Ivanas Buninas (1870–1953) – rusų literatūros klasikas, Nobelio premijos laureatas (1933).

Ankstyvieji Bunino eilėraščiai artimi XIX a. antrosios pusės rusų poetams Maikovui, Polonskiui, Nikitinui – talentingiems Puškino poetinės mokyklos atstovams.

 

Kalnuos

Poezija tamsi. Žodyno jai aiškumo
Nereik, kai jaudina tos nuokalnės vaizdai –
Ta titnagu nusėta lyguma, avių gardai
Ir laužas piemenų, kartumas dūmo.

Džiaugsmu keistu ir nerimu, ir mauduliu teisi
Vis ragina mane širdis sugrįžti atgalios!
Ir dūmas, tartum aromatas nuostabus, vilios,
Tačiau suku pro šalį pavydus, paniręs liūdesy.

Poezija ne tai, ką žmonės – per drąsu –
Poezija vadina. Ji mano pavelde neklysta.
Koks lobis mano pavelde, poetas toks esu.

Tą paveldą aš saugoju, pajutęs – negera
Žinia, kad mano protėvis nujausdavo vaikystėj –
Pasauly nėr skirtingų sielų, laiko ten nėra.

1912

 

Kapas uoloje

Nutiko tai vidudienyje, Nubijoj, prie Nilo.
Anga uoloj, šviesa žibintuos įžiebta.
Prie slenksčio, ant grindų, šešėlio uždengta,
Kur dulkių sluoksny šimtmečiai paniro,
Gyva ir aiški matės palikta pėda.

Regėjau ją kapavietėje, tūkstantmečių gyly,
Alsuodamas dvelksmu akmens – kieta
Jo atmintis šią slaptį saugojo per amžius tyliai.

Ir buvo kažkuri diena, trumputė valandėlė,
Išsiskyrimo mirksnis, kai sutramdęs gėlą,
Čia atsiduso tas, kuris primins ne mirtį
Šiuo ženklu, jo įspaustu palaikuos.

Tas mirksnis prisikėlė. Ir tikiuos –
Gyvenimą pratęs, likimo man paskirtą.

1909

 

Liuciferis

Šventoj Sofijoje balandžiai vis spurdėjo.
Erekteonas nebylus. Ir stūgavo mula guviai –
Homeriškų poemų aukštinti dievai
Tuščiuos muziejuos žvarbo ir liūdėjo.

Didysis Sfinksas, liūdesy paniręs,
Dunksojo dykumoj. Ir svetimas, landus
Raudojo Izraelis siekdamas, kas mirė.
Ir Kristaus paliktas, nutolo Betliejus godus.

Štai Rojus, Libija. Žėrės žara netrukus.
Kalnų sniegai lyg šilkas. Klonin iš landų
Banda vingiuoja. Slėnį dengia rūkas.
Tyrumą vaiko sielos atrandu.
Ir nuo nuogų kalnagūbrių į plynę atsisukęs,
Liuciferis sublyksi su šviesa užgesdamas kartu.

1908

 

* * *

Ūkai miške. Lietus be saiko.
Įmirkę eglių galvos sunkiai svyra.
Ak, Dieve mano! Medžiai lyg apsvaigę.
Liūtis, atrodo, nuskandins tuoj girią.

Bakūžėj prietema. Ir kaip paklius,
Palangę šaukštu vaikas kala.
Ant krosnies motina suknarkia pro miegus.
Sustiręs mūkia priemenėj veršelis.

Bakūžėj liūdesys ir zyziantys uodai...
Kodėl miške akišvietė neliūdi,
Pabiro grybai ir gėlių žiedai,
Ir kvepia žaluma nelyg medutė.

Kodėl liūties vienodam ūžesy,
Pasaulio slegiamas, gailėdamas veršelio,
Didgalvis vaikas – Dieve, kur esi? –
Beviltiškai su šaukštu į palangę kala?

Sumykdamas kaip nebylys veršelis guli.
Lyg gobdamos neramią girią
Skarom spygliuotoms eglės svyra –
Ak, Dieve mano! Ak, Dievuli!

1916

 

Archipelage

Rudens diena, ir jūros violetas
Variu blyksėjo. O Eolas su Poseidonu
Vis inkštė rėjose, tartum neradę vietos.
Laiviūkštis mūsų vartės pursluos vandenų.

Iškyšulys toli. Aukštai, išlinkus,
Kolonų kilo padrika eilė.
Pro vėjo švilpesį jutau, kad snūdas nugalės
Mane, kol per vilnis laiviūkštis rėžia vingį.

Man nuostabi šventovė ta sena
Ir Febas įlankoj – tas užmirštas uostelis.
Regėjau aš – dangus, kolonos kelios...

Viršum kalnagūbrių – ūkai ir dargana.
Iškyšulys – kaip duonos pamesta riekelė.
Dievus per sapną kūriau. Jie – mane.

1912

 

Alkionė*

Kada sūkuryje išniro veidas jo pamėlęs,
Prie mylimo širdies ji metėsi lengva –
Aukštai, su nuaidėjusiu riksmu, iškėlus,
Žuvėdras dvi į krantą išnešė banga.

Žiemos metu šioj įlankoj laukinėj
Ribėjimas vandens tamsus – kiek užmatai.
Jos slysta krykdamos į gelmę tą ledinę,
Bet vėl banga jas iškelia aukštai.

Septynetą dienų Alkionė nutyla.
Dėl jos Eolas saugos plaukikus.
Nelyg sidabras švyti jūros gylis.
Ir jautis atrajoja stepėje rambus.

Septynetą dienų Alkionė nutyla
Lizde iš akmenų. Eolas susapnuoja anūkus.

* Alkionė – sen. graikų mitologijoje – Eolo, vėjų dievo, duktė. Per audrą sudužus laivui, skęstant jos vyrui Keikui, Poseidonas, jūros dievas, juos abu pavertė žuvėdromis.

 

Tesėjas*

Tesėjas snaudžia, vainikuotas mirtom, laurais.
Ir vilnys lanksto stiebą juodų burių iškeltų.
Ir švyti auksu žalsganu žvaigždė Kentauro
Skliaute pietų.

Užmiršę ją, irkluotojai, sumerkę bluostą,
Niūniuoja snauduly saldžiam. Ateis,
Tesėjau, ši žvaigždė, vilkėdama drabužį puošnų,
Įmirkusį nuodais.

Mes lyg vaikai patiklūs imame gėrėtis,
Kaip guodžia mirta ir ką svaigiai lauras duos.
Tiktai Egėjas būdrauja, šviesa žvaigždžių aplietas –
Kentauras jau skliautuos.

1907

* Tesėjas – sen. Graikijos mitų herojus, vežęs siaubūnui Minotaurui paaukoti septynis jaunuolius ir mergaites. Tesėjas, pasigailėjęs aukojamųjų, nudobė Minotaurą. Grįždamas namo, užmiršo iškelti vietoje juodų baltas bures kaip ženklą tėvui, valdovui Egėjui –­ grįžta visi gyvi. Pamatęs juodas bures, apimtas nevilties, Egėjas puolė į jūrą. Poetas eilėraštyje pamini ir kitą graikų mito detalę – kentauras nužudo Heraklį nuodais permerktu drabužiu.

 

Jerichonas

Lyg žalios musės zuja žiburėliai akyse.
Prie Mirusiosios jūros ūkanos plevena.
Tvanku nuo spindesio žvaigždžių. Smėlynai – mana.
Ir užburiantis gaudesys per naktį ausyse.

Tai skundas rupūžių, tąsus ir nusiminęs,
Lyg kviečiantis kažką vidurnaktį, ir erdvėse
Jas girdi – man atrodo – tik Dvasia
Dykumoje, kur šventas Jonas akmenynuos.

Ten tarp žvaigždžių kalnagūbris paskendęs –
Pamokslo Kalnas. Prie žibinto meldžias
Kažkas nuolankiai. Poprėskai ir saldžiai
Mimozos dvelkia. Ir cukrinės švendrės
Aplipę musėm. Kūną krečia karštis –
Galia, per rupūžių rypavimą dantis sukandus.

1914

 

Iš rusų kalbos vertė Robertas Keturakis