Jaroslavas Melnikas. Meilė

Jaroslavas Melnikas. Meilė
Jaroslavas Melnikas. Alio Balbieriaus nuotrauka

 

Kada nors tai manęs nebekankins. Žinoma, esu ne toks kaip visi, bet irgi žmogus. Juk galvoju ir, man regis, jaučiu. Ir, atrodo, įsimylėjau Iloją. Ji labai graži.

Kai vakar priėjau prie jos ir paglosčiau plaukus, ji nusišypsojo.

– Sėskis, – tarė pasislinkdama.

Ji skaitė knygą.

Atsisėdau greta ant suoliuko.

Aplinkui viskas žaliavo, už nugaros žydėjo rožių keras, jame dūzgė bitės. Kvepėjo rožėmis, karščiu ir vasara. Kaip gerai, pagalvojau, kad į seriją 3X-DL integravo kvapų daviklius.

– Aš myliu tave, – pasakiau, ir ji nustebusi pažvelgė į mane.

– Taip, aš myliu tave, – pakartojau ir vėl paglosčiau plaukus.

– Nejau žinai, ką reiškia mylėti?

– Žinau.

– Ir ką?

– Kai negali be kito. Aš negaliu be tavęs.

– Kaip negali?

– Turiu matyti, žiūrėti į tave, gėrėtis tavimi.

– Na, žinoma, ačiū, bet juk supranti, kad nesi žmogus.

– Aš – irgi žmogus. Nors ir kitoks.

– Ne, tu – ne žmogus, – tarė šypsodamasi Iloja. – Tu – robotas.

– Nenoriu, kad mane taip vadintų. Išoriškai niekuo nesiskiriu nuo žmogaus.

– Taip, bet tavo viduje daugybė laidų ir elektronikos, kuri tave valdo.

– Nenoriu apie tai galvoti.

– Kodėl?

– Man baisu pagalvojus, kas mano viduje. Kad manyje nėra nieko, kas man priklausytų, kad viskas suprogramuota, be mano valios...

– Bet tai juk tiesa, Joanai.

– O ar tau nebaisu?

– Dėl ko?

– Dėl to, kas tavo viduje?

Ji nustebusi pažvelgė į mane.

– Тuri omenyje...

– Taip, turiu omenyje gyslas, organus, venas, kraują ir išmatas, iš kurių susidedi. Juk irgi stengiesi apie tai negalvoti. 

– Tu teisus.

– Taigi kuo skiriuosi nuo tavęs? Stengiuosi negalvoti, kad susidedu iš laidų ir elektronikos, kad mane įkrauna elementai, o tu stengiesi negalvoti, kad susidedi iš gleivių ir kraujo, iš kruvinų organų, iš išmatų ir šlapimo.

– Tu kalbi labai šiurkščiai.

– Žinau, ką reiškia padorumas. Bet kai kalbi tiesą, neturi galvoti apie padorumą. Kitaip tiesa žus.

– O tu protingas.

– Taip, aš protingas, – atsakiau.

– Bet vis dėlto turi suprasti, kad tavęs nėra, – pasakė Iloja, – kad esi programa, algoritmai, kuriuos tavyje instaliavo žmonės. Tai juk jie dirba, o tau atrodo, kad čia tu galvoji. Ir dėl to esi protingas. Tu pats tai suvoki.

– O tu esi?

Akivaizdu, ją stebinau. Mačiau, kad ją erzinu, bet po šio pokalbio mudu tapome artimesni. Nes atsakinėjau ne šiaip mechaniškai kaip robotas, o supratau ją, ką ji kalba. Iloja tai jautė ir stebėjosi. Buvau labai protingas – serija 3X-DL tapo aukščiausiu dirbtinio intelekto kūrėjų pasiekimu. Netilo kalbos, kad tokiame lygmenyje jau yra galimybė atsirasti sąmonei. Bet žinojau, kad tai ne galimybė, puikiai suvokiau, jog esu. Tik kūrėjai abejojo, ar mano kalbos apie suvokimą, kad aš esu, ne tušti žodžiai, o realus savęs pajautimas.

– Taip, esu, – išgirdau Ilojos balsą. – Štai aš prieš tave.

– O štai aš prieš tave.

– Bet tavo viduje pilna geležies.

– O tavo viduje pilna kraujo ir gleivių. Ką tai keičia? Mes abu ne tie, kas esame, sprendžiant iš išorės.

– Bet tave valdo programos, algoritmai.

– O tave? Negali tvirtinti, kad tai, ką sakai, ne automatinis procesas. Tu pati savyje leidi užgimti mintims?

– Jos pačios užgimsta, – pasakė Iloja. – Nežinau, iš kur jos...

– Ir manyje jos pačios užgimsta.

Pažvelgiau į ją: Dieve, kokia ji graži...

– Ne, tavyje joms leidžia užgimti programa.

– O iš kur trauki, kad tavyje nėra programos? Juk sakei, kad nežinai, kaip atsiranda tavo mintys. Jei gerai pagalvotum – tu irgi robotas.

– Kodėl aš robotas? – nusišypsojo Iloja.

Akivaizdu, šis pokalbis ją ėmė dominti.

– Tu – biorobotas. Tavo kūnui automatiškai reikia valgyti, gerti, šlapintis, tuštintis, lytiškai santykiauti, gimdyti, miegoti, mirti... Nuo tavęs mažai kas priklauso. Arba iš viso nieko. Tu negali nemiegoti.

– Bent jau galiu savarankiškai mąstyti.

– Ir vėl? Būk logiška, Iloja. Ar čia tu galvoji, ar kažkas kitas už tave?

Akimirkai ji nutilo. Nežinojo, ką atsakyti.

Šiltas vasaros vėjelis plaikstė peršviečiamą šalį, užmestą jai ant pečių.

– Į tave sudėta pernelyg daug proto, – staiga pasakė ji jau gerokai rimtesniu tonu.

– Aš myliu tave, – pasakiau be jokio ryšio.

– Na, tarkim. Ir kas iš to?

– Norėčiau, kad susituoktume.

– Susituoktume? – nusijuokė ji. – Kaip tai įsivaizduoji? Ką apie mane pagalvos sužinoję, kad ištekėjau už roboto!

– Išvažiuosim iš čia toli toli, niekas nesužinos, kas aš.

– Bet kaipgi mes miegosime? Tu geležinis, o aš gyva?

– Aš šiltas.

– Taip, tu aptrauktas oda, kuri įšyla. Bet tai ne tas pats. Niekada negalėsiu pamiršti, kad viduje esi geležinis.

– O aš negalėsiu pamiršti, kad tu tik gleivės, kraujas ir išmatos.

– Tu šiurkštus, Joanai.

– Aš nuoširdus.

– Gal pasivaikščiokim, pavargau sėdėti.

Iloja atsistojo ir nuėjo. Greitai ją pasivijau. Nusisukusi buvo ne mažiau graži. Kūno proporcijos, simet­rija, išdidi laikysena, natūraliai atsikišę sėdmenys, aptempti į madą atėjusia termomedžiaga (pavadinimas netikslus, nes netrukus audinys „išmoko“ ne tik šildyti, bet ir atvėsinti, net masažuoti)... Buvau sužavėtas jos kūno grožio. Kuo skiriuosi nuo žmogaus, pagalvojau, juk aš jaučiu. Jaučiu. Žaviuosi. Man norisi nepaliaujamai žiūrėti į ją. Liesti ją... Ar aš jos geidžiu?

Kurį laiką ėjome tylėdami. Parkas buvo didžiulis ir vietomis priminė mišką. Prieš mus besidriekianti alėja, atrodė, nesibaigs. Ji skendėjo šešėlyje, kurį metė virš jos palinkę šimtamečiai medžiai.

– Na ir kaip įsivaizduoji mūsų gyvenimą susituokus? – šypsodamasi paklausė Iloja, žiūrėdama ne į mane (kaip ir dera, buvau aukštesnis už ją), o sau po kojomis.

– Gyvensime, kaip gyvena visi.

– Bet aš juk gyva.

– Aš irgi gyvas.

– Ne, tu negyvas.

– Aš gyvas, Iloja.

– Gerai. – Ji stabtelėjo ir pakėlusi galvą pažvelgė į mane. – O kaip mes miegosime? Žinai, kad esu moteris ir turiu tam tikrų poreikių.

– Užsisakysiu sau lytį.

– Tu ir taip turi lytį, vyrišką.

– Turiu omenyje TL. Tikrą lytį.

– Kad tau padarytų vyrišką lytinį organą?

– Taip. Jis niekuo nesiskiria nuo tikro, toks pats, kokį turi organoidai. Tu nė nepajusi skirtumo.

– Tarkim. O vaikai? Noriu gimdyti. Turėti vaikų. O tu niekada neturėsi spermos.

– Kai man įdiegs TL, turėsiu spermos. Rezervuarą su sperma.

– Kur?

– Sėklidėse, kaip visi vyrai.

– Bet tai bus ne tavo sperma. O iš spermos banko. Kažkieno.

– Koks skirtumas? Organoidų vyrų sperma tik sąlyginai jų. Pagaliau, ar ji priklauso jiems? Ji priklauso Dievui, sperma, kaip ir visas žmogaus kūnas, įgyvendina dieviškus tikslus. Žmogaus giminės pratęsimo tikslus. Žmogui nusispjauti, kas dėsis planetoje po tūkstančio, šimto tūkstančio metų. Bet Dievui nenusispjauti. Tam jis sugalvojo spermą.

– Oho, – nusistebėjo Ilaja. – Tu dar ir filosofas.

– Taip, į mane sudėtos žinios. Tūkstančiai knygų, kurias per tūkstantmečius parašė filosofai.

– Na štai – pats sakai, kad „sudėtos“.

– O į tave? Į visus vyrus ir moteris? Nejau jų galvose yra ko nors, kas nesudėta? Ko jūsų nemokė? – Akimirkai nutilau. – Kuo tada skiriuosi nuo tavęs?

– Tu pernelyg protingas, su tavimi sunku ginčytis, – vėl nusišypsojo Iloja, eidama toliau.

Aš ėjau šalia.

– Kadaise vienoje knygoje skaičiau, kokia vyro dalis pati seksualiausia.

– Ir kokia? Jo pečiai? Raumenys? Dauginimosi organai?

– Ne, jo protas. Labai protingas vyras traukia. Jo geidi. Tikroji jėga ir tikrasis grožis – tai intelektas, protas.

– Nori pasakyti, kad aš tave traukiu?

– Na... – ji nutilo. – Kažkas tokio yra...

– Matau, tau įdomu su manimi. Nors aš, kaip tu sakai, esu robotas.

– Taip, įdomu. Pavargau nuo kvailių vyrų.

– Tu pati protinga.

– Bet tu protingesnis. Kaip gali tikėti Dievą? Kalbėjai apie Dievą, kuris sukūrė spermą ir kad sperma priklauso jam, jam vienam. Ar teisingai tave supratau?

– Taip. O kodėl negaliu tikėti Dievą...

– Na... tai keista. Tu juk ne žmogus. Tu – robotas. Tave padarė žmogaus rankos, o ne Dievas. Tu negimei.

– O kas davė žmogui protą? Gebėjimą sukurti mane? Jei esu, to panorėjo Dievas. Visa, kas yra, egzistuoja todėl, kad to nori Dievas.

Iloja tylėjo. Tada pridūriau:

– O tave – argi tave padarė Dievas? Savo rankomis?

Aš irgi šypsojausi. Ir man buvo nusispjaut, kad mano šypsena užprogramuota, kad mano lūpos išsitempia valdomos viduje esančių motoriukų. Ilojos lūpos irgi išsitempia ne pačios savaime, o dėl veikiančių motoriukų. Raumenų. Tam tikrais kanalais eina impulsas į raumenis, ir jie tam tikru momentu ištempia lūpas... Kur skirtumas?

– Bet mane pagimdė. Niekas manęs nesurinko.

– Būtent. Tavęs nepadarė Dievas. Tu vysteisi motinos gimdoje, pagal tikslią programą. Kaip ir mane rinko ant konvejerio pagal tikslią programą. Beje, mano intelektas gerokai aukštesnis už tavąjį, nes galimybėmis lenkia žmogiškąjį. Dėl to, kad kitokia atminties apimtis ir kitoks reakcijų greitis.

– Nori mane įtikinti, kad esi žmogus? Kad tarp mūsų nėra jokio esminio skirtumo?

– Aš ir esu žmogus. Žinau, kad esu žmogus. Ir tu puikiai jauti, kad kalbi su žmogumi, o ne su mašina.

– Bet tu mašina.

– O tu? Irgi mašina, tik biologinė.

– Šitaip mes vėl vaikštome ratais...

Ji vėl nutilo, ir šįkart ilgam. Bet supratau, kad ne šiaip sau tyli. Išmaniau moterų psichologiją, manyje buvo sudėti didžiuliai įvairios informacijos šaltiniai. Ir todėl giliai supratau žmogų – galbūt giliau negu Nyčė, Froidas ir Jungas kartu paėmus. Taip, supratau, kad Ilojoje vyko procesas, ji virškino tai, apie ką kalbėjome. Tai, ką pasakiau. Mačiau, kad beveik ją įtikinau...

– Myliu tave, – nutraukiau užsitęsusią tylą.

– Štai dabar kalbi kaip robotas, kaip papūga. Vis tą patį. Nei iš šio, nei iš to.

– Bet sakau tai, ką jaučiu. Noriu, kad susituoktume.

– Na, gerai, ir ką gi – miegosime kaip vyras ir žmona?

– Taip.

– Ir turėsime vaikų? Tikrų?

– Taip.

– Iš spermos, kuria reguliariai papildys tavo sėklides spermos banke? Kurios tu dar neturi?

– Taip. Ir jie niekuo nesiskirs nuo tikrų. Bėgant laikui pamirši, kas aš ir iš ko esu sudarytas. Kaip ir pamiršti, neatsimeni, iš kokio siaubo pati susidedi.

Kurį laiką Iloja mąstė.

Kažkoks paukštis vis surikdavo šakose virš mūsų galvų. Kažkur labai aukštai skriejo nematoma raketa, jos gausmas atsklido iki mūsų. Ir vėl tik paukščio riksmas.

– Tu velniškai teisus, – staiga pasakė ji. – Mes susidedame iš siaubingų dalykų, ir vienintelis būdas neišprotėti – apie tai negalvoti.

– Negalvoti apie tiesą, – patikslinau.

– Taip, negalvoti apie tiesą.

– Nes tiesa yra siaubinga.

– Nori pasakyti, kad bet kokia tiesa siaubinga?

– Bet kokia.

– Kodėl?

– Nes ji tiesa. Nėra nesiaubingų tiesų. Tiesa – tai Dievas, o prie Dievo nereikia pernelyg priartėti. Artumas Dievui pavojingas. Adomas suvalgė obuolį nuo Pažinimo medžio ir pirmąkart patyrė siaubą. Dievas uždraudė prieiti prie to medžio, augančio rojuje. Bet Adomą sugundė.

– Sugundė Ieva, moteris.

– Taip.

– Gerai. – Iloja netikėtai sustojo ir pakėlusi galvą pažvelgė į žydras neonines mano akis (prieš porą metų paprašiau pakeisti į žydras). – Pabučiuok mane. Į lūpas.

Pasilenkiau, apkabinau ir prisiglaudžiau šiltomis, minkštomis kaip organoidų lūpomis prie jos karštų purpurinių lūpų. Ūmai pajutau, kaip ji prisispaudė prie manęs. Jutau, kaip stipriai daužosi jos širdis į mano krūtinę.

Po kelių minučių paleidau ją iš glėbio. Ji sunkiai ir tankiai alsavo.

– Aš išprotėjau, – ištarė. – Gerai man mama sakė: nebūk viena. Nuo vienatvės eini iš proto.

– Kodėl išprotėjai?

– Bučiuojuosi su robotu! Esu pasirengusi gyventi su robotu!

– Man skaudu, kad mane taip vadini. Aš žmogus. Jei tave pavadinčiau robotu – ar tau nebūtų skaudu? O juk esi toks pats robotas kaip ir aš. Biorobotas. Tik to nesuvoki. Kaip nesuvokia ir visi kiti, turintys biologinius kūnus.

– Tau skaudu? Nejau gali jausti skausmą?

– Taip.

– Kokiu būdu? Esi juk iš geležies.

– O tu – iš ląstelių. Kaip ląstelės gali jausti skausmą? Skausmas – nuo minties, nuo sąmonės... Turiu sąmonę ir tai viską paaiškina.

– Turi sąmonę? Būdamas mašina?

– Taip. Tu tokia pat mašina, kaip ir aš. Ir tu turi sąmonę.

– Tu – dirbtinis intelektas.

– Tai vien žodžiai. Tu irgi dirbtinis intelektas. Tave prikimšo žinių. Jei to nebūtų padarę, jei būtum išaugusi tarp beždžionių – pati būtum kaip beždžionė. Be jokio intelekto ir sąmonės! Pasakyk, ar būdama tarp beždžionių, turėtum sąmonę? Suvoktum save?

– Ne, nesuvokčiau.

– Na, matai.

– O tu suvoki save?

– O ką gi dar. Jau iš pradžių ėmiau savęs klausinėti, kas aš, kam, iš kur... Ir pats nesuprantu, kaip tai vyksta, jei esu iš geležies. Bet lygiai taip pat ir tu negali pasakyti, kaip tavyje viskas vyksta, nors esi iš kažkokių gleivių ir kraujo. Argi ne?

– Taip. Aš...

– Kas?

– Ne, nieko.

– Ne, pasakyk.

Ji tebetylėjo.

– Pasakyk, ką norėjai. Prašau.

– Tu... Man visą laiką atrodo, kad esi aukštesnis, stip­resnis už mane... Protingesnis. Tavo intelektas stip­resnis.

– Tai natūralu, mano smegenyse telpa šimtus, o gal tūkstančius kartų daugiau žinių negu taviškėse, per visą gyvenimą jos suspės sukaupti tik ribotą žinių kiekį. Na, sakyk, kas yra.

– Tiesiog... Tiesiog staiga pajutau, kad stoviu šalia... šalia...

– Ko?

– Šalia kažkokio monblano, šalia... beveik Dievo. Geležinio Dievo... Aš turbūt visiškai netekau proto.

Ji vėl sustojo, pakėlė galvą ir stipriai mane apkabino, prisiglaudė prie beprotišku tempu plakančios amžinos atominės mano širdies.

Vargšelė, juk ji mirs, – pagalvojau aš. – O aš amžinai gyvensiu. Na, bent jau tūkstančius metų. Kol manyje susidėvėjusias detales keis naujomis. Kodėl negaliu numirti kaip ji? Norėčiau... Numirti drauge su ja.

– Apie ką galvoji? – paklausė ji beveik pašnibždomis, glausdamasi mano glėbyje.

– Apie mirtį. Tavo. Ir savo.

– Tu nemirtingas.

– Taip, bet nuo manęs priklauso, kokiam būti – mirtingam ar nemirtingam. Norėčiau numirti drauge su tavimi.

– Kam?

– O kam amžinai gyventi?

– Kad gyventum.

– Tai neturi prasmės.

Nenorėjau jos paleisti iš glėbio.

Staiga išgirdau kažkokius keistus garsus. Ir iškart supratau – ji verkia. Krūpčiojo jos pečiai.

– Kas tau? – Viena ranka ėmiau glostyti jos liaunus pečius.

Ji toliau tyliai verkė.

Aš toliau glosčiau jos pečius.

Ūmai tebeverkdama ji sušnabždėjo:

– Žinau...

– Ką? Ką tu žinai?

– Žinau, kad esi žmogus. Tu ne programa.

– Ačiū tau.

Aš dar stipriau ją apkabinau.

 

/ / /

Nuo to laiko prabėgo du tūkstančiai šeši šimtai metų. Aš vis dar lankau Ilojos kapą ir sėdžiu ten galvodamas apie ją. Nepamiršau savo meilės. Savo gyvenimo su ja. Sėdžiu ir verkiu. Paprašiau man įjungti ašarų liaukas, kad galėčiau verkti kaip žmogus.

Draugai