Tada rašė... Tokia ir būdavo pradžia, ji vėliau virsdavo istorija, kaulais, akmenimis, besidraikančiomis plėnimis, niekuo, žeme. Vienijančia atminties gija.

– O jeigu liftas sustos? – įsibaiminusi mergikė klausia Ėvės.

– Nesustos. Paskutiniame aukšte pro langą ir marias, ir jūrą išvysi, – Ėvė ramina Ilzę. 

Turės dabar su tuo vaiku praleisti pusdienį, kol Tisaitis tvarkys reikalus mieste. Taip jau atsitiko, kad jo žmona pasiligojo – prieš kelias dienas išoperavo apendicitą. Nenorėjęs Vanaguose palikti dukters: ši verkė, maldavo, ant kelių klaupėsi, kad tik vežtųsi drauge mamos aplankyti – jos pasiilgusi, nebetverianti savo kailyje. Įdardėjo vežimu į Ėvės kiemą – kaimynas susiruošęs turgun, sutikęs abu pavėžėti. Gerai, kad ne pėsčiomis tokį kelią reikėję kėblinti! Abu suspėję ligoninėje pabūti nurimo, nes įsitikino, kad baisiausia jau praeityje.

Atsivedė Ilzę į darbą. Negi įkalinsi mažą vaiką landynėlėje? Taip Ėvė vadina namą Butsargių gatvėje, kuriame glaudžiasi, – nieko, ji dar prakus, išgarsės, nes įvairūs sumanymai, išgyventos, išjaustos istorijos galvoje sukasi, tik užrašyti reikia. Nesutrukdys nei skaudanti koja, nei permušanti kaip konkuliukas širdis, nei lazda, nei kriukiai, amžinai užkliūvantys kokiam nors prašalaičiui – tokia jauna, o šlubčioja! Sveiki tiek nenuveiks, kiek ji, Ėvė!

– Iš kur tą mergelę gavai? – teiraujasi Šeputienė, kai jos įžengia į biurą. 

– Pažįstamų dukra. Būsiu aukle iki pietų, – Ėvė pasideda lazdą, atsisėda prie masyvaus stalo, mosteli Ilzei ranka, kad pritūptų ant kėdės šalia.

Ilzė klusniai vykdo nurodymus. Jai stalas beveik iki pasmakrės, todėl suriečia ant kėdės kojas ir taip atrodo aukštesnė. Ėvė dažnai atvažiuoja pas Vanagus, nes čia gyvena jos giminaičiai, o Ilzės namai šalia, tad yra susitikusios ne kartą, tik nešnekėjusios, nes ji dar vaikas, o Ėvė jau suaugusi. Kai bėda, visi vieni kitiems padeda. Štai ir Ėvė neatsisakė jos pagloboti, nors užsiėmusi, eina į tarnybą. Ilzė didžiuliame pastate jaučias nejaukiai, yra nedrąsi, tik linksi galva ir šypsosi. Šiandien Ėvė jai atrodo visai kitokia, nei yra įpratusi matyti: vilki labai gražią tikro šilko palaidinę (turbūt pati pasisiuvo), kairėje pusėje segi gintarinę klevo lapo formos sagę, sijonas plisuotas, plaukai sušukuoti į viršų, sugarbanoti stambiomis garbanomis. Ir klibinkščiuoja mažiau, abi spėriai nuėjo ne tokį jau trumpą atstumą: suko pro turgų, pro namus, kuriuose iškirstos arkos. Ėvė dirba tikrame dangoraižyje – aukštesnio namo Klaipėdoje nerasi. Kai grįš namo, pasigirs visiems vaikams į kokias aukštybes kėlėsi!

– Imk. Parašysi savo vardo ir pavardės didžiąsias raides. Girdėjau, kad gerai mokslai sekasi, vadinasi, ir rašai dailiai. 

Ėvė paduoda jai baltą lapą ir kamštinį plunksnakotį, pastumia artipilnę rašalinę, o pati ima tarškinti vokiška rašomąja mašinėle. Ilzei iš susijaudinimo net rankos pradeda drebėti, bet akys sužiba. Kaip įmanydama gražiau, iškišusi liežuvio galą lapo viduryje raito didžiąsias raides. I. T. Ilzė Tisaitytė. Kad tik nesugadintų, spausdama nesulaužytų plunksnakočio!

– Ale tikrai gražiai rašai, – nusistebi Ėvė. – Dabar palauk, kol nudžius. Jeigu nori, gali eiti apsidairyti. 

Ilzė patenkinta linkteli, nusirita nuo kėdės – kojos kaip vatinės, užtirpusios. Koridoriuje nė vieno žmogaus, tik liftas kildamas zyzia. Ji apstulbusi žiūri pro langus skirtingose pusėse: pro vieną matyti upė, valtys, garlaivis, marios, pro kitą – namai ir puošnus bažnyčios bokštas. Grįžusi atgal, randa Ėvę vis dar kažką spausdinančią. Slapta dirsteli į padėtą lapų krūvą. Ant vieno užrašyta „Aukštųjų Šimonių likimas“. Ėvė pakelia akis, šypteli:

– Matai, ir aš gražiai parašiau.

 

 

Požeminės upės

 

Dovydas niekada nerašytų dienoraščio – kažin kokia šių dienų anomalija. Barake apie tokius dalykus ap­skritai negalima net kalbėti – išjuoks, užbadys pirštais. Visai kas kita telefonas ir kompiuteris: gali valandų valandas žaisti, pažiūrėti juokingų filmukų, pamatyti, kiek pasaulyje puskvaišių. Barake irgi pasitaiko kvailų atvejų. Trečiadienį Sadulienė Saduliui liepė viso antrojo aukšto gyventojų akivaizdoje prisiekti, kad nebegers. Prisiekė. Net persižegnojo, o vakare grįžo girtut girtutėlis ir net be apvytusių rožių, kokias mėgdavo nešti žmonai. Tada iš liūdesio prisigėrė ir Sadulienė. Jųdviejų atliekamų lietuviškų dainų popuri baigėsi policijos iškvietimu, kaimynų keiksmais ir kamštukais ausyse. 

Dovydo kambarys – ne pati geriausia vieta, kur galima parsivesti paną. Ir ne bet kokią, o intelektualią. Brolis mano, kad Ema – ne jam. Ji tarsi iš kitos planetos. Šiemet baigė aukštąją ir yra diplomuota dailėtyrininkė (apie tokią specialybę Dovydas net nebuvo girdėjęs). Jau keletą dienų jis laukia Emos prie muziejaus durų, po darbo jiedu vaikštinėja po senamiestį, nueina atsigerti kavos. Kavinėje ji ir prasitarė, kad rašo dienoraštį. Ir dar pridūrė, kad ją domina požeminės upės. Apie tokias jis buvo girdėjęs. Kai tvarkė turgaus šaligatvius, senasis meistras pareiškė, kad šioje vietoje kadaise tekėjęs upelis, o dabar jis paslėptas po grindiniu. Dovydas, pasakodamas Emai apie trinkelių klojimą, gerokai pagražino meistro žodžius, pridėdamas nebūtų dalykų apie trykštančius netikėčiausiose vietose šaltinius ir prakeiksmus statytojams, kelininkams ir inžinieriams. Jo kalba jam pačiam padarė įspūdį ir jis pirmą kartą po keturių pasimatymų pasijuto esąs vertas Emos. Mergina nuščiuvusi klausėsi istorijos apie giliai giliai po grindiniu įkalintą upelį. Kai stotelėje laukė autobuso, kulnu net pastukseno į granito plytą – tarsi tikėdama, kad įkalintas vanduo gali išsiveržti į šviesą. Bet kalbėti apie vandenį po kojomis, kai rudeninis lietus pasidaro amžinas tavo palydovas, kai skėtį vėjas lanksto į visas puses – ne pats smagiausias užsiėmimas. Tada jis kažkaip neapgalvotai pakvietė Emą šeštadienį į svečius. „Į baraką?“ – perklausė ji. „Na, taip,– sutrikęs išlemeno. – Turiu nemažai medžiagos apie požemines upes.“ Ema šyptelėjo ir, kadangi buvo intelektuali mergina, iš karto suprato, jog vaikinas gudrauja. Dėbtelėjo keletą kartų jam į akis, nusikvatojo ir sutiko. „Brolis iš pavydo iškris!“ – apsidžiaugė Dovydas. Jam norėjosi šiek tiek pasipuikuoti. Kas be nuodėmės?

Vis dėlto kokia laimė, kad jis išdrįso ją pašnekinti traukinyje! Gal tikrai yra meilė iš pirmo žvilgsnio?! Amūras ima ir paleidžia strėlę tiesiai į širdį. Juk pajuto dilgčiojimą po krūtinkauliu. Turbūt ir ji kažką jaučia, argi vaikščiotų įsikibusi jam į parankę, strakaliotų kaip paauglė čiauškėdama visokius niekus, vis kedendama savo nepaklusnius, nuo drėgmės dar labiau besiraitančius plaukus, pasakotų apie dienoraštį?

– Kam tu jį rašai? – paklausė, kai jiedu tyčia praleido Emai reikalingą autobusą, nes lietus, jo šniokštimas jau kurį laiką buvo virtęs romantiška muzika, fonu besiskleidžiantiems jausmams, o stovėjimas susiglaudus po skėčiu – palaima.

– Kad pažinčiau save, savo požemines upes, – atsakė ji.

Ir jis nuo tokios nesąmonės vos susilaikė garsiai neaiktelėjęs. Kalbėjimas metaforomis ir potekstėmis jam buvo neįprastas. Visi jo draugai buvo keikūnai, meistrų ir pameistrių žodynas ne ką turtingesnis. Tylėjo nežinodamas, ką atsakyti. Bet iki šeštadienio dar yra laiko. Jis tikrai sužinos apie upes po miesto grindiniu, parsineš knygų (biblioteka šalia jo namo, nueis, užsirašys, prieš mėnesį būtų nepatikėjęs, kad ten kulniuos savo noru), gal ras ir apie tas kitas upes. Kaip ji sakė? Savo požemines upes. Intuityviai jautė, kad tikriausiai ji kalbėjo apie sielos gelmes, norą suprasti, kokiu keliu eiti, siekį suvokti, kas esi ir kam esi. 

Jis niekada nerašys dienoraščio. Bet, kaip ir Ema, turbūt bandys pažinti save, galbūt atvėręs bedugnes nusivils savimi arba kiti jį nuvils, nes juk dažnai nerandi to, ko ieškai, nors atrodo, kad viskas yra šalia. Tikiesi gulbės pieno, o randi... Bet kokia graži iliuzija – net norisi tikėti, jog šiame pasaulyje vis dėlto būna išimčių. Ir ta išimtis esi tu.

 

 

Žiniaraštininkas

 

Ant suolo paliktas melsvos spalvos sąsiuvinis nei viliojo, nei atrodė labai svarbus, tad nebuvo jokios būtinybės jį pakelti ir atversti, tuo labiau kad ant viršelio negrabiai užrašytas vienintelis žodis – „Žiniaraštis“; pavadinimas labiau siejosi su buhalterinės apskaitos dokumentais, o tai ne mano sritis, bet sinoptikų pranašauta dargana, debesys, išduodantys, kad tuoj pradės lynoti, tam sąsiuviniui reiškė ne itin gražią baigtį – permirkęs virstų ištižusių, greit plyštančių lapų krūva, juodu rašalu užrašytas žodis nuvarvėtų kaip nekokybiškas tušas nuo pagyvenusios moters veido ir tada jau tikrai trauktų tik krenkščiančio gatvės šlavėjo žvilgsnį; šiek tiek gėdydamasi, kad imu, kas man nepriklauso, vogčiomis pasklaidžiau keletą puslapių ir nustebau neradusi nei skaičių, nei mėnesių, nei kokio nors sąrašo, mintyse pyktelėjau, kad užrašas klaidinantis ir neatitinka mano įsivaizduojamo turinio, bet dėl to tik dar labiau ėmiau smalsauti, skaityti neįgudusia ranka užrašytus sakinius, ir šie pamažu virto keistu, ne visai logišku pasakojimu apie kelionę po man gerai žinomas vietoves, kurios vienaip ar kitaip buvo susijusios su gana netrumpu mano gyvenimu – buvau nuėjusi gerokai toliau, nei Dantė minėjo „Dieviškojoje komedijoje“, todėl jaučiausi esanti už kitus pranašesnė (kas be nuodėmės!), mačiusi balto ir juodo, klydusi, kilusi ir vėl klydusi, kaip pasiutęs šuo (tiksliau  – kalė, bet feminizmo idėjas atidėkime kitam kartui) gynusi savo tiesą ir savo netiesą, savo artimą ir tuos, kurie paskui nuo manęs nusigręžė, taigi intriga buvo akivaizdi – tikėjausi rasti pažįstamų žmonių vardų ar pavardžių, bet frazės, kabliataškiais atskirti žodžių junginiai buvo panašūs į pabiras, kurias reikėjo suverti į vieną vėrinį, kad išryškėtų bendras vaizdas; sąsiuvinio autorių praminiau Žiniaraštininku, nes beveik kiekvieną puslapį jis pradėdavo kaip pamokslininkas, kartodamas tuos pačius žodžius „jiems siuntė žinią, ją matė visi“, – po tos frazės eidavo koks nors įprasto gamtos reiškinio aprašymas, šios rašliavos autorius turbūt buvo keistokas žmogelis: įsivaizdavau kampuotų judesių elgetą, kurio pilkas apsiaustas plaikstosi vėjyje virsdamas besiblaškančio paukščio sparnais, ir vis dėlto jutau, kad po primityvių žodžių apvalkalu slepiasi potekstės, tik man nepavyksta rasti rakto, kuriuo atrakinčiau surūdijusias, retai varstomas duris, tyliai bambėdama rinkau man žinomus kodus, į blyškios, pro debesų properšas išnyrančios saulės blyksnius sukau lapą, vildamasi, kad išryškės vandens ženklai, nuo mano drėkstančių it čiulptuvai pirštų trynėsi prastu plunksnakočiu (o gal žąsies nenusmailinta plunksna) iškeverzotos kuprotos raidės, ir aš vis labiau nervinausi – turiu silpnybę viską išpešti čia ir dabar, nes kitaip dienų dienas graužiu save už pralaimėjimą ir nevykusiai sužaistą partiją; „jiems siuntė žinią, ją matė visi“, – Žiniaraštininkas minėjo vasarą iškritusį sniegą (ir aš prisiminiau, kaip prieš daugelį metų, kai dar buvau vaikas, bėgau į kiemą ir su kitais vaikais sėmiau liepos mėnesio sniegą rieškutėmis ir krykštavau iš laimės); rašė apie kertinį akmenį, nei iš šio, nei iš to išriedėjusį į gatvę atsivėrus nuo kalvos nuošliaužai, apie lapkritį vėl pražydusias vyšnios šakas, apie naktį, kuri nebuvo naktis, dieną, kuri neaušo, netikėtus potvynius ir atoslūgius, išdžiūvusius šulinius, bet visus tuos reiškinius galėjo nesunkiai paaiškinti bent kiek gamtą atidžiau stebintis žmogus; paskutinis įrašas irgi buvo niekuo neišsiskiriantis, todėl susierzinusi numečiau sąsiuvinį ant suolo atbrailos, kurį laiką sėdėjau nejudėdama, įsmeigusi akis į tolį, netikėtas vėjo šuoras privertė atsipeikėti, tada išvydau virš horizonto lin ijos plaukiantį debesies luotą, paukštį primenančią žmogaus figūrą, rankos mostą ir tarsi iš ano kranto man siunčiamą spindulių pluoštą – žinią, kad šviesa visada prasiverš iš tamsos, ir tada nurimusi nuėjau savo keliu. 

 

 

Apkabinti medį

 

Man sakė, kad kiekvienas žmogus turi savo medį. Panašiai kaip žvaigždę arba horoskopo ženklą – yra lemtis, skirta atėjusiam į šį pasaulį, ir tam nepasipriešinsi. Nesigilinau, koks medis – liepa, beržas, uosis, ąžuolas ar dar kas – Vandeniui tinkamiausias, nes man visi medžiai gražūs. 

– Kur važiuojate? – klausia laiptinėje sutiktas kaimynų berniukas.

– Apkabinti medžio, – atsakau.

Paulius dar mažas ir nesupranta, kas čia vyksta. Kieme auga kelios išstypusios liepos, pro svetainės langą matyti nedidelis parkas su atgabentais iš kaži kokio tolimo krašto rausvai žalsvo atspalvio lapuočiais, bet mes trenkiamės į kitą miesto pusę, kur numatoma renovuoti skverą: didesnį plotą žadama iškloti baltomis plytelėmis, pastatyti daugiau naujų suoliukų, sutvarkyti gėlyną. Tada nuo krantinės, anot architektų, atsivertų plati miesto panorama – žiūrėk ir džiaukis. Yra tik viena kliūtis – aukšti, dangų remiantys, ne vieną audrą atlaikę, miesto kaitą matę septyni seni medžiai. Kažkodėl jie man primena filmą apie samurajus – tų irgi buvo septyni. Mūsų samurajai jau nebereikalingi, nors dar sveiki, vasarą meta tamsius šešėlius, gelbsti nuo kaitros, vėdina, vėsina, ramina lapijos ošimu. 

Pro autobuso langą kaip kaleidoskope keičiasi vaizdai. Žvilgsnis visą laiką kliūva už pakelės medelių: bloznų, apaugusių kerpėmis, retais viršūnių vainikais. Prisimenu ir dabar pajūrio viesulo išverstas, kadaise šalia stotelės augusias milžiniškas tuopas (po viena slėpiausi, kai netikėtai, lyg iš kibiro prapliupo lietus), vėtros išvartytą ilgaplaukį gluosnį, kriaušę, per stebuklą užsilikusią iš tų laikų, kai žmonės čia turėjo daržus, – pavasarį būdavo apsipylusi žiedais, vaisiai turbūt nelabai skanūs, nes rudeniop mėtydavosi ant šaligatvio, nedomindavo net vaikų, tik erzindavo gat­vės šlavėjus.

Prie skvero jau susirinkęs protestuojančiųjų būrelis, šmirinėja ir žmogelis su filmavimo kamera. 

– Išsirinkite medį, – per garsiakalbį kviečia jauna energinga moteris. 

– Nepasiduokite provokacijoms, – įspėja greta stovintis per televizijos reportažus matytas pusamžis vyras. – Mums rūpi žalias miestas, o ne plikas grindinys!

Sutrikusi dairausi. Patys aukščiausi, storiausi medžiai jau apglėbti. 

– Aš su juo užaugau, – savo vaikinui sako rusva­plaukė mergina, rodydama į gunktelėjusį kaštoną. 

– Vaikystėje skyniau jo žiedus – labai gražūs, panašūs į žvakides, rudenį kaštonų prisikimšdavau pilnas kišenes. 

Jiedu susiima už rankų ir apkabina sueižėjusį kamieną. Aš irgi glaudžiuosi prie šalia esančio medžio, pakeliu galvą – ilgi, plunksneles primenantys lapai – uosis, vėliausiai pavasarį sužaliuojantis medis. Moteris per garsiakalbį paskelbia akcijos pradžią, išdalina skrajutes. Žmogelis su kamera įkyriai lenda prie kiek­vieno dalyvio ir filmuoja. Reporterė ruošia reportažą apie nesuprantančius, kas yra modernu ir šiuolaikiška. Nusuku galvą į šoną, skruostu priglundu prie uosio ir klausausi – tarsi galėčiau suprasti jo kalbą, išgirsti, kaip šerdimi teka syvai, kaip nuo šaknų gyvastis kyla iki šakų, iki pat viršūnės, kur sutikdami saulę rytais supasi paukščiai, o įdienojus įkyriai burkuoja laukinis balandis, striksi zylės. 

– Ar apkabinai medį? – po kelių dienų kieme klausia Paulius.

– Taip.

– Ir aš apkabinsiu, – sako vaikas ir priglunda prie vienos iš augančių po langais liepų. – Labai kvepia.

Ir aš užuodžiu medumi kvepiančius žiedlapius. Nutyliu, kad septynių samurajų nebėra.

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Nijolė Drungilaitė – poetė ir prozininkė, besidominti Mažosios Lietuvos istorija.