Rainer Maria Rilke

Paula Modersohn-Becker (1876–1907). „Rilke’s portretas“, 1906.

 

Sūnus

Tėvas – kilniausio vardo
karalius tremtinys.
Pas jį atjojo kartą
apsiaustu leopardo,
su milžinišku kardu
karys pasiuntinys.

Ne kaip kiti karaliai –
be šalmo ir šermuonies –
tėvas kuklutėj salėj
neuždegė ugnies.
Drebėjo jam rankos senos,
nebuvo kuo jas užimt.
Jis žvelgė į nuogas sienas
nematančiom akim.

Mama per sodą ėjo,
žalumoje – balta.
Ji laukė saulėlydžio vėjo
gūsio, kaip visada.
Kiek laimės ji suteiktų,
pakvietusi mane!..
Bet ne: likau prie laiptų
klausyt kanopų aido
ir tylos name.

„Tėve, toli jau svečias.
Ko jis norėjo?“ – „Žinau:
jis sruogas šviesias pamatęs
tave atpažino, sūnau.“
„Tėve! Jis toks gražuolis!
Apsiaustas srūva laisvai!
Jo žirgo galingas šuolis.
Prašmatnūs jo šarvai.
Lyg plienas – balsas galiūno.
Jis buvo nakties žmogus.
Ir dailią mažytę karūną
jis atvežė pas mus.
Jam žengiant žvangėjo į kardą
diadema tauri.
Ir daug gyvybių vertas
perlas jos vidury.
Ją griebę ūmios rankos –
aplamdytas jos lankas,
ji žemėn kritus tiek!
Vaikui šią kaldė karūną –
karaliai be jos juk būna.
Uždėk ją man, uždėk!
Ją retsykiais nešiosiu,
iš gėdos blyškus, naktimis.
Ir dėl tavęs sužinosiu,
iš kur tas pasiuntinys:
ar pėdsakas jo gimtinėj
į mūrų rūmus nuves,
ar ruošia palapinėj
man sutiktuves.“

Įskaudintas tėvas atrodė,
naktim miegojo mažai
ir gaudė kiekvieną žodį,
kai aš klejojau dažnai
su karūna ant galvos.
Šnabždėt aš stengiaus tykiai,
kad neprabustų mamytė,
kuri tą patį galvojo,
kuomet lyg vėlė baltoji
sutemose klajojo
soduos lig vėlumos.

*
...Dabar mes muzikai paliegę,
prieš melsdamiesi jaučiam trauką
išeit apsidairyt į lauką,
ar nesiklauso kas šalia.
Tik vakare, kai sklaidos minios
ir varpo dūžis paskutinis,
dainas smuikuojam, kurias gena
(lyg miškas oštų už fontanų)
spengimas tamsiame dėkle.
Nes vien tik tie balsai neklys,
kurie tylėjimus palydi,
kada tarp stygų frazių slypi
tarytum kraujo šnaresys;
ir liks beprasmė amžinybė,
jeigu po triukšmo ir tuštybių
neįsiviešpataus rimtis.

Ratu kantri rodyklė bėga;
kas pažadėta – tas ir bus.
Mes esam kuždesiai prieš miegą,
mes esam pievos prieš miškus;
jose nevaldomas ūžimas
(balsų daugybė be darnos),
ir jos tėra pasiruošimas
šventosioms girioms tylumos...

1900

 

Strofos

Kažkas į ranką paima visus –
ir pro pirštus jie tarsi smėlis byra.
Jis renka karalienes grožio tyro
ir kaldo marmure baltam jų vaizdą –
jos mantijų melodijoj nesens;
jas santuokomis su karaliais saisto,
nukaldintais iš tokio pat akmens.

Kažkas į ranką paima visus –
ir lūžta daugel, lyg geležtės prastos.
Ne svetimas tai – mūsų karštame
gyvena kraujyje, širdies ritme;
ir aš tikiu teisybe jo ramia,
nors jam ne vienas piktas žodis mestas.

1900–1902

 

„Vaizdų knygos“ finalas

Mirtis didi.
Mes jai priklausom
net juokdamies.
Vidur linksmybių dienom šviesiausiom
verkt nesiliaus ji
gelmėj širdies.

1900–1901

 

Karalius

Šešiolika metų teturi vos
valdovas suverenus.
Jis žvelgia, tarsi iš pasalos,
pro žilagalvius ministrus

gilyn į menę. Nežinia,
ar jaučia ką – vargu.
Su Aukso Vilnos grandine
po paauglio smakru.

Ir laukia nuosprendis mirties
jo parašo ilgai...
Jie mano: našta jo sunki.

Kad jie žinotų! Jis tik lėtai
skaičiuoja mintyse iki
septyniasdešimties.

Apie 1906-07-01, Paryžius

 

* * *

Tik lūpos esam. Kas giesme šviesia
tą tolimąją širdį apdainuos,
kuri gyvuoja nebyliuos daiktuos?
Jos didis dūžis skaidos mumyse,
nes jos kančios ir džiaugsmo mums per daug.
Iš jos valdų mes bandom veržtis lauk –
ir esam lūpos. Bet staigiu skausmu
slapta jos smūgis persmelkia ir mus –
ir pro riksmus
esme mes tampam, veidu ir virsmu.

1923 m. rugsėjo pab.

 

Iš vokiečių kalbos vertė Andrius Krivas

 

Petro Rakštiko nuotrauka  iš ciklo „Šešėliai“