha cha cha, – bičiulis juokėsi spigiu balseliu, kaip kartais juokiasi baltveidžiai, putlūs rudplaukiai vyrai (nors

Dalinskas senokai vaikščiojo basa galva ir žilais smilkiniais).

– Žodžiu, mano sūnus apsigynė daktaratą, atleisk, neištrūksiu niekaip, rytoj baliukas. Kaip sakoma žydiškai, byz hundert und cvancig – kad gyventumei iki šimto dvidešimties. Ar Saška tau neskambino? Įsivaizduok, keliavo į tavo gimtadienį ir jį išlaipino iš traukinio Minske. Neturėjo tranzitinės vizos. Dar suspėjo skambtelti man, klausinėjo, ar aš važiuoju, ir jam baterijos išsikrovė. Kad ir kaip ten būtų, ir jis tave sveikina. Ar Leo parašo? Kai buvau Kvinse paskutinįsyk, – jis ėmė kalbėti pusbalsiu, – jo koridoriuje užlipau ant švirkšto, laiptinėje ant žiurkės. Jokūbai, mums teliko gyventi statistiškai...

– Dima! Velniop statistiką.

– Indijoje, girdėjau, tokiais atvejais išeinama į vienuolyną. Po metų pareini pas vaikus ir murksai virtuvės kampe, kol kaliošų nepakratai.

– Šis receptas, Dima, ne man.

– Bet – Jaša – faktai!

– Tegu faktai ir miršta.

Dimka atsiduso.

– Mano butas Berlyne, Jokūbai, tavo butas, jaunystėje tu man buvai kažkas... – Ir jo balsas atgijo: – Man kaimynė senutė papasakojo, kad pokariu čia gyveno prancūzų majoras ir atsivesdavo moterų, gražesnių už Marleną Dietrich. Vokietkos duodavo pokariu už buterbrodą.

– Neimčiau, jei duotų už buterbrodą. Beje, ar turi gyvenimo, – jis sutriko, ieškodamas žodžio, ir prisiminė tą Lebensgefehrte – draugę?

– Klara, rašytoja. Su ja bendraujame intelektualiai. Merkel Šmerkel, Grasas Šmasas. Bet aš negaliu pakęsti, kai moterys puola valyti dulkes ir perdėlioja knygas ar popierius. Viskas man susimaišo ir gyvenimo laikas eina tuščiai. O kita, Marion, ji darželio atsilikusiems vaikams auklėtoja. Krušamės kaip triušiai! Vasarą visi miname dviračiais prie ežerų. Skirtingomis, žinoma, savaitės dienomis. Rūsyje laikau tris dviračius. Sveika širdžiai.

– Esi ir šiaip sveikas kaip jautis!

– Tokie kaip aš krinta staigiai, – raportavo Dima iš savo gyvenimo fronto. – Klara nujaučia tą kitą. Sako: „O tai kas, Adomai, tuo oranžiniu dviračiu važinėja?"

Tutė jį šaukė žemyn. Jau veik mėnuo nuo tų tyrimų praėjo, o jis jai dar nieko nepasakė. Vis dar buvo ne tas laikas išsipasakoti apie sveikatos būklę, vis nerasdavo valandėlės dėl darbų ir dėl baimių, ir dėl to, kad žinojo, kiek prireiks plonų žodžių, kurių nerastum kišenėje. Apskritai, ar jie suras laiko iki mirties pasibūti drauge?

– Buvo malonu tave, Adomai, išgirsti. Linkėjimų Rudolfui.

– Pabučiuok Tutę, Jokūbai! Sakyk jai, bučkis nuo tavo jaunų dienų bičo Dimkos akordeonininko.

– – – – –

Įsivaizdavo Sašką Garbanių Minsko areštinėje ir vėl atsidūrusį, kaip jaunų dienų laikais, kai išsikviesdavo koks nors KGB majoras po Dzeržinskio portretu.

Įsivaizdavo ir Dimką Dalinską senatvėje, nužilusia krūtine, su sauskelnėmis, nutįsusiomis krūtimis, subo­bėjusį, sėdintį ant aukštos valdiškos lovos ir spigiu balsu kaulijantį morfijaus iš seselės skausmui numaldyti. Pamatė ir pagėrusią Leo žmoną Kvinse, žiūrinčią TV serialą, ir žiurkę jos šlepetėje.
Girdėjo moterų klegesį pirmajame aukšte. Jam, įstrigusiam Lietuvoje ir gyvenime, šešiasdešimt! Juk jis ne vien tik Nako mūrai ar kiti eskizai, iš kurių jau traukėsi saulė, palikdama tamsėjančias kavos dėmes, net ir ne vien Tutės rimto stažo sutuoktinis Jokūbas Krupnikas. Buvo visa tai, bet ir su tamsa, atplūstančia ne iš pasaulio, kuriame optimistiški architektai mums išvynioja baltą dieną.

Kažkur skaitė prieš Naujuosius paskelbtas prognozes, kad po milijono metų žmogaus chromosoma Y išnyks genetiniame gyvybės kode ir neliks žmonijos, o paskui ir visa planeta liks negyva. Jei žmonija išnyktų, labiausiai jam būtų gaila ne tadžmahalų, pastatytų pagal gražuolių užgaidas, ne piramidžių ar partenonų, ar Eifelio bokšto –­ o to, kad visoje Visatoje suvisam užgestų pati meilė. Pajuto po delnais klijuotę, lipnią vasarų dienomis pokario virtuvėje ir išvydo jaunos, išvaduotos iš Štuthofo moters, beveik mergaitės, švytinčių akių šypseną, viliojančią gyventi, siekti, apglėbti kažką, kas į glėbį netilps, bet bus kaip vasarovidžio jūra, draugiška ir žaisminga; atidvelkė medumi ir balzgani šiurkščių pajūrio žolynų žiedeliai, Jokūbas net pajuto, kaip svilina, ir – šešėlingoje kopų pusėje – atvėsina kojų padus ryto smėlis. Gyvenimo giluminį pajautimą jam teikė ne vatmano ritiniai ir net ne jo žalios jaunystės polėkiai, o epizodai, grįžtantys naktimis ir dienomis, kai nei iš šio, nei iš to ima daužytis širdis, nusigandus, kad jau siekia tave šešėliai iš anapus, o tai, kas tau buvo skirta – sudegė, kaip šykštūs gruodžio spinduliai dirbtuvių languose. Tuomet ir suvoki, kad gyveni, kai surenki visą ir visų laikų save į saują kaip lakų smėlį. Gal jam ir nuskilo, kad jis nesekiojo įkandin Berlyno panelių, kaip vienišas emigravęs devintojo dešimtmečio Dalinskas, kuris pametė nežinia kur sūnų ir prigėręs alaus gatvės kavinėje šūkčiojo: Welche arsche, Mein Gott!****; o viena, apveidi, betgi nugyvento veidelio mergina atsisukusi jiems pasakė pusbalsiu: „Kambarys liuks, aptarnavimas –­ klasė! Šimtas eurų." (Dimka nukulniavo su ja, o Jokūbas, droviai tikintis, kad yra pasauly kažkas, į ką galima atsiremti, kad sutuoktiniams galioja žaidimo taisyklės, net ir štai Berlyno sienai sugriuvus, nužingsniavo į viešbutį keistu pavadinimu „Alter Adel" – „Senas erelis".) Gal ir nuskilo, kad vedė Tutę iš meilės, tegu tai žodis, kurį nuolat vartoja žmonės, stokojantys talento, ir tegu jis dabar būna vienišas net ir su ja, bet vis dėlto ne toks kaip Dalinskas Berlyne, subrandinantis santykius greitomis, kaip svogūną stiklainyje. Nors jo jaunystės gražuolė knarkčioja naktimis, jis juk vedė apsvaigęs, kad pasaulyje esama Tutės! Tai nusvėrė kitas dienas, kai šeima būdavo kaip firma, bandanti nebankrutuoti, ir kai norėjosi išmauti į kokias nors kapakabanas susikūrus kitą vardą ir pavardę ar susigalvoti kitų iliuzijų, ir dėl didesnio Gyvenimo Grožio užmiršti net ir Tutę –­ atšviežinant jausmus ir pagreitinant kraujo apytaką.

– – – – –
Tutė jį šaukė uždegti girliandų, kuriomis jis buvo apvedžiojęs langus iš išorės, sunešti nakčiai vazonus lepių medelių iš terasos ir atkimšti šampano. Galėjo skambinti ir užgriūti dar daug žmonių iš toli ir iš arti, kurių metai po metų prisirinko jo gyvenime. Nulipo žemyn, apsikabino virtuvėje triūsiančią žmoną ir pabučiavo jos išpešiotą antakį. Pabučiavo ir motiną, kurios raukšlės buvo sausos kaip dykuma. Ji knapsojo priešais stikliuką rusiškos degtinės – pastaruoju metu jos išgerdavo rytais ir vakarais „dėl širdies". Skubomis išėjo iš virtuvės, kad moterys nespėtų jo įtraukti į šnekas ir neblaškytų išnešiotų minčių.

Uždegė lemputes ir atsitraukė nuo namo per dvidešimt žingsnių. Juk iš viso namo teliks dulkės. Žodis „dulkės" architektui buvo saldus. Dulkės yra amžinos, iš jų statoma vėl. Mylėjo šiuos namus ir jų praeinančius netvarius gyvenimus, girdėjo, kaip motina virtuvėje užtraukė senojo Kauno dainą, balsu, terškančiu kaip alaviniai indai kareivinėse arba kalėjimuose, o Tutė nusijuokė.

Negi tai ir viskas? Daug ar mažai?

 

* Fakas. Šiais laikais tai anglakalbių keiksmažodis, kurį pirmiau nei anglų poetus ar mąstytojus pasigauna prasčiokai visame pasaulyje – ir mūsiškiai runkeliai, ir Polinezijos gentys, bet anais laikais šis žodis reikšdavo fakultetą.
** Maskvos prestižinis rajonas.
*** Vienuolynas / Rami savižudybė (vok.).
**** Susipažinkite (vok.).
***** Dieve, kokie užpakaliukai! (vok.)