Justinas Bočiarovas. Gaistras. Visi mes žmonės

GAISTRAS

Vaikystėje Mindaugas vietoje „mOkytoja“ sakydavo „mokYtoja“. Tai mane vedė iš kantrybės, bet nieko nesakiau, juk draugas. Vėliau jis pakeitė į „mokintoja“, kuri šiandien man dar gražesnė už mano „mOkytoją“, bet tada tai nebuvo gražesnė.

Tikras draugystės išbandymas atėjo vėliau. Sykį man Mindaugas drąsiai tarė „gaistras“. Man dar šiandien jėgas atima pagalvojus apie šį žodį. Su šiuo sutikti niekaip negalėjau. Visais būdais bandžiau jį įtikinti, kad nedera taip sakyti, kad nėra, neegzistuoja toks žodis, bet Mindaugas buvo kategoriškas: „gaistras“, ir viskas. Negana to, lyg tyčiodamasis išvedžiodavo: jei yra gaistrininkas, vadinasi, yra ir gaistras.

Teko pasitelkti tėvus. Grįžęs po konsultacijos, Mindaugas džiugiai pranešė, kad tikrai gaistras, mamos klausė, mama pasakė. Savo ruožtu klausiau savų, nepamenu, ar juokėsi, bet neabejoju, kad sakė „gaisras“. Tas man vožė per vertybes – juk negali mano tėvai nežinoti. O Mindaugas netiesiogiai užsiminė, kad gali. O aš galvoju, kad negali. Neįmanoma. Gaila, kad tada nesimušdavom.

Panašu, kad taip ir likom prie savo nuomonių – tėvų tokiu klausimu „nesuvesi“, o aš šiandien truputį abejoju, ar Mindaugas klausė savo mamos dėl gaistro. Gal pamelavo. Na, o jei ir klausė, jei ir mama galvojo, kad gaistras, tada sudėtingiau, ir turėčiau Mindaugo atsiprašyti už akių draskymą.

Vėliau niekada su juo apie tai nekalbėjau. Dabar tikriausiai turėtų sakyti gaisras, reiks kada atsargiai paklausti, pavyzdžiui, kaip mano, dėl ko sudegė Kurhauzas. Bet kiek netiesos visi šiais laikais visiems pasako!!! Kiek primeluoja, kiek nervų sugadina!!! Man tai buvo labai skaudi kova už tiesą. Ir aš nenugalėjau. O dabar pagalvojau tokį juokingą dalyką: jeigu Mindaugas visiems aplinkui kaip didelis sako gaisras, bet širdy sau kaskart pasijuokia: „Ot, lochai, ten juk iš tikrųjų gaistras!“

VISI MES ŽMONĖS

Neseniai išgirdau tokį dalyką, atseit, „pardavėja tai irgi žmogus“. Suprask, turinti savo gyvenimą, savo džiaugsmus ir savo vargus. Jei jau taip, tuomet autobuso vairuotojas irgi žmogus. Esą kaip ir visi turintis jausmų, minčių ir sumanymų. Taip pat sako apie mokytojus ir apie gydytojus: kad jie, atseit, irgi yra žmonės, turi savo gyvenimus ir galbūt netgi gyvena namuose (po darbo). Ir netgi policininkai su kontrolieriais, sakoma, yra žmonės, o nusirengę savo dulkėtas uniformas virsta visiškai kitokiais. Kad traktorininkas ir bibliotekininkė yra žmonės, čia ir taip visiems aišku, tikriausiai jiems ir kuria tuos posakius apie pardavėjas, autobusų vairuotojus, mokytojus, gydytojus, policininkus ir kontrolierius. O apie politikus tokio pasakymo nesu girdėjęs. Norėčiau paliesti pirštais kokį politiką. Geriau politikę. Beje, esu girdėjęs, kad telefonu skambinantys teledu operatoriai irgi yra žmonės, tik su ausinėmis. Bet nusiėmę tas ausines jie gali netgi nusišypsoti, kalbėtis žmogiškomis temomis, reikšti jausmus. Kaip visi.

Dar yra sakoma: „Visi mes žmonės.“ Suprask, kad tada viskas galima. Tai vis dėlto, kas tie žmonės? Ir jei visi minėti iš tikro yra žmonės, kodėl tada „irgi“? Kas dar, be jų IRGI, yra žmonės? Mes? Kas tie mes? Na, man nuo vaikystės „mes“ siejasi su geriečiais. Bet dabar, kai ne kiekvienas dėvi uniformą, tai sunku atskirti tuos geriečius!.. O jei pasaulyje dar be manęs ir be tėvo Pranciškaus egzistuoja geriečių?.. Susipainiojau. O kas, jei anie iš tikro nėra žmonės, kas jie tada? Tiesiog pardavėjos, autobuso vairuotojas, mokytojai, gydytojai, policininkai ir kontrolieriai?

Kita vertus, taip gal ir įdomiau: sukūrė Viešpats gydytoją, o paskiau, tarkim, gaisrininką. Baisiai įdomu. O dabar tokia mintis mintelė: kas per transformacija turi įvykti, jei nežmogus mokytojas nusprendžia persikvalifikuoti į nežmogų kontrolierių?..

Reikia grįžti prie pradžių ir viską sudėlioti „į lentynas“. Jei pardavėjos, tarkime, irgi yra žmonės, turinčios savo gyvenimą, savo džiaugsmus ir savo vargus, kodėl šiame posakyje yra „irgi“? Galbūt todėl, brolau, kad po darbų privargęs ir eilėje ilgai išstovėjęs nereikalautum iš jų „privalomos“ šypsenos, ar „greičiau suktis“, nes jos, tikėtina, taip pat privargusios, o gal susirūpinusios dėl savo sergančio vaikelio. Dėl autobuso vairuotojo nežinau. Bet mokytojai, gydytojai, policininkai ir kontrolieriai gal ne visada paima kyšį, gal kartais ir teisingai pamoko, pagydo, išaiškina nusikaltėlį bei nubaudžia „zuikį“? Apie telefonu skambinančius teledu operatorius taip pat nežinau. Ir dėl „visi mes žmonės“ irgi nežinau. Einu žiūrėti „Senio“.