Howardas Phillipsas Lovecraftas (1890–1937) – amerikiečių prozininkas, poetas, žurnalistas, literatūros kritikas, publicistas, karštligiškas laiškų rašytojas. Per savo gyvenimą kūrinius spausdino vien bulvariniuose žurnaluose, tačiau ilgainiui imtas laikyti vienu svarbiausių XX a. siaubo literatūros kūrėjų. Tokį rašytojo statusą patvirtino ir klasikinės amerikiečių literatūros leidėjo „The Library of America“ 2005 m. išleistas kūrybos rinkinys „Tales“, iš kurio ir verstas pristatomas apsakymas.

Galbūt vienas ryškiausių Lovecrafto kūrybos bruožų – pozityvus nenusakomumas, kai pasakotojas pabrėžia siaubą keliančios absoliučios kitybės neprieinamumą jokioms turimoms kategorijoms, bet vis dėlto pajėgia ją apibūdinti netiesiogiai, per tų kategorijų griūties intensyvų išgyvenimą, visiško jų reliatyvumo įspūdį. Lovecrafto kūrybą tyrinėjantis amerikiečių filosofas Grahamas Harmanas („Weird Realism: Lovecraft and Philosophy“, 2012) ją pateikia kaip pavyzdį implicitinės objektinės ontologijos, pripažįstančios absoliučią objektų autonomiją, kai, pavyzdžiui, jų niekada galutinai neužvaldo ir neišsemia nei apibūdinimas kalba, nei jų savybių patyrimas.

Negana to, kaip ir daugelyje kitų Lovecrafto kūrinių, „Ericho Zanno muzikoje“ matome, kaip absoliuti kitybė ne tik autonomiškai būva sau, bet ir pati ateina žmogaus.

 

---

Kuo nuodugniausiai ištyrinėjau mies­to žemėlapius, bet jau niekada neberadau Rue d’Auseil. Ieškojau ne vien šiuolaikiniuose žemėlapiuose, žinau, kad pavadinimai keičiasi. Priešingai, nenuilsdamas rausiausi po visas miesto senienas ir savo kojomis apėjau, nepaisydamas pavadinimų, kiekvieną vietą, kuri tik galėjo būti panaši į man žinomą Rue d’Auseil gatvę. Tačiau, nepaisant visų pastangų, esu priverstas nusižeminti ir pripažinti, jog nerandu to namo, gatvės ar netgi vietovės, kur paskutiniais mėnesiais, kai skurdau studijuodamas metafiziką universitete, girdėjau grojantį Erichą Zanną.

Sušlubavusi atmintis manęs nestebina, mat per tą laiką, kai gyvenau Rue d’Auseil, mano fizinė ir psichinė sveikata smarkai pakriko. Taip pat pamenu, kad nebuvau ten nusivedęs nė vieno iš keleto turėtų pažįstamų. Vis dėlto pats faktas, kad nebegaliu tos vietos rasti, – keistas ir gluminantis, nes gyvenau už pusvalandžio kelio pėsčiomis nuo universiteto, o pati vieta išsiskyrė tokiomis ypatybėmis, kurias bet kas ten apsilankęs vargu ar galėtų pamiršti. Niekada neteko sutikti žmogaus, mačiusio Rue d’Auseil.

Rue d’Auseil buvo kitapus tamsios upės, kurios pakrantė apstatyta išsišovusiais plytiniais sandėliais blausiais langais, o per ją nutiestas gremėzdiškas tamsaus akmens tiltas. Tą upę nuolat supo šešėliai, tarytum netoliese esančių gamyklų dūmai būtų visam laikui užstoję saulę. Taip pat ji skleidė bjaurų dvoką, kokio man niekur kitur neteko uosti ir kuris kada nors galbūt padės man ją rasti, nes šitokį dvoką turėčiau pažinti iš karto. Perėjęs tiltą, patekdavai į siauras akmenimis grįstas gatves su bėgiais; o už jų prasidėdavo įkalnė, iš pradžių kildavusi pamažu, bet pasiekus Rue d’Auseil – neįtikėtinai stati.

Man niekada neteko matyti kitos tokios siauros ir stačios gatvės kaip Rue d’Auseil. Tai buvo kone uola, nepasiekiama jokiu transportu, keliose vietose išklota laiptais, o viršūnėje užsibaigianti įspūdingo aukščio siena, apaugusia gebenėmis. Jos grindinys buvo nevienodas, vienur akmeninės plokštės, kitur –­ akmenys, o kur ne kur ir paprasta žemė, iš kurios per vargus kalėsi žalsvai pilka augmenija. Namai ten buvo aukšti, smailais stogais, nepaprastai seni ir beprotiškai palinkę atgal, pirmyn ar į šonus. Kartais, jiems abiem palinkus pirmyn, vienas priešais kitą stovinčių namų pora beveik susiliesdavo virš gatvės tarytum arka; žinoma, taip jie nuo žemės atkirsdavo didžiąją dalį šviesos. Gatvėje virš galvos buvo keletas iš vieno namo į kitą vedančių tiltų.

Tos gatvės gyventojai man paliko slogų įspūdį. Iš pradžių maniau, kad tai dėl jų visų tylumo ir uždarumo, bet vėliau nusprendžiau, kad tai dėl to, jog jie visi labai seni. Nežinau, kodėl apsigyvenau tokioje gatvėje, bet ten kraustydamasis buvau kaip nesavas. Tuo metu gyvendavau įvairiose varganose vietose, ir iš jų visų mane išvarydavo pritrūkus pinigų; galiausiai atradau tą sverdintį Rue d’Auseil namą, prižiūrimą paralitiko Blandot. Tai buvo trečias namas nuo gatvės viršūnės, aukščiausias iš visų.

Mano kambarys buvo penktame aukš­te – vienintelis jame gyvenamas kambarys, mat namas buvo beveik tuščias. Įsikėlęs pirmą naktį išgirdau keistą muziką, sklindančią iš viršuje esančios smailiastogės mansardos, ir kitą dieną pasiteiravau apie ją senojo Blandot. Jis atsakė, kad tai senas vokietis altininkas, keistuolis nebylys, kuris pasirašinėjo Ericho Zanno vardu, o vakarais grodavo prasto teatro orkestre; taip pat pridūrė, kad būtent dėl savo pageidavimo groti naktį parėjus iš teatro Zannas pasirinko erdvų izoliuotą kambarį mansardoje, kurio vienintelis stoglangis buvo ir vienintelė visoje gatvėje vieta, iš kur galima per viršūnėje esančią sieną apžvelgti kitapus esančią nuokalnę ir panoramą.

Paskui girdėdavau Zanną kas naktį, ir nors jis trukdė man miegoti, galvoje be perstojo sukosi mintys apie jo muzikos keistumą. Pats menkai išmanau šį meną, tačiau buvau įsitikinęs, jog nė viena jo harmonija nebuvo niekaip susijusi su mano lig tol girdėta muzika; priėjau prie išvados, jog tai išskirtinai originalaus talento, genialus kompozitorius. Kuo daugiau jo klausiau, tuo labiau jis mane žavėjo, o praėjus savaitei galiausiai pasiryžau su seniu susipažinti.

Vieną naktį Zannui grįžtant iš darbo sustabdžiau jį koridoriuje ir pasakiau, kad norėčiau susipažinti ir pabūti šalia jam grojant. Tai buvo nedidukas, liesas, sulinkęs žmogus nuskurusiais drabužiais, mėlynomis akimis, groteskišku, satyrą primenančiu veidu ir beveik plika galva; atrodė, jog mano pirmieji žodžiai jį supykdė ir išgąsdino. Bet akivaizdžiai draugiškas mano nusiteikimas galiausiai suminkštino jam širdį, ir jis nenoromis pamojo man lipti iš pas­kos tamsiais, girgždančiais, išklerusiais mansardos laiptais. Jo kambarys, vienas iš vos dviejų smailiastogėje mansardoje, buvo vakarų pusėje, toje, kur gatvės viršūnėje stovėjo aukštoji siena. Kambarys buvo labai didelis ir atrodė dar didesnis, nes buvo nepaprastai tuščias ir neprižiūrėtas. Baldų jame buvo tik siaura geležinė lova, aprūkusi prausyklė, mažas stalas, didelė knygų spinta, geležinis gaidų pultas ir trys senamadiškos kėdės. Ant grindų be jokios tvarkos prikrauta gaidų. Sienos iš plikų lentų ir veikiausiai niekada neregėjusios tinko, o dėl gausybės dulkių ir voratinklių toji buveinė atrodė labiau apleista nei gyvenama. Ericho Zanno grožio pasaulis aiškiai glūdėjo kokiame nors tolimame vaizduotės kosmose.

Pamojęs man sėstis, nebylys uždarė duris, užstūmė didžiulį medinį skląstį ir uždegė žvakę, kuri papildė kitą, jo atsineštą su savimi. Tada iš kandžių suėsto dėklo ištraukė altą ir atsisėdo su juo pačioje nepatogiausioje kėdėje. Jis nepaėmė gaidų pulto ir nepasiteiravo jokių mano pageidavimų, bet grojo iš atminties, ilgiau nei valandai pakerėdamas mane niekur negirdėtomis melodijomis, kurios veikiausiai buvo jo paties išmonės vaisiai. Neturint muzikinių žinių, neįmanoma tiksliai jų apibūdinti. Tai buvo lyg ir fuga su pasikartojančiais itin pagauliais pasažais, bet man jo grojamos melodijos visų pirma išsiskyrė tuo, kad jose nebuvo tų keistų garsų, kuriuos anksčiau buvau nugirdęs iš savo kambario apačioje.

Aš įsiminiau tuos įspūdingus garsus ir dažnai iškraipydamas niūniuodavau ir švilpaudavau vienumoje. Kai muzikantas pagaliau padėjo stryką, paprašiau pagroti keletą iš jų. Man pradėjus dėstyti savo prašymą, iš jo raukšlėto satyrą primenančio veido dingo nuoboduliu dvelkiantis romumas, kurs jį buvo apėmęs grojant, ir, regis, vėl pasirodė tas pats keistas pykčio ir baimės mišinys, kurį buvau pastebėjęs užkalbindamas senį pirmąkart. Iš pradžių gana lengvabūdiškai įvertinau šias senatvines užgaidas ir buvau linkęs griebtis įtikinėjimo, netgi pamėginau sužadinti keistesniąją šeimininko nuotaiką pašvilpaudamas keletą melodijų, girdėtų praėjusią naktį. Tačiau šias priemones taikiau vos akimirką, mat kai nebylusis muzikantas atpažino mano švilpaujamą melodiją, jo veidą staiga iškreipė niekaip nenusakoma išraiška, o jo ilga, šalta, kaulėta dešinioji ranka išsitiesė, idant sustabdytų mano burną ir pertrauktų negrabų pamėgdžiojimą. Be to, savo ekscentriškumą jis pademonstravo dar ir mesdamas išgąstingą žvilgsnį į vienišą užuo­laidomis užtrauktą langą, tarsi būtų išsigandęs kažin kokio įsibrovėlio, – tas žvilgsnis buvo absurdiškas dar ir todėl, kad mansarda buvo pernelyg aukštai iškilusi virš visų gretimų stogų, o šis langas, kaip man pasakojo namo prižiūrėtojas, buvo vienintelė vieta stačiojoje gatvėje, iš kurios buvo matyti kitapus viršūnėje esančios sienos.

Senio mestas žvilgsnis priminė Blandot pastabą ir pajutau kiek kaprizingą norą pažvelgti į plačią, svaiginančią mėnesienos apšviestų stogų ir miesto žibintų panoramą kitapus kalvos viršūnės, iš visų Rue d’Auseil gyventojų prieinamą tik šitam irzliam muzikantui. Žengiau link lango ir jau būčiau atitraukęs niekuo neypatingas užuolaidas, bet nebylusis kambario gyventojas, apimtas dar smarkesnio baimingo įniršio nei prieš tai, vėl mane užpuolė, šįkart galva modamas durų link ir nervingai abiem rankomis bandydamas mane ten nutempti. Visiškai pasibjaurėjęs šeimininku, liepiau jam mane paleisti ir pasakiau, kad tuojau pat išeisiu. Jo gniaužtai atsileido, o pamačius mane apėmusį pasibjaurėjimą ir pasipiktinimą, rodos, nuslūgo ir jo pyktis. Jis vėl sugniaužė beatsipalaiduojančius delnus, tačiau šįkart padarė tai draugiškai, privertė mane atsisėsti į kėdę, o tada nutaisęs melancholišką išraišką perėjo prie šiukšlino stalo, ant kurio pieštuku ėmė rašyti nenatūralia kitataučio prancūzų kalba.

Raštelyje, kurį galiausiai man įteikė, jis prašė pakantos ir atleidimo. Zannas pasakojo, jog yra senas, vienišas ir kamuojamas keistų baimių bei nervinių sutrikimų, susijusių su jo muzika ir kitais dalykais. Jam buvę malonu, kad aš išklausęs jo muzikos, jis norįs, kad ateičiau dar kartą ir nepaisyčiau jo keistenybių. Bet jis negalįs niekam kitam groti savo keistųjų harmonijų ir nepakenčiąs, jeigu kas nors kitas jas atliekąs jam; taip pat jis negalįs pakęsti, kai kas nors kitas liečiąs jo kambaryje esančius daiktus. Iki mūsų pokalbio koridoriuje jis nežinojęs, kad aš iš savo kambario girdėjau jį grojant, o dabar teiravosi manęs, ar negalėčiau susitarti su Blandot dėl kambario žemesniame aukšte, kur naktimis jo negirdėčiau. Jis rašė padengsiąs nuomos kainos skirtumą.

Šifruodamas jo prastą prancūzų kalbą, pajutau seniui didesnį prielankumą. Jį, kaip ir mane, persekiojo fizinės ir nervinės kančios, o metafizikos studijos buvo mane išmokiusios geranoriškumo. Tylą pertraukė silpnas garsas nuo lango – tikriausiai papūtus nakties vėjui subarškėjo langinė – ir kažkodėl aš krūptelėjau beveik taip pat smarkiai kaip ir Erichas Zannas. Pabaigęs skaityti, paspaudžiau šeimininkui ranką ir išėjau kaip draugas. Kitą dieną Blandot paskyrė man brangesnį kambarį trečiame aukšte, tarp pagyvenusio palūkininko apartamentų ir gerbiamo baldų apmušėjo kambario. Ketvirtame aukšte negyveno niekas.

Neilgai trukus paaiškėjo, kad Zanno užsidegimas leisti laiką mano draugijoje nebuvo toks didelis, kaip atrodė tada, kai jis įtikinėjo mane išsikraustyti iš penkto aukšto. Jis nekvietė manęs į svečius, o man užėjus atrodė sunerimęs, grojo abejingai. Visa tai vyko tik naktimis – dieną jis miegodavo ir nieko nepriimdavo. Mano prielankumas jam nedidėjo, nors kambarys mansardoje ir paslaptingoji muzika, regis, buvo mane savotiškai apžavėję. Jaučiau neįprastą troškimą pažvelgti pro tą langą, kitapus sienos ir žemyn nematyta nuokalne į ten tikriausiai pasklidusius žvilgančius stogus ir bokštų smailes. Kartą užlipau iki mansardos teatro vaidinimų laiku, kai Zanno nebuvo namuose, bet durys buvo užrakintos.

Užtat aš sėkmingai slapčiomis klausiausi, kaip senis nebylys groja naktimis. Iš pradžių tipendavau į savo anksčiau gyventą penktą aukštą, bet ilgainiui įsidrąsinau užlipti paskutiniais girgždančiais laiptais, vedančiais į smailiastogę mansardą. Ten, siaurame koridoriuje, prie skląsčiu užšautų durų uždengta rakto skylute dažnai išgirsdavau tokių garsų, kad mane apimdavo nenusakomas baugulys –­ toks, kokį sukelia miglota nuostaba ir slogi paslaptis. Patys garsai nebuvo baisūs, bet juose buvo vibracijų, nepanašių į nieką kita šiame žemės gaublyje; be to, tam tikrais intervalais jie tapdavo simfoniški ir man būdavo sunku įsivaizduoti, kaip tą galėtų pasiekti vienas atlikėjas. Be abejo, Erichas Zannas buvo nežabota galia apdovanotas genijus. Bėgant savaitėms, jo grojimas darėsi vis audringesnis, o pats senasis muzikantas atrodė vis labiau išvargęs ir tapo apgailėtinai slapus. Dabar jis manęs nebepriimdavo jokiu laiku ir šalindavosi mudviem susitikus laiptinėje.

Vieną naktį klausydamasis prie durų išgirdau, kaip spiegiantis altas išsilieja chaotišku garsų klegesiu, tokiu sąmyšiu, kuris būtų privertęs mane suabejoti savo paties netvirtu sveiku protu, jeigu iš kitapus užsklęsto portalo nebūtų atsklidęs pasigailėjimą keliantis įrodymas, jog siaubas buvo tikras, – baisus, neartikuliuotas riksmas, kokį gali išleisti tik nebylys ir kokį sukelia tik pats šiurpiausias išgąstis ir kančia. Kelis kartus pabeldžiau į duris, bet nesulaukiau jokio atsako. Tada purtomas šalčio ir baimės laukiau juodame koridoriuje, kol išgirdau, kaip vargšas muzikantas netekęs jėgų bando pasikelti nuo grindų remdamasis į kėdę. Manydamas, kad jis ką tik atgavo sąmonę po alpulio priepuolio, vėl ėmiau belsti, kartu raminančiai kartodamas savo vardą. Girdėjau, kaip Zannas nusvyravo iki lango ir uždarė langines bei rėmą, tada nusvyravo prie durų ir neryžtingai jas atsklendė, kad įleistų mane. Šįkart jis iš tiesų džiaugėsi mane matydamas, mat jam graibstant mano paltą kaip vaikas graibsto motinos sijoną persikreipęs jo veidas švytėjo palengvėjimu.

Niekingai drebėdamas, senis įstūmė mane į kėdę, o pats susmuko kitoje, prie kurios keistai gulėjo altas ir strykas; jo veide buvo matyti paradoksalus įtempto ir baugaus įsiklausymo šešėlis. Paskui jis atrodė patenkintas ir persėdęs į kėdę prie stalo parašė trumpą raštelį, padavė man ir vėl grįžo prie stalo, kur ėmė rašyti greitai ir nesustodamas. Raštelyje jis meldė mane vardan gailestingumo ir mano paties smalsumo niekur neiti ir palaukti, kol jis vokiečių kalba parengsiąs išsamų pasakojimą apie visus jį ištikusius stebuklus ir siaubą. Aš laukiau, o nebylio pieštukas lėkte lėkė.

Buvo praėjusi gal valanda, kuomet man vis dar laukiant, o senajam muzikantui vis dar kraunant vieną ant kito karštligiškai prirašytus lapus, pamačiau, kaip Zannas pašoko, lyg būtų patyręs siaubingą sukrėtimą. Nebuvo jokios abejonės, kad jis žiūri į užuolaida užtrauktą langą ir šiurpdamas klausosi. Tada man tarsi pasirodė, kad ir pats kažką išgirdau; bet tai nebuvo baisus garsas, tik itin žemas ir be galo toli skambantis muzikinis tonas, kurį galėjo skleisti atlikėjas viename iš kaimyninių namų arba kuriame nors būste kitapus aukštosios sienos, virš kurios man taip ir nebuvo tekę pažvelgti. Zanną tas garsas paveikė pasibaisėtinai – staiga numetęs pieštuką, jis pakilo, čiupo altą ir ėmė draskyti naktį labiausiai pašėlusiu mano kada nors girdėtu jo stryko griežimu, išskyrus tai, ką buvau girdėjęs prie užsklęstų durų.

Būtų bergždžia mėginti apibūdinti, kaip Erichas Zannas grojo tą baisią naktį. Jo grojimas buvo šiurpesnis nei visa kita, ką man lig tol buvo pavykę nugirsti, nes dabar mačiau jo veido išraišką ir supratau, kad šįkart jį vedė gryniausia baimė. Jis bandė sukelti triukšmą, kažką nubaidyti ar užgožti – negalėjau to kažko įsivaizduoti, nors jaučiau, kad tai turėtų būti kažkas stulbinantis. Muzika darėsi fantastiška, paklaikusi ir isteriška, tačiau iki pat galo išlaikė tą aukščiausio laipsnio genialumą, kuriuo šis keistas senis buvo apdovanotas. Atpažinau melodiją: tai buvo teatruose populiarius patrakęs vengriškas šokis ir aš akimirkai susimąsčiau, jog tai pirmas kartas, kai girdžiu Zanną atliekant kito kompozitoriaus kūrinį.

Nevilties apimto alto spiegimas ir inkštimas darėsi vis garsesnis ir garsesnis, vis labiau ir labiau pašėlęs. Nuo muzikanto varvėjo kraupus prakaitas, jis sukiojosi kaip beždžionė, nuolat paklaikusiai žiūrėdamas į užtrauktą langą. Tose siautulingose melodijose aš beveik galėjau įžvelgti šešėliuose paskendusius satyrus ir bakchantus, beprotiškai šokančius ir besisukančius kunkuliuojančiose debesų, dūmų ir žaibų pragarmėse. O tada pasirodė, kad išgirdau labiau veriantį, pastovesnį toną, kurį skleidė ne altas; tai buvo rami, lėtai tęsiama, kryptinga, pašaipi gaida, atėjusi toli iš vakarų.

Tą akimirką staugiantis nakties vėjas, pakilęs lauke, lyg norėdamas atliepti beprotišką grojimą viduje, ėmė barškinti langines. Dabar klykiantis Zanno altas pranoko pats save ir ėmė leisti tokius garsus, kokius altą niekada nemaniau galint leisti. Langinės ėmė barškėti dar garsiau, atsirakino ir ėmė trankytis į langą. Tada atkaklūs smūgiai į šipulius sudaužė stiklą ir šaltas vėjas įlėkė vidun, ėmė spragsėti žvakės ir šlamėti popieriaus lapai ant stalo, kur Zannas buvo pradėjęs raštu dėstyti savo siaubingą paslaptį. Pažvelgiau į Zanną ir pamačiau, kad jis jau nepajėgus ką nors sąmoningai suvokti. Jo mėlynos akys buvo iššokusios, stiklinės ir nieko nebematė, o paklaikęs grojimas virto akla, mechaniška, nežmogiška orgija, kurios negalėtų apibūdinti joks rašiklis.

Staigus, už kitus stipresnis šuoras pagriebė rankraštį ir nunešė jį link lango. Apimtas nevilties leidausi paskui skriejančius lapus, bet jie pradingo man dar nepasiekus suniokotų rėmų. Tada prisiminiau savo seną troškimą pažvelgti per langą, vienintelį Rue d’Auseil langą, pro kurį matyti nuokalnė už sienos ir apačioje išsklidęs miestas. Buvo labai tamsu, bet miesto šviesos degė visą laiką, todėl tikėjausi jas išvysti tarp lietaus ir vėjo. Tačiau pažvelgęs pro aukščiausią iš visų stoglangių, šalia spragsint žvakėms ir kartu su nakties vėju kaukiant pamišusiam altui, neišvydau jokio apačioje išsklidusio miesto ir jokių draugiškų šviesų, mirgančių iš atminties žinomose gatvėse, tik beribės erdvės juodumą; tai buvo nepaprasta erdvė, knibždėte knibždanti judėjimo ir muzikos, nepanaši į nieką šioje žemėje. Kol stovėjau ten ir žiūrėjau apimtas siaubo, vėjas senovinėje smailiastogėje mansardoje užpūtė abi žvakes. Stovėjau laukinėje, neįžvelgiamoje tamsoje, prieš mane tvyrojo chaosas ir sąmyšis, už manęs –­ naktyje skalijančio alto demoniška beprotybė.

Negalėdamas įžiebti šviesos, tamsoje nusvirduliavau atgal, atsitrenkiau į stalą, apverčiau kėdę ir galiausiai apgraibomis suradau tą vietą, kur juoduma klykė šiurpą keliančia muzika. Nesvarbu, su kokiomis jėgomis susidūriau, galėjau bent jau pabandyti išsigelbėti ir išgelbėti Erichą Zanną. Kartą pasirodė, kad prie manęs prisilietė kažkoks šaltas daiktas, surikau, bet per tą šlykštų altą mano riksmo nesigirdėjo. Staiga man sudavė iš tamsos išniręs patrakusiai besiskeryčiojantis strykas ir aš supratau, kad esu šalia muzikanto. Ištiesiau ranką pirmyn, užčiuopiau Zanno kėdės atlošą, tada suradau ir papurčiau jo petį, bandydamas sugrąžinti jį į protą.

Jis neatsakė, o altas ir toliau spiegė taip pat garsiai. Perkėliau ranką ant jo galvos, kurios mechanišką linksėjimą pavyko sustabdyti, ir į ausį surikau, kad abu turime bėgti nuo svetimųjų nakties tvarinių. Bet jis man neatsakė ir nesušvelnino savo nenusakomos muzikos siautulio, o po visą mansardą tamsoje ir klegėjime tarytum šoko keistos vėjo srovės. Prilietęs ranka jo ausį sudrebėjau, nors pats nesupratau kodėl – nesupratau, kol neužčiuopiau sustingusio veido; kaip ledas šalto, stangraus, nekvėpuojančio veido, kurio stiklinės akys buvo be jokios prasmės iššokusios į tuštumą. Tada, kažin kokio stebuklo dėka suradęs duris ir didelį medinį skląstį, lyg netekęs proto puoliau bėgti kuo toliau nuo to tamsoje styrančio daikto stiklinėmis akimis ir to prakeikto, šėtoniškai staugiančio alto, kurio įsiū­tis man bėgant didėjo.

Šokau, slydau, skriejau žemyn nesibaigiančiais tamsaus namo laiptais; lyg akis išdegęs išlėkiau į siaurą, stačią, senovinę gatvę su laipteliais ir pasvirusiais namais; nukaukšėjau laipteliais ir grindinio akmenimis į žemesnes gatves ir iki pašvinkusios tarpekliu tekančios upės; šnopuodamas bėgau per didelį tamsų tiltą į mums visiems pažįstamas platesnes, sveikesnes gatves ir bulvarus; tai vis mane persekiojantys siaubingi įspūdžiai. Taip pat prisimenu, kad nebuvo jokio vėjo, kad nesimatė mėnulio ir kad mirgėjo visi miesto žibintai.

Nors itin kruopščiai ieškojau ir tyrinėjau, daugiau neberadau Rue D’Auseil gatvės. Bet dėl to visiškai nesigailiu. Nei dėl to, nei dėl nesapnuotose pragarmėse dingusių smulkiai prirašytų lapų, kurie vieninteliai būtų galėję paaiškinti Ericho Zanno muziką.

H. P. Lovecraft, „The Music of Erich Zann“, Tales, sud. P. Straub, The Library of America: New York, 2005.

Iš anglų kalbos vertė Paulius Jevsejevas