Dainius Vanagas. Pasiutligė

Nuotrauka iš asmeninio archyvoNorėjau kaukti it šuo. Ne, veikiau įkąsti kam nors į blauzdą ir tampyti aukštielninką Vilniaus grindiniu. Tačiau šalia nieko nėra. Stoviu vienišas vakaro prieblandoje ir bergždžiai vėpsau į perkirstą spyną. Trečias dviratis per dvejus metus. Ką ten dvejus – per pusantrų, žiemą gi nevažinėju.
Bent jau žinau, ką daryti: neskambinti policijai, akimis neieškoti vaizdo kamerų (o netyčia jas pastebėjus, nepuoselėti vilčių dėl įrašų), neklausinėti čia pat įsikūrusių įmonių ar parduotuvių darbuotojų, gal ką nors matę. Iš to jokios naudos. Susirenku spynelės nuolaužas, ne, vėl jas išmetu, kam man jos, ir kulniuoju į autobusų stotelę.
Bet apie ką mes kalbame? Apie rūdijantį metalo gabalą iš antrų, trečių ar net ketvirtų rankų! Balnelis įskilęs, ratai kreivi, nei amortizatorių, nei mandrų pavarų, nei veikiančių stabdžių, ničnieko. Galva neneša: kas gali į tokį kledarą kėsintis? Ką, aplink mažai naujutėlaičių dviračių? Prabangių automobilių? Blizgių parduotuvių, įvairaus technologinio šlamšto prikimštų butų? Suprask, nebėra ką vogti?
O aš net padorų užraktą įsigijau! Pardavėjas tikino: „Nukirpt galima, po šimts, bet jei nukirps šitą, reiškias, nukirps viską, nesvarbu, ką kabinsi." Vadinasi, taip: ateina prie dviračių stovo išlepęs profesionalas, apsikarstęs pažangiausia įranga, baigęs plėšikavimo bakalaurą prestižiniame britų universitete ar gūdžiam Londono rajone, dėbso vėpso, šitas, mąsto, sykį jau vogtas (kam du vienodi drugeliai toje pačioje kolekcijoje?), anas visai nieko, tačiau spyna vaikiška – neįdomu laužt. O, šis tiesiog puikus, bet – na ir kas mane už liežuvio tempė? – pažadėjau draugei šį mėnesį prie moteriškų dviračių nagų nekišti. O čia kas?.. Dviratis? Varge. Lyg ir... Ajajai! Betgi spynos puošnumas! Nagi eikš pas tėvelį...
Nesąmoningi scenarijai lenda į galvą, nes racionalių sugalvoti neišeina. Atkapstyti priežasties neįmanoma. Sveiku protu –­ tikrai ne, nebent liguistu, filosofiniu. Susirangau šalia riebios moteriškės sausakimšame autobuse, kažkas dvokia, gal net visi. Begalinis tauškimas, krizenimas ir kosėjimas į veidą – tvartas ant ratų. Neturėčiau čia būti.
Dar dešimt stotelių. Neišmanau, ką veikti, todėl linguoju iš apmaudo. Dviratis –­ velniop jį, vis tiek reikėjo keisti. Tačiau trumpasis sujungimas įvykių grandinėje, fakto pasipriešinimas valiai mane siutina. Aš užkluptas iš pasalų, paniekintas, priverstas keliaklupsčiauti prieš tvarką suardančią aplinkybę. Taikytis – tai persiplėšti pusiau. Knieti numinti šalia sėdinčiai drimbai koją. Tvardausi. Man nereikia bėdų.
Atsigulęs į lovą vis dar blaškausi. Trys per pusantrų metų! Sapnuoju randąs dviratį kitoje vietoje. Tai žioplys – būsiu susipainiojęs, kur prirakinau! Ne, aš nesuklydau. Išgeriu stiklinę vandens ir pusnuogis įsitaisau prie virtuvės stalo. Paišinėju asimetriškus ornamentus ant servetėlės. Man reikia kompensacijos: tęsinio, įprasminimo, kad ir paiko, nesvarbu.
Geriu stiklinę po stiklinės. Iškabinti krūvą nukniaukto dviračio nuotraukų su kreipimusi į skalpų medžiotojus – gal kas susigundys darbu? Susukti sarkastišką, melodramatišką juostą apie jauno beračio žmogaus kančias ir įkišti ją į internetą, gal net išprovokuoti peržiūrų bumą? Niekalai, išvalkioti po tūkstančius protų. Renkuosi ilgai ir kantriai, galbūt panašiai kaip manasis vagis, pavargęs nuo visko, ką jau sykį patyręs.
Pabundu ant stalo suskulptūrėjusiu sprandu. Jau žinau. Svarstau, ar yra straipsnis, kurio pagrindu galėčiau būti apkaltintas. Gal ir nėra.
Šunsnukių sučiupti negaliu, be to, ką gi jiems pasakyčiau? Jų nosys, – argi ne? –­ srūva krauju, lūpos sutriušusios, skrandžiai pilni pamazgų, o smegenys seniausiai iššlapintos, tegu vagia, bjaurybės, jei jau šitaip pasaulis sudėtas. Užtat galiu užbėgti jiems už akių. Vagims. Arba dviratininkams.
Nė nepusryčiavęs skuodžiu į dviračių parduotuvę. Nepatikliai šnairuojant vėplai už prekystalio (ne jos reikalas) įsigyju dvidešimt pigiausių, siūlelius primenančių užraktų.
Sukuosi labai vikriai, apdairiai, nerizikuodamas įkliūti. Žmonių sausakimšose gatvėse, parkuose, aikštėse dviračių ne ką mažiau. Šeimininkų palikti likimo valiai jie riogso aptvarstyti įvairiais strypais, žiedais, grandinėmis, pasagomis, spyruoklėmis, spynomis ir spynelėmis. Rimta, bet nepakankama. Prisliūkinu artyn ir spragteliu papildomą užraktą. Raktą sviedžiu į šiukšliadėžę – nebeprireiks.
Per pusvalandį įsagstau visus užtaisus. Dvidešimt dviračių prirakinti prie stovų, turėklų, stulpų, tvorų viena spyna per daug. Belieka laukti.
Neskubriu žingsniu slankioju paženk­lintų dviračių maršrutu. Daugelis jų stovi kaip stovėję, tačiau prie poros jau trepsi sutrikę šeimininkai. Laiba ir, panašu, naivi mergiotė įkyrų svetimkūnį bando nukrapštyti tiesiog rankomis. Šalia ne ką gudresnis vaikinas spyną stengiasi nudaužti koja, bet visa, ką jam pavyksta nuveikti, tai sulankstyti ratlankį. Aš nesijuokiu, juo labiau piktdžiugiškai, juk čia, šiaip ar taip –­ ne kvaiša išdaiga. Tačiau niekaip negaliu atsigrožėti situacijos, kurią pats sukūriau, absurdiškumu ir graudumu.
Apsukęs dar porą ratų užtinku gerokai solidesnį atkirtį. Drūtas plikis murmėdamas keiksmus po nosimi pjausto troso siūlelius išlankstomu peiliuku, gumos skiedros it pasiutusios laksto į šalis, tačiau viela nesiruošia pasiduoti. Ir nepasiduoda. Irzliai nubraukęs nuo kaktos prakaitą išsitraukia telefoną ir skambina. Nepraėjus nė dešimčiai minučių privažiuoja automobilis, už vairo moteris, ar tik ne žmona. Plikis iškart puola prie įrankių dėžės, išsitraukia plaktuką, kaltą, reples, dar kažką – ne viską įžiūriu, stengiuosi laikytis atokiai. Inžinieriniai darbai neužsitęsia; vyras atsibučiuoja su moterimi ir dingsta iš akiračio.
Kitose vietose taip pat verda darbas: pjūklai, akmenys, nežinia iš kur atsiradę kūjai ir kirviai... Kartas nuo karto vis išgirstu piktinantis, kad miestiečiai abejingi vienas kitam, kad ištikus nelaimei negelbsti ar apsimeta nematą. Kur jau ten! Praeiviai, išvydę, tiesą sakant, gana vienareikšmiškai atpažįstamą veiklą, noriai ir nesigilindami skambina pareigūnams.
Policija reaguoja operatyviai. Įsiplieskia teatrališkos scenos. Nuosavybės dokumentų, aišku, nė vienas neturi, dviračiai neregistruoti, rankoje įvairaus pobūdžio laužtuvai, žodžiu, įrodyk, kad gudrus, savo chuliganiškų veiksmų teisėtumą. Rankos tik skėsčioja, įžeisti liežuviai mala, o pareigūnai, bepradedą rašyti protokolą, suktai šypsosi, esą, taip taip, dar ne to esam girdėję. Stulbinantis miražas.
Gaila, kad tvarka anksčiau ar vėliau, –­ o mūsų laikais kasdien vis anksčiau ir anks­čiau, –­ paima viršų. Pareigūnų racija šnypšt, papildoma informacija pykšt, ir užuot išrašę baudas ar šmaukštelėję per nagus, mėlynšvarkiai patys čiumpa į rankas reples-žnyples ir ima vaduoti metalinius žirgus, šeimininkams greta nejaukiai trypčiojant.
Dar kiek paslampinėju. Visur per kraštus liejasi atomazga, gal tik pora dviračių prie bibliotekos, matyt, priklausančių ten nakvojantiems mokslinčiams, dar nėra išaiškinti. Tie, jei kada ir išeis lauk, vis tiek nieko keista nepastebės – nuvažiuos su visu stovu savo metafizikų tempiami.
Staiga pasidaro niūru. Ką gi, tai neišvengiama, kai pramogos pabaiga yra ir prasmės pabaiga. Šėlui atslūgus delnai ištuštėja. Man lieka tik iškrikę užgautųjų veidai. Paralyžius, trunkantis be gailesčio ištįsusią akimirką. Juk tai – žinia ne apie neišgydomą ligą, išdavystę ar nesėkmę. Viso labo mažytis, trumpalaikis nepatogumas: viena spyna per daug. Arba vienu dviračiu per mažai. Tačiau šį ilgą mirksnį, – nesvarbu, didžios ar menkos priežasties įžiebtą, –­ atrodo, nėra kur dėtis, ko griebtis. Tik vieną mirksnį – paskui nejučia atitoksti ir, mechaniškai priėmęs lemties davinį, it niekur nieko imi tvarkytis, kaip išmanai. Bet tą trikdantį momentą, tą žvarbų sukrėtimo blyksnį kiekviena pulsuojančia gyvasties dalimi jauti, kad reikalai klostosi ne taip, kaip nori. Ir nepavyksta jų kontroliuoti, jų numatyti, jiems pasiruošti. Aižėjantys veidai kupini ne išgąsčio, nuostabos ar susirūpinimo, jie pilni betvarkės: ant nosies užkritusios lūpos, akis užklojusios ausys, prie smakro prilipę antakiai. Tą išpampusią sekundę nėra jokių paaiškinimų ir priežasčių. Kalbos pabaiga. Sistemos perkrovimas. Ir –­ eilinė pradžia.
Be to, trūko žiūrovų. Scena – pilna aktorių, vaidinančių sau. Reikėjo skambtelėti Gintautui. Bent jau Giedrei. Ji, aišku, sumanymu nesižavėtų, užtat bent iš smalsumo, iš pasiutusio smalsumo vis tiek būtų atėjusi pasižiūrėti.
Galų gale, du šimtai litų. Nors rytas svaigus, tačiau atsiėjo per brangiai. Dar kiek pridėjęs turėčiau naują dviratį. Ką turiu dabar?
Namo. Per visus įmanomus „aplinkui". Gaila, kad niekur neturiu skubėti. Į darbą. Susitikimą. Parduotuvę. Visa tai jau buvau daręs, daręs laiku ir puikiai. Laisvadienis, tuščiadienis.
Ir staiga – palaimingas taukšt. Grįžteliu į triukšmą. Mašinų stovėjimo aikštelėje žilstelėjusi poniutė, bandydama išlaviruoti tarp stulpelių, medelių, šaligatvių bortelių ir kitų tikrų ar menamų kliūčių, barkšteli į kitą automobilį. Aš negalvoju. Aš žinau, ką daryti.
Prišoku prie įdaužto automobilio ir imu skėsčioti rankomis, begėdiškai plūstis, priekabiai čiupinėti įlenkimus. Moteriškė drebančiomis kojomis išsiropščia iš salono ir puola atsiprašinėti. Nutraukiu ją rėkdamas:
– Žibintą sukūlei! Jergau, ir posūkio lemputė skilusi, buferis numuštas, štai kapotas įlenktas! O mašina nė sykio nedaužta, ketinau parduoti, ar bent įsivaizduoji, kaip kris kaina? Šūdas! Ką, veidrodėlių neturi? Gabaritų nejauti?!
Akys sušoka į burną, smakras užsiverčia lig nosies, blakstienos apželdina skruostus. Ta akimirka: galiu riesti šią moterį į ragą ar bet kokią kitą formą. Ji pradeda inkšti, vapalioti, netgi guostis, esą jau ne pirmas incidentas, kad ir taip permoka draudimui, nes priskirta padidintos rizikos asmenims, o dabar reikalai dar suprastės. Apsiašaroja; keletą sykių iškelia rankas į dangų ir žiebia sau į kelius. Pagaliau – jau buvau pradėjęs nerimauti, kad nesusipras –­ ima karštligiškai kuistis rankinėje.
– Gerai, – sakau paslaugą darančio žmogaus balsu, – sutarkime. Velniop tą deklaraciją ir draudimą. Visko pasitaiko. Atsiskaitom už detales ir skirstomės.
Kišenėje turiu tris šimtus litų, plaukiu šaligatviu pasišvilpaudamas. Tačiau jaudulys netrunka išblėsti. Grįžęs geriu arbatą, plaunu puoduką, geriu arbatą, plaunu puoduką –­ pusvalandis. Įsijungiu internetinį dienraštį, perskaitau antraštes. Refresh. Tos pačios. Refresh. Vis dar tos pačios. Refresh. O, viena pasikeitė. Refresh –­ dar pusvalandis.
Įsiskaudėjo galvą, krūtinė daužosi it nutrūkusi nuo grandinės. Jaučiuosi pamiršęs kažką labai svarbaus, praradęs neatšaukiamai, netgi be galimybės prisiminti, kas tai. Negaliu nuginti šalin minties: kas, jei dviratis rūsyje? Jeigu kažkokiu, man nežinomu būdu išsiblaškiau, susipainiojau, išsigandau ir suklydau? Nervingai rakinu sandėliuko duris. Įjungiu šviesą. Dviračio nėra. Įsitempę raumenys atsileidžia, tirpstančias galūnes užlieja šiluma. Žvilgteliu dar sykį.
Dviratis yra!
Jo nėra!
Yra.
Ne.
Mirkčioju it smėlio kibirą į akis suvertęs, žnaibau, niurkau rankomis veidą, bet vis tiek nepajėgiu suprasti, ką regiu ir ko –­ ne. Pakaks. Užtrenkiu duris, pakabinu spyną ir išmetu raktą: koks dabar skirtumas?
Kas padaryta, tas padaryta.