Andrej Chadanovič

Gintaro Žilio nuotrauka

 

Karas ir taika

Lotynų amerikiečiai
kaip tik ėmėsi mane mušti,
bet, pamatę jį,
išsilakstė.

Nieko nuostabaus: jis buvo galva už mane aukštesnis
ir mažiausiai dukart stambesnis,
su akinukais,
tik pabrėžiančiais jo gabaritus:
kaip koks Sergejus Bondarčiukas
tarp savo Borodino dekoracijų
arba tiksliau Vaterlo,
nes viskas kaip tik vyko Belgijoje.

Jis kažkodėl tuojau kreipėsi į mane rusiškai,
lyg man ant kaktos būtų parašyta,
kad žinau, kas toks Bondarčiukas.

„Be reikalo tu juos užkalbinai, – pasakė jis. –
Šitie galėjo ir pripjauti.“
„Jei būčiau tylėjęs, – atsakiau, –
tikrai būtų pripjovę.
Nukirstų kaip per įskaitą.“

„Užskaitau, – pasakė jis. –
Aš vardu Pjeras. Kaip Bezuchovas.“
„O aš Andrejus. Kaip Bolkonskis.“

Iš likusios nakties mažai ką prisimenu.
„Trapistai, – vis kartojo jis. –
Geriausias Briuselio alus – „Trapistų“!
Einam, parodysiu vieną vietą,
stato grafas Tolstojus.“

„Tai tu ne iš Rusijos?
Iš Baltarusijos? Dar geriau!
Aš ten su žmona susipažinau.“
„Ir aš.“
„Bet mano, tik įsivaizduok, – japonė. Kartu mokėmės
rusų,
o išmokom: ji – prancūzų, o aš japonų.
Balzakas ir japonė siuvėjėlė, žinai tokį filmą?
Baltarusiai, sako ji, – tai tokie rusai
tik su kokybės ženklu.“

„Kinė“, – pataisau aš.
„Kas? Mano žmona?“
„Sakiau, Balzakas ir kinė siuvėjėlė.“
„Kinai – tai tokie japonai,
tik su kiekybės ženklu.“

Čia jo juosta trūksta,
o manoji sukasi toliau.
Mes automobilyje, kaip mažoje kino salėje:
paskutinėje eilėje – Čipas ir Deilas, burundučiukai.
skubantys į pagalbą trapistams,
o žmona japonė už vairo suka kiną.

Mūsų klajojantis kino teatras
vis arčiau paskutiniojo bravoro,
kur švenčiausieji vienuoliai
verda alų su kokybės ženklu,
kuris atriša liežuvius taip,
kad visų šalių išvarytieji
supranta vienas kitą be subtitrų.

 

Venseno miško pasakos

1. Bjaurusis ančiukas

Gyveno kartą bjaurusis ančiukas,
gerai elgėsi,
klausė vyresniųjų,
ir, svarbiausia, gerai maitinosi,
nes norėjo kuo greičiau užaugti.

Lesė jis lesė,
bet taip ir netapo
nuostabia gulbe,
nes kartą ėmė ir padvėsė,
negyvai peršertas turistų.

„Jei mylite paukštelius,
nelesinkite jų“, –
parašyta visuose Paryžiaus parkuose.

2. Batuotas katinas

Vieno Venseno miško ežero
salas jungiančiais tiltais
griežtai draudžiama
vedžioti šunis.
Gaila, kad nėra nė žodžio apie katinus.

Ką dirba katinas su batais
į patiklių turistų,
kurie nusiauna
pievelėje prigulę, batus –
geriau manęs neklauskite!

3. Pelenė

Kartais katinas
spėja pridergti
tik į vieną batelį.

4. Coliukė

Pažįstamas olandų botanikas
kartą apsilankė Parc Floral
ir ilgai tyrinėjo
visas raudonas, baltas, geltonas,
oranžines, melsvas, violetines,
rausvas, purpurines ir alyvines
tulpes, bet nerado jose
nė vienos coliukės.

Prisėdo pavargęs ant suoliuko,
atsiplėšė traškučių pakuotę,
o ten – mažulytė mergelė,
šypsosi jam
ir čiauška kažką jo kalba.

Derėtų pastebėti, kad bulvės,
iš kurių pagaminti traškučiai,
buvo iš jo gimtosios Olandijos.

Ir žolė taip pat.

 

Šventas Pranciškus Kaliforniškis

Vaikšto po Kinų kvartalą su šilta palaidine,
megzta kepurėle ir pirštinėmis nukirptais pirštais.

Kartais dovanoja grafitistui naują dažų balionėlį.
Kartais įmeta gatvės aktoriui penketą dolerių.

Moka žvėrių ir užsienio turistų kalbas.
Supranta šunis ir jų šeimininkus,
prašo pastarųjų susirinkti tai, ką paliko pirmieji.

Vedžioja į pliažą ir pažindina vienišas lesbietes.
Kviečia benamius į vakarėlius
ir paskaitęs eilių paprastai pavaišina pica.

Kai pradeda lyti,
dalina brangius skėčius praeiviams,
atsargiai renka nuo asfalto šliužus
ir sliekus,
šiuos mėto žuvims,
o žuvis – paukšteliams.
Paprastai poros žuvelių pakanka
pamaitinti visus uosto jūrvarnius.

Iš ryto dirba
lyno tramvajaus vairuotoju
ir vežioja nemokamai miesto katinus,
kurie pakimba ant pakojo ir patenkinti
trina ūsus dvidešimt
penkių centų monetomis.

Dieną buria pažįstamam knygyne,
atsiverčia arčiausiai lankytojo stovinčio tomelio
atsitiktinį puslapį:
„Viskas, ko jums reikia – tai meilė!“ –
sako liesam paaugliui įskilusiu akinukų stiklu.
Ir jo draugui, kuris laiko šį už rankos:
„O kai neišeina mylėti taip pat stipriai,
būk tuo, kuris myli labiau!“

Vakarais vaikštinėja palei Ramųjį vandenyną,
kalbasi su žvejais ir jachtų savininkais.
Sužvarbsta ir norėdamas sušilti, kopia į kalvą,
sunkiai kvėpuoja, virsta iš burnos tiršti
šilto garo kamuoliai – ir Auksinis
tiltas paskęsta rūke.

 

Iš baltarusių kalbos vertė Marius Burokas

 

Arvydas Pakalka. „Užtvanka“, drobė, aliejus, 75 x 75, 2009