Olehas Lyšeha (1949–2014) – ukrainiečių poetas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas. Gimė, užaugo ir paskutinius gyvenimo metus praleido Tysmenicioje (Ivano Frankivsko sr.). Lvovo universitete studijavo anglų filologiją, buvo pašalintas už dalyvavimą slaptame būrelyje „Lvovo bohema“ ir savilaidos almanache išspausdintą eilėraštį. 1972–1974 m. tarnavo sovietų kariuomenėje Buriatijoje, ten kaimo mokykloje dėstė anglų kalbą, domėjosi šamanizmu ir senovės kinų poezija. Grįžęs į Ukrainą dirbo kailių fabrike, vėliau – Kijevo teatro instituto kino skyriuje dailininku dekoratoriumi. 1997–1998 m., gavęs Fulbrighto stipendiją, gyveno JAV.
2002 m. kartu su vertimų į anglų kalbą bendraautoriu Jamesu Brasfieldu apdovanotas Tarptautinio PEN klubo premija už knygą „Rinktiniai Oleho Lyšehos eilėraščiai“ („The Selected Poems of Oleh Lysheha“).
Poezijai būdingas metafiziškumas, gilinimasis į žmogaus ir gamtos santykį, taupios poetinės priemonės, naratyvumas, anglų, amerikiečių ir senovės kinų poezijos atspindžiai. Proza ir dramaturgija refleksyvi, poetiška. Išvertė anglų ir amerikiečių poetų kūrinių: J. Keatso, D. H. Lawrence’o, T. S. Elioto, E. Poundo, R. P. Warreno, M. Lowry, S. Plath.
Vėžlys
Aiškiai užuodžiau: kur nors čia turi būti grybas...
Ąžuolas, samanos, drėgmė – kur nors čia...
Paėjęs kelis žingsnius į šalį, staiga atsisukau –
Manevras, kad nespėtų pasislėpti žolėje...
Kažkas pritilo už krūmo.
Nuleidau galvą, neva nuėjau sau,
Bet vis arčiau, vis arčiau... Ne, tai – ne ąžuolo lapas,
Ne akmuo... Koks nors žalvario indas?..
Ant aukštai iškilusios samanų pagalvės,
Pačioje saulės atokaitoje, iškėtęs letenas,
Gulėjo vėžlys.
Galbūt kieno nors... nieko aplink... išties laukinis...
Kadaise dar vaikas buvau matęs Zaporožėje,
Pūvančiame užutėkyje...
O šitas čia, išbraidytame miške...
Paėmiau ant rankų –
Apatinis šarvas toks vėsus...
Tarsi kaulinė plokštė, bet gyva.
Amžinai laikyčiau šią naštą,
Kad tik pasisakytum, kur tave nešti...
Blyškus kaulas, nugludintas, lyg delnas –
Galbūt jame išraižyta meilės linija
Ir kelias, ir mirtis...
Padėjau jį atgal į samanas
Ir nesižvalgydamas nuėjau šalin...
Kelias dienas troleibuse, metro
Dešiniuoju delnu jutau jo vėsą –
O juk rankoms visada atsiras darbo –
Pjauti, kapoti, maišyti molį.
Vėl panūdau eiti į mišką,
Bet visą dieną praklajojęs,
Neberadau tos vietos.
Pakelės sutemose šmėžavo skruzdėlynas.
Pritūpiau ir palenkiau prie jo veidą...
Spėrios, kruopščios skruzdėlės tarytum
Tempė į urvą po žemėmis smailias vinis...
Staiga dešinioji mano plaštaka
Lyg visai atsiskyrusi nuo rankos nukrito tarp jų...
Nepajėgiau pakelti jos, svetimos, ir ji sustingo ten,
Aplipusi geležies kristalais,
Klusni, šiurkšti, negrabi,
Toli nuo užmerktomis akimis mano veido...
Matote, kaip nelengva prakąsti
Mano jaučio odą...
Lyg iš gilaus šulinio, pamažu ėmė tvinksėti
Gyslose vabzdžių nuodai...
Kąskite, kąskite, aš iškentėsiu...
Nubudęs ryte,
Tučtuojau apžiūrėjau delną –
Blyškus, apsitraukęs glebia oda,
Muilo ir darbo išėstas...
O gal man prisisapnavo, kad jis laikė
Lyg ant samanų pagalvės
Lapų ir saulės nušlakstytą būtybę...
Tačiau kodėl tuomet vakar
Numečiau jį į tą nirtulingą urvą
Tarp skruzdėlių?..
Gaidys
Užmaišiau jį iš putų, iš grietinėlės,
Nusistovėjusios lietvandenio duobės dugne –
O kaipgi – turėjo išeiti puikus.
Kad giedotų iš savo vidurių, lyg iš duobės prie skardžio,
Didžiulis – į jį būtum
Supylęs maišą grūdų...
Viena akis, pramerkta į pasaulį, šaukė:
– Nejau vis dar miegate? Aplink daugybė vilkų!
Neseniai prijaukinti šunys
Apsirijo šerno kaulų!
Jau visai netoli jūsų!
Pasiimdavau jį ant rankų ir glostydavau:
– Mielasis, nereikia taip... nusiramink...
Tu man jau savas...
Tėvas irgi kasdien mane moko:
– Žiūrėk į ąsotį ir kartok paskui mane:
Tikslingumas. Pilnatvė. Patikimumas.
Vėl kartok – iš ryto ir vakare –
Galbūt kada nors tapsi žmogum...
...O kitai, užmerktai akiai šnabždėjau:
– Mielasis, veikiai ugnis, ar pasirengęs?
Susvils, suanglės skiauterė...
Mirktelėk traiškanota akimi –
Nebent jau būtum visai
Įsijautęs būti taukų ąsočiu? –
Girdi, ten ugnis... sudegsi, sudegsi,
Per visą gyvenimą taip ir nepragydęs!..
...Kol jis išdžiūvo, baigėsi vasara.
Iškasėme su tėvu duobę, įleidome gaidį,
Apkrovėme malkomis, užkūrėme
Ir nuėjome netoliese kasti bulvių,
Kiekvienu kauptuko mostu vis arčiau žemės,
Nors nugara jaučiau, kad ir jam ne lengviau,
Ir galbūt abi akys įkaitusioje duobėje
Seniai suvirė į ašarą...
Buvo tamsu, bulvių nebesimatė,
Kapojau jas kreivu kauptuku perpus,
Džiaugdamasis, kad ne į basą koją...
...Kai driokstelėjo už nugaros
Ir ant daržo pabiro žarijos, aš jau viską žinojau...
Tikslingumas... Pilnatvė... Tiesą sakei, tėveli...
...Maniau, jog kada nors jis bus pilnas
Ir pritaisiau prie kaklelio didžiulę ąsą,
Juk jis – gaidys, netvirtas, sutrikęs,
Ir jei laikysi prie krūtinės, dar gali
Snapu praskelti kaukolę...
Bet jis išėjo kitoks –
Vaikas būtų vienu pirštu pakėlęs
Liauną aprūkusį kūną, besparnį, begalvį,
Ir tik šiek tiek pailga iškiluma
Liudijo kadaise buvus didžiulio paukščio uodegą,
O ten, kur prasidėjo kaklas,
Suskilinėjusi forma pranyko beprotiškoje giesmėje
Iš duženomis ir pelenais užverstos duobės.
Kaitra
Vis dėlto susigundžiau važiuoti į mugę.
Ten bus linksma, daug žmonių –
Juk kada nors reikia ką nors parduoti –
Man liko kelios neišdegtos puodynės –
Rytoj atsikelsiu anksčiau, išdegsiu,
O popiet parduosiu...
Ryte iškrito šlapias, tirštas sniegas,
Bet trauktis buvo per vėlu...
Ėmiau vilkti nuvirtusius medžius į griovą,
Skroblo, net sutrūnijusio,
Šerdis buvo kieta, tarsi kaulas,
Jis šnypštė, rūko, bet ugnis yra ugnis...
Aprūkęs, pajuodęs galiausiai numečiau pjūklą
Ir pasilenkiau prie įkaitusio urvo
(Galbūt tai buvo apleista lapės ola):
Tvyksčioja ugnis, baltuoja kaitra...
Suvokti laiką buvo įmanoma tik pagal saulę,
Bet nenustojo snigti,
Griovos dugne jis ir ilgi sudrėkę kamienai
Atskyrė mano ugnį per tūkstančius kilometrų
Nuo mugės Kijevo centre,
Kur tos kelios puodynės –
Kažin, jei būčiau ten šiek tiek anksčiau –
Galbūt jau būtų pilnos primestos smulkių...
Tačiau veikiausiai rankos išmanė jų vertę,
Nes kruvinai nutrintos
Nutarė padovanoti tuos pinigus
Sniegui ir ugniai – vieninteliams liudininkams,
Kad vis dėlto susigundžiau važiuoti į mugę,
Bet už tokią dovaną gal ir atleis...
Prisėdęs toliau nuo liepsnos
Akies krašteliu pastebėjau,
Kad atėjo ir kiti liudininkai – kelios aptingusios
Bet vis dėlto smalsios skruzdėlės –
Jos irgi įdėmiai žiūrėjo į ugnį,
Baugščiai tikrindamos įšilusią žemę...
Joms toks įvykis irgi galbūt buvo
Ne šiaip sau gyvenimo patirtis –
Taip sykį klaidžiodamas
Palei tolimąsias Pečioros Lauros uolas,
Suradau dilgėlyne kaulą,
Šiek tiek didesnį už žmogaus, ir jo kiaurymėje
Knibždėjo rudųjų skruzdžių kamuolys...
Vadinasi, pati lemtis siunčia man pirkėjus –
Na štai, pažvelkit – darbas jau baigtas –
Anglėtu žarstekliu iškapstau žarijas...
Didesnis kupstas – puodynė,
Ji – žmogus ir kartu jo namai.
Bematant mirguliuoja jos oda –
Ta gyvenimo akimirka gražiausia,
Pražysta veido raudonis...
Bet štai prabėga pirmieji šešėliai –
Tik tampriai užvilkta oda dar išlaiko karštį...
O dabar visi staiga atsiduriame
Be galo įmantraus raizginio viduryje:
Viršuje visur sniegas, už nugaros juodi kamienai,
Veidas išsuodintas, delnai tokie patys,
Po kojomis sniego ir pelenų klampynė,
O po viskuo šiek tiek iš paviršiaus apšilusi žemė...
Iš tokių spąstų neištrūksi iki pat nakties...
Dabar pažvelkit, ką darau:
Kol žarijos dar visai neišblėso –
Griebiu žarsteklį ir kiek turiu jėgų griaunu
Virš išdegintos ertmės pakibusį žemės stogą –
Žemę į žemę!
Taip vienu baisiu letenos smūgiu
Lokys baigiantis žiemai sugriauna
Savo irštvą ir visą jos šiltą miegą,
Garbingai užtarnautą begalinėmis paieškomis
Ir vienatve...
Ar neatrodau jums iš ten, iš sušilusios žemės
Toks pat nekantrus žvėris ant sniego?
Ar tu, liudininke, lauki, kol pargriūsiu,
Kad galiausiai praneštum visiems,
Jog vis dėlto susigundžiau važiuoti į mugę,
Bet nespėjau, o ką pajėgiau – sugriovė
Ir palaidojo kaitra?
Олег Лишега. „Великий міст“. Львів: ЛА „Пираміда“, 2012
Iš ukrainiečių kalbos vertė Vytas Dekšnys