Onai Pajedaitei

Prie tų durų buvo trys skambučiai. Senos medinės durys ir trys prieštvaniniai skambučiai. Užkopiau į viršutinį aukštą geležiniais laiptais, kurių turėklus puošė smuiko raktą primenantys ornamentai. Kurį laiką stovėjau tamsioje laiptinėje ir dvejojau. Tas ar ne tas butas? Jau būčiau nuėjęs, bet staiga pastebėjau, kad buto viduje tarsi giliame triume užsidegė šviesa. „Jeigu paskambinsiu, galiu būti nesuprastas. Jeigu nepaskambinsiu, galiu taip ir likti be nieko.“ Sprendimas priklausė man. Ir kartu jutau, kad jį su manimi renkasi dar kažkas – kitapus, už uždarytų durų.

Sprendimą turėjau patvirtinti tris kartus. Du skambučiai tylėjo, suskambo tik trečias.

* * *

Lipant geležiniais laiptais puikiai girdisi žingsnių taktas. Tokie laiptai – kaip penklinė. Jeigu gyveni viršutiniame bute, gali kiek palavinęs klausą iš anksto atpažinti, kas ateina – dar nepravėręs durų. Jeigu laiptais lipa du žmonės, galima išgirsti, ar tarp jų žingsnių yra sąskambis, ar jų taktai sutampa į vieną ritmą, sukuria bent akimirkos rezonansą. Dviejų žmonių žingsnių sąskambiai būna labai įvairūs. Monotoniškas takto kartojimas. Bendro ritmo variacijos. Priešingų frazių kontrapunktas. Arba vijimasis – fuga.

1907–1908 m. žiemą Mikalojus Konstantinas Čiurlionis Vilniuje lankė privačias lietuvių kalbos pamokas. Tikriausiai lipdavo į jas geležiniais laiptais, tais pačiais, kuriuos iki šiol puošia smuiko raktą primenantys ornamentai. Jo lietuvių kalbos mokytoja buvo mylimoji, būsima žmona Sofija Kymantaitė. Savo atsiminimuose ji rašo: „Pamokos. Mano mažame kambarėlyje Uosto g. 4 nr. su langu į palėpę, virš kurios įstiklintas stogas teįleisdavo balkšvą šviesą, ir tik vakare ta gūžtelė tebūdavo jauki. Žiemos vakaras, žibalinė lempa – ant stalo Kriaušaičio gramatika, Juškos dainos, Rėza, „Žiupsnelis“. Pamokos, šiandie pasakyčiau, be jokios sistemos. Ne pamokos, o kažkokia improvizacija.“

Kaip tik tuo metu, 1908 m. pradžioje, savo muzikinėje kūryboje Čiurlionis pasuko prie eksperimentų su polifoninėmis struktūromis ir kontrapunktais. Viena vertus, šis posūkis atrodo tarsi grįžimas prie baroko muzikos tradicijų apsigyvenus Vilniuje, barokiniame mieste. Kita vertus, šie eksperimentai dabar leidžia Čiurlionį vadinti didžiojo modernisto Arnoldo Schönbergo pirmtaku. Juose įžvelgiamos serijinės technikos užuomazgos. Pagrindinis tą žiemą ir pavasarį Čiurlionio tobulintas žanras – fuga. Tuo metu sukurtos trys fortepijoninės fugetės, jo didžiosios Fugos b-moll pranašės, ir nutapytas pirmasis paveikslas tokiu pavadinimu. Tai vadinamoji eglių fuga, vaizduojanti kranto atspindžius vandenyje. O gal vandenų –­ krante.

* * *

Iki šiol manyta, kad namas, buvęs adresu Uosto g. 4, kur gyveno Sofija ir lankėsi Mikalojus Konstantinas, neišliko. Tuščia erdvė dabartiniame P. Cvirkos skvere tarsi sufleravo, kad toji praeitis tegali būti sunaikinta, per karą ir sovietmetį dingusi kaip pamėklė. Tačiau šį pavasarį, vykstant Čiurlionio vakarui jo namuose-muziejuje Savičiaus gatvėje, nuskambėjo klausimas, ar kas nors iš tiesų žinoma apie to pastato ir buto likimą. Jį ištarė kultūros istorikė Nida Gaidauskienė, ir nelauktai atsiliepė Čiurlionių anūkė, skulptorė Dalia Zubovaitė-Palukaitienė: „Atsimenu, kad močiutė man tą namą rodė. Tai pirmas namas Pamėnkalnio gatvėje už Cvirkos skvero. Ji parodė man mūro sieną ir du langus pačiame viršuje, stogo trikampyje. Pasakė – žinok, kad čia gyvenau būdama Vilniuje.“

Vytautas Landsbergis pasitikslino: „Ar jūs esate tai kur nors užrašiusi?“

„Aš esu užrašiusi savo atminty.“

Įrašas, Sofijos paliktas anūkės atmintyje tartum simpatiniu rašalu. Kaip jis ištvėrė santvarkų, adresų ir jo paveldėtojos gyvenimo kaitą, šitiek metų niekam nematomas? Ir kodėl jis išryškėjo dabar? Prieš kokią liepsną?

* * *

Autentiškas Vilniaus žemėlapis neįmanomas be Uosto gatvės. Kaip tik todėl, kad dabartiniuose žemėlapiuose jos nebėra, kaip nebėra ir jokio uosto Neryje ties Lukiškėmis, kur nuo XVI a. būdavo kraunami į Nemuną, marias ir jūrą –­ iki pat Karaliaučiaus – plaukę laivai. Uostas nunyko žlugus Kunigaikštystei, o galiausiai jame lingavusius burlaivius –­ vytines, strugus, skultus – laiko dugne palaidojo atsiradęs geležinkelis. Vis dėlto Vilniaus kaip istorinio uostamiesčio tapatybė buvo juntama dar ilgai: pro jį į marias tebeplaukė sieliai, keleivius ir iškylautojus gabeno garlaiviai, o gatvėvardis Uosto, Portowa, Portovaja iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos priminė, kad būtent šita kryptimi iš miesto centro išvykstama vandens kelio ir jūros link. Jeigu šios gatvės liniją pratęstume tolyn į Vakarus, išties atsidurtume pajūryje, kažkur ties Palanga.

Regis, šią miesto koordinačių sistemą puikiai suvokė Rygoje studijavęs lietuvis architektas Eduardas Riauba (Edward Rouba). 1912 m. Uosto gatvėje jis suprojektavo penkių secesinių namų kompleksą. Jų fasadus išpuošė vandens stichijos motyvais – vilnimis, kriauklėmis, geldelėmis, marių lelijomis, ilgakaklėmis mitinėmis gervėmis. Viename frontone pavaizduota spiralinė kriauklė, iš kurios įvijų išsiraito vandens žaltys. Bareljefas virš įėjimo į namą, kurio adresas prieš karą buvo Uosto g. 10, vaizduoja graikų Dioskūrus – raitus Dvynius, kurie abu dalijosi nemirtingumu, buvo keleivių ir jūrininkų globėjai, argonautai, o jų figūros statytos ant laivų pirmagalių, kad gelbėtų nuo sudužimo. Riaubos namai palydi praeivį tartum išplaukiantį ar grįžtantį į Vilnių vandenimis.

* * *

Namą su Dioskūrais pasistatydino anuomet žymus Vilniaus gydytojas, ginekologas Antanas Vaškevičius (An­toni Waszkiewicz). Prieš dvejus metus jam buvo gimusi dukra Jadvyga (Jad­wiga Wasz­kiewicz). Tame name ir senelių viloje, buvusioje prie Didžiosios Pohuliankos, ji užaugo emancipuota, savarankiška, priešgyniaujanti konservatyvių nacionalistinių pažiūrų tėvui. Kaip pati laiške rašo –­ „trokštanti viską pažinti ir nepakenčianti jokių apribojimų“. 1929 m. Jadvyga įstojo studijuoti teisę Vilniaus universitete. Imatrikuliacijos akte tarp penkių šimtų jos bendrakursių buvo įrašyta ir pavardė Czesław Miłosz – Česlovas Milošas. 1931-aisiais tarp jų užsimezgė meilės ryšys, kurį pats Milošas yra apibūdinęs kaip susižavėjimą iš pirmo žvilgsnio, kai lietingą vakarą vežiko brikoje lydėjo Jadvygą namo. Jaunas poetas gyveno studentų bendrabutyje Tauro gatvėje, o dabar tapo laukiamu svečiu to paties kalno papėdėje, Uosto gatvės name su Dioskūrais. Tuodu žmones teskyrė šlaitas. Tikriausiai lipdavo ir leisdavosi juo dviese. 1982 m. Milošui rašytame laiške Jadvyga prisimena: „Vilniuje prieš šventes visad pradėdavo snigti, būdavo jauku, važinėdavo rogės, skimbčiodavo varpeliai, o tu stovėdavai prie tos krosnies, siekusios iki pat lubų. Teresė atnešdavo samovarą, Mama pilstydavo arbatą, žmogus turbūt niekad nežino, kad dabar ta akimirka, kai jis iš tiesų laimingas?“

Praėjus daugybei laiko po jų išsiskyrimo, 1981-aisiais Milošas parašė Jadvygai iš Amerikos, ir keletą metų iki jos mirties truko korespondencija, kurioje jiedu siekė išsipasakoti ir atleisti vienas kitam. Kiek anksčiau, 1978 m. sunkią akimirką rašytame laiške, adresuotame savo vertėjai Lillian Vallee, Milošas prisipažino: „Be visa ko, kankina mano didžioji rauda, nesibaigianti, tarsi pasitvirtintų visi romantiniai pavyzdžiai, rauda dėl Jadvygos, didžiosios mano gyvenimo meilės, dešimtys metų prabėgo, o aš nuolat raudu dėl jos ir dėl savęs, net nežinodamas, ar ji dar kur nors gyva. Tai skamba juokingai ir sentimentaliai. Didelė kaltė jai mane slegia.“

* * *

Gerai žinomas Sofijos atsiminimų fragmentas apie lemtingą vakarą 1908-ųjų vasarį: ji pirmąsyk apsilanko Mikalojaus Konstantino kambaryje Savičiaus gatvėje, klausosi jo improvizacijos pianinu ir abu supranta esą skirti vienas kitam. Pasakojimas baigiasi žodžiais: „Atsisveikinimas tylus prie mano vartų Uosto gatvėje.“ Netrukus po to, vasarį ar kovą, parašytas nuostabus jos eilėraštis proza apie pabudimą vidur didelių vandenų: „Atsibudau netikėtai ir be galo nusistebėjau – toks didelis vanduo –­ ramus – tyras – perregimai tyras – tačiau dugno nematyti...“ 1908 m. Čiurlionio kūryboje taip pat itin svarbūs jūros ir vandenų motyvai. Jie siejami su laimingiausiu jo gyvenimo laikotarpiu, su meilės Sofijai išsipildymu liepos mėnesį, jųdviejų praleistą Palangoje. Nuo tylaus prisipažinimo ir atsisveikinimo Uosto gatvėje – iki susitikimo ant jūros tilto, taip pat aprašyto Sofijos atsiminimuose: „Tokia ryški ta valanda! Šviesus popietis, banguojanti jūra, tiltas beveik tuščias; iš tilto galo eina dvi vyriškos figūros – viena nepažįstama... Matau, kaip Konstantinas atsisveikina su nepažįstamu, jau prie manęs, ima mano ranką, bučiuoja, ima mane už parankės, ir einame į tilto galą. Nėra žodžių. (...) Taip ir praslinko ta vasara kaip viena akimirka. Sužadėtiniai.“

* * *

Dar prieš atvykdamas į Vilnių 1907 m. Čiurlionis jau buvo sukūręs savo marinistinį šedevrą – simfoninę poemą „Jūra“, arba „Marės“, kaip ji lietuviškai pavadinta partitūros rankraštyje. Ją pabaigus, prasidėjo naujas, ypatingas jo kūrybos periodas: vadinamųjų muzikinių paveikslų, sonatų, preliudų, ir –­ jau atvykus į Vilnių – fugų tapymas. Sąsajos tarp muzikos ir dailės jo kūryboje buvo plėtojamos vis intensyviau ir originaliau, peržengiant simbolistams būdingas subjektyvios sinestezijos paieškas, kylant iki abstrakcijos, simetrijos dėsnių lygmens. Čiurlionis tartum nyra į meno ir kosmoso polilogą, atitikmenų begalybę, reliatyvinančią fizinius skirtumus ir formų ribas. Anot jaunosios kartos lenkų muzikologo Paweło Siechowicziaus, neseniai parašiusio studiją „Muzikinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vaizduotė“, kaip tik nuo šio laikotarpio galima gana tiksliai identifikuoti jo tapybos ir muzikos kūrinių, kurie tarsi generuoja vienas kitą, poras, ir netgi partitūrų grafika kartojasi atitinkamų paveikslų linijose. 1908 m. vasarą Palangoje nutapyto žymiojo triptiko „Jūros sonata“ atitikmuo – tų pačių metų fortepijoninių peizažų ciklas „Marios“. Ten pat tapyti pabaigta „Žalčio sonata“ itin artima paskutiniajam Čiurlionio užrašytam muzikos kūriniui –­ jo didžiajai Fugai b-moll. Šią sąsają iškėlęs Vytautas Landsbergis teigia, kad Fugai b-moll geriausiai tiktų „Žalčio fugos“ vardas.

Šių absoliučių muzikos ir dailės simetrijų ieškojimo sintezė turėjo būti lietuviška opera „Jūratė“, sukurta mylimųjų poros. Dvibalsė fuga tobulybės link. Matyt, sumanymas kilo dar Vilniuje. Laiškuose Sofijai, rašytuose dar iki susitikimo pajūryje, kur opera iš tiesų pradėta planuoti, jau suskamba jos tema: „netrukus pasimatysime, ir pasimatysime prie mūsų jūros, kuri ir šiandie dar išmeta Tavo rūmų skeveldras. (...) O Jūratė? Galvoji?“ Marinistiniai Čiurlionio paveikslai ir operos scenografijos eskizai, kuriuose povandeninius Jūratės rūmus sergi milžiniškas žaltys ar mitinis Žilvinas, fortepijoninis ciklas „Marios“ ir Fuga b-moll, Sofijos Kymantaitės poetinės prozos kūrinys „Jūra“ ir daina chorui „Krūtinė jūros“ tėra šito didžiojo bendro kūrinio, į kurį jie tikėjo kartu keliaujantys, fragmentai. Likimo ir mito paralelė: iš vizijose regėtų rūmų iš tikrųjų liko tik skeveldros.

Fugą b-moll Čiurlionis baigė 1909 m. lapkritį Sankt Peterburge. Kaip teigia Landsbergis, ją rašydamas iš esmės jau komponavo operos „Jūratė“ uvertiūrą, kuri turėjusi būti „tamsi, beveik niūri, keista ir fantastiška, kaip jūros gelmė“. Tačiau kūrė ją vienas, skursdamas imperijos sostinėje ties išsekimo riba. Sofija, parašiusi žymiausią savo kritikos knygą „Lietuvoje“, tą rudenį liko Plungėje laukdamasi kūdikio. Atvykusi į Peterburgą per Kūčias, ji rado vyrą palūžusį, atkaklaus vijimosi išblokštą už realybės krantų. Bendroje jų fugoje vienas balsas beatodairiškai veržėsi tolyn į platybes. Kitas turėjo laikinai likti uosto prieglobstyje. Vienas išplaukęs į nemirtingumą – sudūžta.

* * *

Jadvygos laiškus, saugomus Milošo archyve Jeilio universitete, poeto valia buvo uždrausta skaityti iki 2010-ųjų. Kai nuvykau į Jeilį tų metų birželį rinkti medžiagos monografijai apie Milošą ir tarp kitų rankraščių užsakiau atnešti jos laiškų aplanką, archyvarė sukluso, bet po pauzės ištarė: „Ką gi, būsite pirmasis jų skaitytojas.“ Buvo sunku prisiliesti prie tų skaudžių ir beginklių tekstų, atskleidžiančių išsiskyrimo dramą 1934-aisiais, kai Milošas paliko Jadvygą ir išvyko studijuoti Paryžiuje, pabūgęs prisirišti, kurti šeimą Vilniuje, vydamasis savo poetinio talento daimonion. Yra ne kartą užsiminęs, kad tą savo žingsnį laiko didžiausia gyvenimo kalte. Tačiau draudė prie to skaudulio artintis. Kai Aleksandras Fiutas pokalbių knygoje „Maištingas Česlovo Milošo autoportretas“ prie jo pernelyg priartėjo klausimu, koks buvo širdimi braižytas Vilniaus planas, Milošas atkirto: „Tokių prisipažinimų čia nedarysiu.“ Kartą Fiutas man yra pasakojęs: jiems su Milošu vaikštinėjant po Vilnių 1995 m., vieną akimirką poetas pasakė, kad toliau nebenori būti lydimas. Ir pasuko į Uosto gatvę.

Savo kūryboje Milošas ne kartą yra išpažinęs ir liudijęs kaltę mitologiniais įvaizdžiais. Jie daug ką leidžia suvokti ir neapnuoginant Jadvygos laiškų gyvuonies. Tokios yra eilėraščio „Rue Descartes“ eilutės: „O iš savo sunkiųjų nuodėmių vieną menu geriausiai: / Kartą eidamas miško taku prie upokšnio / Mečiau didelį akmenį į susivijusį žolėje vandens žaltį.“ Praeivis sulaužo tabu, nusikaltęs vandenyse glūdinčiam trapiam gyvybės principui, pačiam pirminiam judėjimui. Jį pažeidus asmeninė kelionė, poetinės meistrystės fuga tampa užkeiktu grįžimu, prarastos tikrovės vijimusi. Uosto gatvė – vienišo, nors ir pelniusio nemirtingumą atgailautojo keliu tarp šešėlių. Tai juo einama Milošo eilėraštyje „Salemo mieste“:

Išsprūsta tai, ką liečia rankos
iš žodžio ir minties meistrystės.
Seniai tas nuosprendis man tenka –
krašte šešėlių nuolat grįžti
ant Pylimo ir Uosto kampo.

* * *

Jau beveik septyniasdešimt metų, kai Vilniaus adresų sąrašuose nebeliko nei Uosto g. 4, nei Uosto g. 10. Pokariu ši gatvė buvo pervadinta Petro Cvirkos gatve, o Nepriklausomybės metais – Pamėnkalnio. Senasis vardas po sovietmečio nebegrįžo – matyt, miesto tvarkdariams jis atrodė jau pernelyg alogiškas, niekur nevedantis. Be to, sprendimą nulėmė siekis kaip nors įtvirtinti archyvuose aptiktą lietuvišką gretimos kalvos pavadinimą – Velniakalnis arba Pamėnkalnis. Velnio kalnas šiandieninės sostinės centre vis dėlto būtų akibrokštas, tad pasirinktas švelniau skambantis variantas, ir pro kalvagūbrį einanti gatvė pavirto pamėnų, pamėklių arba iliuzijų, gatve. Amžiaus pradžioje ji tartum kvietė į kelionę atvirais vandenimis, amžiaus pabaigoje –­ tartum atkalbinėjo primindama apie klaidinančias iliuzijas, praeities šešėlius, pamėklinę būtį. Išties po visų istorinių pervartų Vilnius pilnas tokių gatvių, kurių vardus galima pavadinti pamėkliškais, simuliuojančiais tikrovę, nurodančiais seniai pradingusias koordinates, kaip viename eilėraštyje taikliai pastebėjo Jurgis Kunčinas: „Malūnų gatvė be malūnų, / Totorių gatvė be totorių...“ Šias eilutes, vardinant Vilniaus iliuzijų gatves, galima būtų tęsti ilgai: Žydų gatvė be žydų, Ligoninės gatvė be ligoninės, Tramvajų gatvė be tramvajų, Pylimo gatvė be Pylimo ir Uosto gatvė be Uosto... Tad ir gal geriau –­ nebe Uosto?

Juk sunku patikėti atvirų horizontų pažadais, keliautojų laukiančiais stebuklais, jausmų bangomis, tobulybės vizijomis, persirgus šitiek idėjinių ligų, suvokiant šitiek istorinių tragedijų, sudužimų ir sunkių asmeninių klaidų, susikaupusių nuo XIX a. romantikų. Pažindami tokių fugų sukeltą skausmą, esame kur kas budresni ir atsargesni –­ artėjant prie pavojingos ribos, mums iškart užsidega perspėjimo lempelės, anot Peterio Sloterdijko. Negalima paneigti pamokų vertės: išties mokame vengti povandeninių rifų, laikytis racionalaus saiko ir atidumo kitam labiau negu praeities vizionieriai. Bet kartu slegia abejonė, ar apskritai bepajėgtume atsistumti nuo uosto pylimo, dar kartą išbandyti kelionės maršrutą, iš tiesų patys persirgti bent viena jūros liga ir įgyti savo imunitetą, o ne gintis išankstiniu įtarumu. Pasijoms ir paklydimams antiseptiškoje terpėje nukenksminta, nieko nebesive­janti tampa ir mūsų kūryba. Tačiau kokiu būdu ir ar dar galėtume vytis nutrūkusią fugą, pamėginti atsiliepti į jos temą savo balsu ir su savo įgytu žinojimu? Kad vejantis nebedužtų tai, kas yra išties trapu? Negi visai nebeverta bandyti? Šitas uostas negali be pylimo. Bet ar šitas pylimas gali be uosto?

* * *

Suskambus trečiajam skambučiui, du­ris atidaro jauna nustebusi moteris. Sakau, aš domiuosi šito namo istorija, ar jūsų buto langai išeina į Cvirkos skverą? Ji keistai patyli, bet atsiliepia: čia keli atskiri gyventojai, mano kaimynės langai išeina, aš galiu paklausti, gal ji jus įsileis.

Laukiu tamsoje ant geležinių laiptų. Pagaliau senos durys vėl atsidaro (pastebiu, kad iš vidaus jos nudažytos neįprastai – melsvai). Pamatau žilą, orią ir be galo gražią moterį. Pakartoju pasiaiškinimą, dar pasisakau savo pavardę. Ir staiga toji moteris pradeda juoktis: „Mindaugas Kvietkauskas? Užeikit, užeikit!“ Einu ilgu koridorium, kvepiančiu gyvenimų aromatais. Atsiveria jos kambarys: visos sienos iki pat lubų nukabinėtos rašytojų ir aktorių nuotraukomis, pastebiu Marcinkevičių, Degutytę, Daunį, Noreiką, Bagdoną... Langai – taip, du langai, tiesiai į Cvirkos skverą, į Pylimo ir Uosto kampą. Sakau, gal jau susipažinkim? O jinai toliau juokiasi: „Aš – fotografė Ona Pajedaitė.“

Susėdame ant kušetės po nuotraukomis. Sakau, prieš porą dienų sužinojau, kad šitam bute turėjo gyventi Sofija, čia lankėsi Čiurlionis, ar jūs apie tai ką nors žinot? Ji sako: „Taip, žinau. Tikriausiai čia ir yra tas butas, kurį Kymantaitė aprašė savo atsiminimuose. Atsikėliau čia beveik prieš septyniasdešimt metų, po karo, ir nuo tol visą laiką čia gyvenu. Tada šito didelio buto šeimininkė buvo sena aristokratė, grafaitė Marija Keldušytė. Mokėjo gal septynias kalbas, tarp jų ispanų, vokiečių ir hebrajų. Nuomojo atskirus kambarius studentams. Mes čia atsikėlėm įstojusios į lituanistiką kartu su kurso drauge Regina Mikšyte. Tada gatvė dar vadinosi Uosto, namo adresas iš tiesų buvo Uosto g. 4. Turėjom du mažus nuomojamus kambarėlius palėpėje –­ turbūt ten ir buvo Sofijos kambarys. Einam, parodysiu tuos du studentiškus kambariukus, jie dabar priklauso kaimynams, bet aš paprašysiu.“

Ir esu ten – po kojom girgžda senos grindys, krenta balkšva šviesa pro keistus vidinius langus, išeinančius į įstiklintą palėpę, kaip aprašyta Sofijos atsiminimuose. Tarsi būtum mažoje kajutėje palėpės triume, banguojant laikui prie šimtamečio uosto.

Dar ilgai kalbamės su O. Pajedaite, ji rodo man savo didžiulį rašytojų ir menininkų nuotraukų archyvą – pasirodo daugybė istorijon įrašytų, o jau ir mano pažįstamų, artimų pradingusių veidų. Keliautojų tobulybėn profiliai. Su savom laiko žymėm, pasijom ir sudužimais. Stebuklas – visus tuos metus jie buvo renkami ir saugomi čia, šitame bute, ir jokia akla galia nesunaikino šito uosto istorijos. Daugiabalsė fuga, atgyjanti vėl ir vėl, iš pirminių gelmių, net jei tragiškai dūžta.

* * *

Išvykstančius ir sugrįžtančius į šį miestą Uosto gatve nuo namo fasado iki šiol palydi Dioskūrai. Dvynių pora, primenanti, kad keliaujant dviese svarbu dalytis. Nemirtingumu.