Šiltoje tamsoje raudonuoja laužas, kepa į pelenus įkastos bulvės, o ant iešmų čirška Harijo mėsa. Aš guliu atrėmusi užpakalį į suvyniotą palapinę, prisiglaudusi prie žemės – tai nepatogi, bejėgiška poza, bet ji šiek tiek sumažina šlaunies kraujavimą.
*
Tai, kad nesu visaėdė, Harijis jau suprato benzino kolonėlėje, prie kurios palikome automobilį, toliau nutarėme eiti pėsčiomis. Aš net nepažvelgiau į vitrinoje išdėliotus sumuštinius, bet ilgokai stovėjau prie saldumynų ir skaičiau jų pavadinimus.
„Veganas?“
„Aš nežudau nekaltų gyvūnų, kad patenkinčiau savąjį mėsos geismą.“
„Ar saldumynų tau pakaks?“
Harijis, kaip ir didžiuma žmonių, dvokė mėsa.
„Aš pripratęs pasirūpinti savimi.“
*
Mes žingsniavome jau bemaž dvi valandas. Saulė kaitino sprandą, ir aš retkarčiais jį patepdavau kremu. Harijis ėjo be marškinių, jo oda buvo įdegusi rudai.
„Pailsėkime?“ – pasiūliau aš.
Mes įbridome į pievą ir atsisėdome šieno kupetos pavėsy. Harijis ištiesė žemėlapį, aš ištraukiau sumuštinius.
„Valgysi?“ – paklausiau iš mandagumo.
„Mhm“, – jis ištiesė ranką ir paėmė pyragėlį. Atsikando.
„Jis su gražgarstėmis. Ir jogurtu, be gyvulinių riebalų.“
„Mhm. Man atrodo, tu nuvedei ne tuo keliu. Šiandien svečių namų neprieisime.“
Aš atsisėdau arčiau Harijo ir žiūrėjau, kaip jis vedžioja po žemėlapį tvirtą pirštą.
„Matai? Mums reikėjo eiti P-12, o šis kelias yra P-13. Aš mačiau.“
Atsistojau ir nuėjau prie kelio – gal išvysiu kokią rodyklę, bet tokios, žinoma, nebuvo. Kai sugrįžau, Harijis žiūrėjo į mane ir patenkintas šypsojosi. Jis buvo paėmęs kitą pyragaitį su gražgarstėmis.
*
Retrospektyviai, žinoma, aišku – eiti į žygį su kanibalu nėra gera idėja. Bet Harijis pareiškė – jeigu aš noriu interviu, tai privalau juo pasitikėti, dviese slampinėti po girias ir pievas. Interviu su juo buvo skanus kąsnelis, nenorėjau jo atsisakyti.
*
„Ar iš tiesų jos skonis kaip vištienos?“ – paklausiau Harijo.
„Kokia tau nauda iš mano atsakymo? Tu juk mėsos nevalgai?“
Tarsi etiški žmonės neturėtų uoslės, pagalvojau aš. Jaučiau, kaip vasaros vakarais upelio srovenimas susipina su šiltu, sultingu grilio mėsos kvapu, ir mano burna prisipildo seilių vien apie tai pagalvojus. Man tai yra tik įsitikinimo klausimas, tik tiek. Gyvulys, kuris neturi pasirinkimo – būti vegetaru ar ne, – nekaltas, o žmogus turi laisvą valią, pasirinkimą ir kartu atsakomybę.
„O ne, žmogaus mėsa nekvepia vištiena, – tarė jis. – Ji ypatingo skonio, kurio nepalyginsi nė su kuo. Aš mėgstu nuleisti kraujo ir išgerti. Jis nemalšina – pernelyg saldus ir tirštas – užtat labai sotus, vienos stiklinės pakanka pusryčiams.“
Jis žiūrėjo į mane ir šypsojosi primerkęs akis, paskui nuleido akinius ant nosies.
„Man nebūtina žudyti žmogaus, vieną kokteilį galiu nuleisti iš gyvo.“
„Tada ir šlaunelę gali nukirsti gyvam“, – tariau aš. Karštis mane apsvaigino.
„Ne, taip nebūna, – sako Harijis. – Tai ne vien valgis. Tu perimi to žmogaus savybes, jo protą ir jėgą. Todėl aš stengiuosi nevalgyti žmonių, kurie kuo nors nesužavi manęs.“
Aš taip ir nesupratau, ar tai buvo komplimentas ar užuomina, jog man nebūtina baimintis.
*
Mes nutarėme sustoti už miško vingio, gana toli nuo kelio, kad pravažiuojantys nematytų mūsų laužo liepsnos. Laužo dar nebuvo. Ištraukiau iš kuprinės kirvuką ir pradėjau kapoti medžio stiebą, kurį Harijis atvilko iš miško.
„Nori valgyti?“ – paklausiau aš.
„Aš neišalkau.“
Aš juo nepatikėjau, nors pati tiesiog miriau iš bado, alkis buvo piktas, ir sunkiai tramdžiau susierzinimą.
„Aš dar nesuvalgiau savo sumuštinių,“ – atsakė Harijis.
Aš tebekapojau.
„Tu turi sumuštinių?“
„Na, taip.“
Tylėjau laukdama, bet Harijis jų nepasiūlė.
„Su kuo jie?“ – paklausiau aš.
„Su mėsa.“
Jis buvo patogiai išsitiesęs, galvą atrėmęs į suvyniotą palapinę, kurios net nesirengė išskleisti, ir garsiai galando medžiotojo peilį.
„Su kokia mėsa?“
Harijis patylėjęs tarė:
„Su kalakutiena.“
*
Palapinė liko nepastatyta. Aš nežinau, kodėl tai mane labai sujaudino. Gal netekus kraujo tapau kvaiša. Šią šiltą naktį mintys vienu metu buvo ir skaidrios, ir pakvaišusios.
*
Ruošiau laužą nenuleisdama akių nuo Harijo peilio.
„Tau puikiai sekasi“, – pastebėjo jis. Padėjęs peilį ir tą prakeiktą galąstuvą, jis pasilenkė prie mineralinio vandens.
Mano burna buvo pilna dulkių ir puvenų.
„Dar smulkių šakelių reikia, – tarė jis. – Pakurai.“
Nė žodžio netarusi pasiėmiau kirvuką ir nuėjau į mišką.
*
Juk niekada interviu nevyksta pagal planą. Svarbiausia – gebėjimas improvizuoti.
*
Kapojau ir keikiausi, kapojau, sausi žabai lūžo traškėdami. Surinkau jų gerą glėbį.
Žabus palikau prie artimiausio medžio ir tyliai grįžau atgal. Harijis atrodė prisnūdęs, bet aš nesileidau apgaunama. Jis buvo kaip plėšrus žvėrys – visada pasiruošęs šuoliui. Tačiau jis buvo ir žmogus, nuo jo priklausė žmonių likimai. Kaip tu jaustumeisi, pagalvojau aš, kaip tu jaustumeisi, jeigu tave taip paprastų paprasčiausiai imtų ir nužudytų, o paskui iškeptų ir suvalgytų? Kaip tu jaustumeisi, jeigu kiti nesiskaitytų su tavo teise gyventi, arba, sakysim, nevalgyti mano paruoštų gražgarsčių pyragaičių? Tuojau aš tau parodysiu, kaip tu jaustumeisi. Aš priklaupiau ant vieno kelio ir iš visų jėgų trenkiau kirviu jam per galvą. Bet pataikiau kreivai, nukirtau vieną ausį, ir kirvis įsmigo į palapinę. Pabudęs Harijis iškart čiupo peilį. Aš juk žinojau, kad jį paaštrino būtent man. Jis kažkaip nerangiai pasisuko ir smeigė peilį į mano koją. Aš net nepajutau skausmo, tiktai tarsi kažkokį įžeidimą. Smogiau dar kartą. Pasirodo, taip lengvai kaip agurotis nukertama ir žmogaus galva. Ir tokia pat sultinga.
*
Laužas jau beveik užgeso, ir aš įgrūdau bulves giliau į žarijas. Paskui pasukiojau iešmus. Harijo mėsa jau beveik iškepė ir joje matėsi kraujas. Būtent tokia, kokia jam pačiam patikdavo.
Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis