Pranas Visvydas. Uvertiūra būsimai dienai

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Tą rytmetį mane pažadino batukų kaukšėjimas. Lyg uvertiūra būsimos dienos vaikščiojimui, o gal skirta tik atgaivinti mintis. Juk tiek epizodų susitelkę dar neišgaravusioje psichėje. Tereikia praskleisti jos užuolaidas. O dėl mankštos būtina nulipti raudonais laiptais žemyn. Aukštyn. Vėl žemyn... Tada susitelkti prie kompiuterio klaviatūros – lietuvių kalbos dėsniai sąmonėje netyli lyg anie išgirsti pasakiški kulniukai.

Rodos, dar taip neseniai gyvenau Šeštojoje gatvėje, antrame aukšte, ir mėgdavau priešpiečiais neskubėdamas paėjėti ta pačia gatve į pietus arba skersa Aidaho gatve vandenyno pusėn į vakarus. Šeštojoje gatvėje už penkių kvartalų pasiekdavau naują modernią miesto biblioteką. Sukišta apie 70 milijonų dolerių, bet miestas gali ja didžiuotis, o keliolikai benamių atsirado kultūrinė užuovėja. Kasdien populiari tarp skaitytojų. Su nedidele sale paskaitoms, sueigoms, koncertams.

Už šešių kvartalų į vakarus, perėjęs Pacifico avenidą, atsidurdavau siaurame, palei skardį ištįsusiame Palisadų parke. Čia vaikščiodamas nuolat regėdavau vandenyno kerinčią platybę su visais artimais ir tolimais objektais.

Parką nuo pamažėle yrančio skardžio pakraščio išilgai atskiria žema betoninė tvora su turėklu. Prie jos dažnai sustoja žmonės ir žiūri į įlanką. Pačiame parke pamatydavau įvairių žolynų, medžių, įvairiaspalvių rožių darželyje, apstatytame žaliais metaliniais suo­leliais. Taip pat kelias modernias skulptūras, neskubančius vaikščiotojus, o arčiau tilto – visad ant žalios vejos stovyklaujančius benamius, žuvėdras ir būrius balandžių. Tai maždaug tipiška ant skardžio žaliuojančių parkų gamta. Dažni fikusai, palmės, klevai, oleandrai, Kalifornijos ąžuolai, agavos, eukaliptai ir man nežinomi.

Po itin išsikerojusiu ūksmingu ąžuolu, rožių sodelyje, mėgdavo pasėdėti Gražutė Sirutienė-Šlapelytė, atvežta riedkėdėj. Šlapelių fondo lietuvių kultūrai remti steigėja ir dosni mecenatė. O istorikas Vincas Trumpa atvažiuodavo lesinti balandžių, ypač artėliau tilto. Vinco automobilio grindys visad nusėtos įvairiais grūdeliais, javainiais. Tai geros širdies nešvara. Įdomu, kad vienas automobilių taisyklos savininkas, irgi paukščių globėjas, pamatęs tą lesalą automobilyje, gerokai sumažino jam sąskaitą už darbą ir autodalis.

Įsitikinau, kad čia viskas siūlosi į akiratį. Viskas sąlyčiui su gamta. Aišku, akimis. Nereikia net žiūronų. Regėjimas čia turi didelę reikšmę. Ir laimingi tie, kurie įžiūri tolumą ir artumą. Žiūri ir mato! O jei ne? Graudu! Man nuo pat gimnazijos metų yra įsiminusi visa Brazdžionio „Neregio elegija“. Pakaks pirmos strofos: Aš pasaulio šviesios karalijos / nemačiau niekada, niekada. / Juodos rožės ir juodos lelijos / Ir daina vyturėlio juoda. Mielai tęsčiau toliau, nes anaforų skambesys užburiantis. Manau, daugelis vyresniųjų lietuvių išeivių šį kūrinį daugmaž atsimena. O aš, lavindamas balso stygas, dažnai jį kartoju.

Šioji čia regima panorama verta karalijos vardo. Ji įspūdinga net santuokos apeigoms. Sykį mačiau vyrą, vilkintį vestuvine suknele, šalia kito vyro juodu fraku. Vyko homoseksualų vestuvės. Ceremonijai smuiką čirpino liesas, į Paganinį panašus individas. Su Pacifico erdvės ir saulės palaima.

Bet grįžtu į Šeštąją gatvę, kuria tądien išgirdęs kulniukų uvertiūrą išėjau pietų linkme. Prie vieno namo ant vejos pamačiau apyjaunę moterį su maudymosi kostiumėliu. Ji stovėjo prie sulenkiamos kėdės. Ant jos peties tupėjo spalvinga papūga. Nedidelė, su raudona uodega, įsikandusi plastikinį žiedą. Šalia ant žolės muistėsi pilka su juodais taškais katė. Tikrai egzotiška trijulė. Moteris, papūga ir katė. Visos trys atrodė labai patenkintos šia padėtimi. Pasisveikinęs užkalbinau jaunuolę.

Raimondas Gailiūnas. „Nepriekaištingų pastangų vaisiai“, drobė, aliejus, 2015

Pasirodo, paukštis yra iš Pietų Afrikos. Kelerių metų, o gali išgyventi iki 70-ties. Sugeba tiksliai imituoti katės miau miau ir dėl to su ja labai susibičiuliavo. O katę ji nusipirkusi Arizonoje, hopių genties indėnų mugėje. Taigi yra kuo moteriškei didžiuotis ir ką aiškinti smalsiems praeiviams.

Po pažinties su paukščiu bei kate nutariau užsukti ir į minėtą biblioteką. Visad malonu stabtelti prie naujų knygų lentynų pirmame aukšte. Dažniausiai įsitaisau prie naujausių poezijos rinkinių ir literatūrinių esė knygų. Bent permesti akimis, kas spausdinama. Kaip sakoma, pasiknisti naujienose.

Kadangi tą priešpietę buvau paveiktas egzotiškosios trijulės, kilo noras bibliotekoje irgi susirasti egzotiškai dirglų, avangardišką tekstą. Toptelėjo galvon žymaus amerikiečio, gyvenusio Šiaurės Afrikoje, propagavusio radikalią laisvę, rašytojo pavardė – Williamas Burroughsas. Neilgai reikėjo ieškoti. Čia pat kišenknygių lentynoje išknisau jo tekstus „Interzone“ ir „Naked Lunch“. Tiesiog pagaunantis minčių dėstymo stilius. Bematant prirakina ir įtikina, nors ir nesi tam pasiruošęs visiškai pritarti: narkotikų vartojimo manija niekad nepavergė intelektualiųjų žmonijos sluoksnių. Nors kai kuriems literatams ir menininkams tapo įkvėpimo versme, žlugdančia jų biofizinę ištvermę.

Tačiau Burroughso prozos satyrinis šmaikštumas ir dėstomos mintys dar vis patraukia skaitytojus. Ir tądien daug ką tekste įsidėmėjau ir užsirašiau. Štai: Jei žiūri į pasaulį tokį, koks iš esmės yra, nusiteiki maloniai. Nuobodžiauti ar jaustis nelaimingam nėra kada; niekas kitas, tik faktai gali mus išgelbėti. Einsteinas yra pirmasis faktų pranašas; paslaptis ta, kad nėra jokių paslapčių; o nuzulintas lotyniškas terminas „homo sapiens“ tiksliau skamba kaip „homo non sapiens“.

Šalia satyros jo samprotavimuose susiduriame su radikaliai neigiamomis mintimis: Moralė (šiuo metu kaip neapibūdintas blogis), etika, filosofija, religija negali ilgiau pagrįsti savo egzistavimo atskirai nuo fiziologijos, kūno chemijos, LSD, elektronikos, fizikos. Psichologija daugiau neegzistuoja, nes minčių mokslas neturi prasmės. Sociologija ir kiti vadinamieji socialiniai mokslai įtartinai pavirsta pretenzingu postringavimu.

Su tuo gali sutikti ar nesutikti, bet vis tiek įsisenėjusi galvosena čia dirgliai sumenkinta. Tampi kritiškesnis. Išgirdęs kulniukų kaukšėjimą gali rinktis vienokią ar kitokią kryptį sąlyčiui su pasauliu, kur tavęs laukte laukia įvairūs vaizdai, įvairūs augalai, įdomūs žmonės, keisti gyvūnai, drąsios mintys. Ir šios, Burroughso tekstuose skaitomos, tegul būna ir valiūkiškai dirglios, bet nekenksmingos, nes abejonė yra būtina žmonijai. Jei tik ją paremti nesigriebiama smurto. Be to, neretai kitoniškumo įgyvendinimas prisideda prie gerovės ir taikos.

Draugai