Herkus Kunčius. Į kolūkį atplasnoja „Poezijos pavasario“ paukštė


Ugnės Žilytės piešinys.

 

Romano „Kolūkio metraščiai“ ištrauka

 

Tarybų Lietuvos kolūkiečiai – Amerikos fermerių, Prancūzijos vyndarių ir Vokietijos aludarių nuostabai – be meno negalėjo gyventi. Jiems buvo reikalingas menas ir grožis, šviesos estetika, mūzų kaimynystė. Saviveiklą, tiesą pasakius, kai kurie idėjiškai atsilikę kolūkių bei tarybinių ūkių pirmininkai kažkodėl menkai vertino. Ji jiems atrodė gana primityvi, nes atseit socializmo laikais, kai žmogus televizoriaus ekrane galėjo pamatyti geriausius meistrus, juokinga ploti artistams, kurie apskritai ne kažin kokio lygio.

LKP CK, LTSR Aukščiausiosios Tarybos ir LTSR Ministrų Tarybos organo, „Tiesos“ dienraščio vyriausiojo redaktoriaus Genriko Zimano pakalbintas, vienas tarybinio ūkio vadovas nuoširdžiai tarybų Lietuvos žmonėms prisipažino: „Nemanykite, aš suaugusių saviveiklos nepeikiu. Norėčiau, kad žmonės iš laukų sugrįžtų su daina, nes dabar dažniausiai dainuoja, tik kai išgeria. Kita vertus, kada ūkyje vyksta koncertas, aš ramus, nes žinau, kad koks šimtas žmonių nepasigers ir jokių peštynių nebus. Tad lai jie dainuoja, kai gera nuotaika, bet nekoncertuoja ir viešai iš scenos neskaito savo eilių. Galimas daiktas, dar galvosime, tarsimės, bet sveikatos ir poilsio rūmuose pirmiausia visi turės kultūringai ilsėtis. Ten uždrausime ne tik plūstis, bet ir garsiai kalbėtis. Geri paveikslai, maloni muzika, gražus filmas. Ir visiška ramybė.“

O štai kitas kolūkio vadovas Genrikui Zimanui – jo apybraižų knygoje „Siluetai“ apie garsius respublikos žmones: revoliucinio ir partizaninio judėjimo dalyvius, mokslininkus, rašytojus bei menininkus, – garbiam žurnalistui, kalbėjo: „Daugelyje ūkių dabar apie meną galvojama. Kai kur net paveikslų galerijos atidaromos. Tai labai gerai. Kyla kolūkiečio kultūra. Bet kartais vadovai nori vienu šūviu du zuikius nušauti – meną į kolūkį perkelti, bet už tai mokėti kuo pigiau. Tuo naudojasi vertelgos, kartais net šarlatanai. Žiūrėk, koks nors ūkis giriasi savo „galerija“, o meno ten – nė už skatiką. Čia labai tinka patarlė: „Nesu toks turtingas, kad pirkčiau pigų meno kūrinį.“ O reikia, kad kolūkiečių aplinkoje būtų tikrų meno kūrinių. Kada darbo žmogus išsiruoš į muziejų? Niekada. Menas turi ateiti pas jį.“

Tačiau su visa pagarba vaizduojamajai dailei, klasikiniam baletui ar vaidybiniam kinui, kolūkiečiams artimiausia buvo poezija. LTSR kolūkiečiai poezija ypač domėjosi, ji buvo jų tapatybės dalis. Galbūt todėl, šviesioms galvoms sumanius „Poezijos pavasario“ šventę, ji tapo itin populiari ne tik didžiuosiuose Lietuvos TSR miestuose, rajonų centruose, bet ir kolūkiuose. Ir tai suprantama, nes lietuvių tarybinė poezija budino dvasią, teikė džiaugsmą sielai. Todėl darbo žmonės jau seniausiai buvo pamiršę visokius Verbų sekmadienius, Didžiuosius penktadienius ar šv. Velykas. Dabar, pasibaigus žiemai, laukdavo tik „Poezijos pavasario“ šventės, kur buvo galima ne tik pamatyti, išgirsti, bet ir pačiupinėti gyvus poezijos klasikus ar gražių vilčių teikiančius jaunuosius poetus. Sudalyvavę šventėje kolūkiečiai ištisiems metams pasikraudavo energijos, dvasinių jėgų.

„1965 metais pirmą kartą plačiai išskleidė sparnus „Poezijos pavasario“ paukštė, – rašė „Poezijos pavasario“ redakcinė komisija 1974 metų „Poezijos pavasario“ almanache. – Gražūs ir prasmingi buvo Jos skrydžiai, paskleidę gyvą poezijos žodį tolimiausiuose respublikos kampeliuose. Jie lydėjo visiems tarybiniams žmonėms brangias ir atmintinas datas: Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos penkiasdešimtmetį, Vladimiro Iljičiaus Lenino 100-ąsias gimimo metines, auksinį TSRS įkūrimo jubiliejų.

Pavasaris – tai pergalė prieš mirtį. „Poezijos pavasariai“ – tai ne tik šventė, bet ir savotiškas mūsų poezijos išbandymas. Kiekvienas iš jų patraukė į savo pusę daug naujų draugų gamyklose ir kolūkiuose, užkariavo daug naujų širdžių. Tai liudija, kad mūsų poezija sėkmingai išlaikė šį nelengvą egzaminą, apdainuodama mūsų didelį Gyvenimą, mūsų nuostabų Žmogų.

Šiandien mes nuoširdžiai dėkojame Lietuvos Komunistų Partijos Centro Komitetui, palaikiusiam LKP Kauno miesto komiteto, Kauno miesto Vykdomojo komiteto ir mūsų Rašytojų sąjungos iniciatyvą, organizuojant šią nuostabią ir prasmingą šventę. Mes niekada nepamiršime tų rajonų, gamyklų ir kolūkių, kur „Poezijos pavasaris“ buvo sutinkamas su ypatinga šiluma, kaip brangus ir laukiamas svečias.

Žydra „Poezijos pavasario“ paukštė vėl išskleidė sparnus ir pakilo į savo dešimtąjį skrydį. Šiemet jis sutampa su neužmirštamos Nemuno krašto lakštingalos Salomėjos Nėries 70-osiomis gimimo metinėmis. Amžinai gyvas bus mūsų širdyse Jos atminimas, kaip ir neužmirštamos eilutės, kurias drąsiai galime įrašyti į „Poezijos pavasario“ vėliavą:

 

Dainuok, širdie, gyvenimą...

 

Tegul šis susitikimas būna dosnus ir įkvepiantis visiems.

Tegul „Poezijos pavasario“ paukštė susisuka tvirtą gūžtą kiekvieno širdyje, padėdama gyventi, kurti, mylėti.

Laimingo skrydžio!“

Čia vertėtų stabtelėti ir priminti, kad TSKP XX suvažiavimo sprendimai, įvykusio 1956 metais Maskvoje, sudarė itin palankias sąlygas ne tik kolūkių, tarybinių ūkių, bet ir poezijos atsinaujinimo procesui, atspindėjusiam pokyčius gyvenime ir tarybinių žmonių mąstyme. Dėl viso to per bemaž kelis dešimtmečius iki neregėtų aukštumų išaugo eilėraščio įtampa, dramatiškai pakito jausmų ir minčių energija, o poetinis žodis pasidarė analitiškesnis, dinamiškesnis, labiau suspaustas. Paįvairėjo leksika ir koloritas, bet susilpnėjo vidinis užbaigtumas bei kompozicinė darna.

Kaip visuomeniškas reiškinys, tarybinė poezija turėjo būti masiška, aprėpti plačius visuomenės sluoksnius, veikti jų sąmonę, puoselėti taurius jausmus, atskleisti sudėtingą šiuolaikinio tarybinio žmogaus dvasios pasaulį, jo santykį su supančia tarybine tikrove. Visai tai galėjo atlikti tik tokia kūryba, kuri jaudino skaitytoją, vertė jį žavėtis tarybinio poeto mintimis ir pačiam mąstyti, geidžiant lyg pratęsti, praplėsti eilėraštį. Ir atvirkščiai – eilėraštis, parašytas neišraiškingai, miglotai, su užšifruotomis mintimis, kupinas perdėm sudėtingų tropų ir asociacijų, besiremiąs gal tik autoriui suprantama potekste, negalėjo sudominti tarybinių skaitytojų. Tokių poezijos kūrinių, deja, buvo apstu. Jie atbaidydavo ištikimus poezijos mylėtojus nuo naujosios poezijos ir skleidė abejingumo poezijai jausmą. Šis simptomas kėlė nerimą.

1974 metų „Poezijos pavasario“ šventė buvo paženklinta ne tik jubiliejais, bet ir skaudžios netekties ženklu – žiemą, prieš keletą mėnesių Druskininkų kurorte, netikėtai LKP gretos neteko savo pirmojo sekretoriaus, socialistinio darbo didvyrio, aštuonių Lenino, dviejų Raudonosios vėliavos bei I laipsnio Tėvynės karo ordinų kavalieriaus, draugo Antano Sniečkaus, kuris, be to, buvo dar apdovanotas ir I laipsnio Tėvynės karo partizano medaliu bei kitais garbingais ženklais. Tai buvo skaudus smūgis šimtatūkstantinei Lietuvos TSR komunistų partijai. Išgirdę šią žinią liūdėjo ne tik LTSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumas, LTSR Ministrų Taryba, paprasti darbo žmonės, bet ir tarybinė inteligentija, užuojautos telegramą iš Maskvos atsiuntė TSKP CK, kurią pasirašė generalinis sekretorius Leonidas Iljičius Brežnevas.

„Poezijos pavasario“ paukštė pasijuto našlaite. Todėl iš pradžių, netikėtai netekus LKP CK pirmojo sekretoriaus, galvota nerengti tais metais „Poezijos pavasario“. Žmonės, prisimindami draugą Antaną Sniečkų, pašnibždomis ne be apmaudo kalbėjo, kad pastaruoju metu LTSR Šeimininkas per daug dirbo, viską ėmė į širdį, labai jaudinosi dėl respublikos ateities bei dirbančiųjų gerovės. Nepridėjo draugui Sniečkui sveikatos ir gan plačiai nuskambėję 1972 metų įvykiai Kaune, kai pavasarį Miesto sodelyje priešais Muzikinį teatrą, apsipylęs benzinu, susidegino aštuoniolikmetis Romas Kalanta, reikalavęs Lietuvai laisvės ir nežinia kodėl tarybinę santvarką bei socializmą kaltinęs dėl savo asmeninių bėdų bei psichologinių problemų. Tad nuotaikos LTSR padangėje buvo niūros ir švęsti apsimetus, kad nieko neįvyko, ne visiems buvo noro.

Ir vis dėlto „Poezijos pavasario“ paukštė atrado savyje jėgų įveikti liūdesį ir pakilti iš Lietuvos TSR Rašytojų sąjungos gūžtos. Išskleidusi lizde plačiai sparnus išsiruošė dešimtam skrydžiui ne tik į respublikos fabrikus, arteles, gamyklas, bet ir „Lenino keliu“ kolūkį, kuriame jau ne pirmus metus buvo ypač laukiama.

Kolūkiečiai šventei, kaip visada, labai atsakingai ruošėsi. Ištroškę gyvo poetinio žodžio, jie ištisus metus atidžiai sekė, kas vyksta poezijos pasaulyje – poilsio sąskaita naktimis skaitė užsiprenumeruotą „Literatūrą ir meną“, „Pergalės“, „Nemuno“, „Kultūros barų“ žurnalus“. O meninių polinkių neslepiantys kolūkio bibliotekoje graibstyte graibstė Maskvoje leidžiamą „Inostrannaja literatura“, „Ogonioką“, „Novyj mir“ ar „Literaturnaja gazeta“, kur kiekvienas galėjo sau rasti vertingų bei įdomių publikacijų. Ne paslaptis, kad lūkuriuodami „Poezijos pavasario“ paukštės kolūkiečiai ir patys bandė eiliuoti:

Sveiki atvykę!

Jums duona ir druska

Ir mūsų šypsena

Vietinė valdžia poetus iškilmingai pasitikdavo prie rajono ribos. Autobusui su poetais sustojus prie rajono ribą žyminčio ženklo, svečių laukdavo ne tik smagias polkas griežianti kaimo kapela, bet ir tautiniais rūbais vilkinčios lietuvaitės. Pati dailiausia iš jų ant drobe papuošto padėklo laikydavo duonos kepalą ir druskos. Pabaksnojęs į druską atlaužtą duonos kąsnelį poetų delegacijos vadovas, taip rodydamas pagarbą vietinei valdžiai, jį pakramtęs nurydavo, o tada gaudavo iki dugno išgerti stikliuką degtinės. Tada duoną ir degtinę jau ragaudavo žemesnio rango poetai ir rajono partinė bei vykdomoji valdžia.

Neretai garbių poetų sutiktuvės prie rajono ribos užsitęsdavo ne valandą ir ne dvi. Sočiai apsirūpinę valdiška degtine rajono partiniai veikėjai nenorėdavo dosniai nepavaišinę paleisti poetų, o šie nesipriešindavo. Tada apsiforminus valdžia su poetais imdavo broliautis – bučiuodavo vienas kitą į lūpas ir nesivaržydami, pamiršę duoną ir druską, be užkandos gėrė. Todėl kartais vieni bei kiti prarasdavo laiko nuojautą ir į kolūkį, kur poetų ant kolūkio ribos laukdavo kolūkio pirmininkas bei kolūkiečiai, atvykdavo ne tik gerokai pavėlavę, bet stipriai apšilę. Tačiau visa tai nieko nestebino, nes tokia buvo dešimtmetį gyvuojančios poezijos šventės tradicija.

Vos „Ikarus“ autobusui su poetais įvažiavus į kolūkio „Lenino keliu“ žemes, garbius literatus pasitiko balsingai dainuojantys, pašėlusiai šokantys ir trankiai grojantys kolūkiečiai. Visų veiduose buvo specifinės šypsenos, o paklaikusios akys degė šiek tiek baugiu entuziazmu bei liguistu noru kuo įspūdingiau pasirodyti prieš ilgai lauktus svečius.

Kai kurie poetai iš sustojusio autobuso, kaip buvo įprasta, išlipo savo kojomis, kitus teko išnešti, o treti pasiliko salone, kad nusnūdę atgautų kalbos dovaną.

Kol ant vieškelio poetams smagiai koncertavo kolūkiečiai, kolūkio pirmininkas Vytautas su visais iš širdies sveikinosi, laidė juokelius ir negailėdamas pilstė alų su dustu ir tai progai pagamintą naminę. Nė vienas poetas, įskaitant ir svečius iš broliškų respublikų, nesivaržė ir mielai degustavo vietinius gėrimus, kurių buvo parūpinta kelios cisternos. Kolūkio pirmininkas, išgyvenęs karčią pamoką Palangos kurorte, tik simboliškai palaižydavo stiklinę, nes iš patirties žinodamas itin audringą poetų būdą, nenorėjo anksčiau laiko atsijungti ir kur nors griovyje pramiegoti „Poezijos pavasario“ šventės.

Po valandėlės, kai oficiali sutiktuvių kolūkyje ceremonija buvo baigta, visi dar ant kojų pastovintys poetai buvo palydėti į kolūkio valgyklą, kad po kelionės galėtų ne tik užkąsti, šio to išgerti, bet ir atsipūsti.

Naudodamasis proga kolūkio pirmininkas Vytautas ėmė pasakoti poetams apie jo vadovaujamo kolūkio pasiekimus, kurie buvo įspūdingi, nes kiekvienais metais ūkis valstybei parduoda 3 tūkstančius tonų pieno, daugiau kaip tūkstantį tonų mėsos, beveik tūkstantį tonų grūdų, 7–8 tūkstančius tonų cukrinių runkelių. Bet, svarbiausia, šios tonos neužgožia žmogaus. Ar ne todėl čia vertinamas ne tik pats darbas, bet ir jo atlikėjas – žmogus? Sunkiai padirbėjusiam žemdirbiui reikia gražios aplinkos, sveikos atmosferos, jaukios namų šilumos. Todėl toli nusidriekė kolūkio „Lenino keliu“ gyvenvietė, išasfaltuotos gatvės, pastatytas fontanas. Aplinkos puošmena tapo siloso bokštas, kurį supa dekoratyvinių krūmų bei želdinių alėja. O apsilankius kolūkio vaikų darželyje, jautiesi patekęs į pasakų šalį. Šiandien kolūkio žemdirbiai turi apie šimtą nuosavų automobilių. Čia nuolat galvojama apie žmogų. Prieš keletą metų kolūkis savo lėšomis pasistatė karvidę, kuri kainavo per milijoną rublių. „Ar verta švaistyti tokias milžiniškas lėšas, juolab karvidėje tik keturi šimtai vietų?“ – stebėjosi skeptikai. Tačiau įdėtos lėšos tuoj pat atsipirko – mechanizuota, moderni karvidė nepaprastai palengvino gyvulininkystės darbuotojų sąlygas. Tad žmonės greitai pajunta parodytą jiems dėmesį, rūpinimąsi darbo sąlygų pagerinimu ir dosniai atsidėkoja našiu darbu, rūpinimusi viso kolūkio reikalais...

Kolūkio pirmininkui pasakojant, didesnė poetų dalis prie stalo užsnūdo, tačiau šis varė toliau, kad atseit kolūkio dirbantieji vieni pirmųjų įsijungė į kovą už komunistinio darbo kolektyvo vardą, išaugo, sustiprėjo partinė organizacija, o kultūros namuose veikia ne tik dešimtys saviveiklos kolektyvų, bet ir moterų konsultacija. Be to, kolūkyje yra vietinis kalėjimas, koncentracijos stovykla, senelių ir vaikų namai. Šie turi pagalbinį ūkį. Kolūkis užmezgė glaudžius ryšius su Lietuvos TSR rašytojų sąjunga. Žemdirbiai – dažni svečiai sostinėje. O susitikimai, vakaronės, pokalbiai domina abi puses – ir rašytojus, ir žemdirbius. Kolūkiečių vaikai dažnai pakviečiami į Rašytojų klubą, prie naujametinės eglutės. Tradicinės kolūkyje tapo profesionalaus meno dekados, mokslo literatūros dienos ir internacionalinio auklėjimo savaitės, liaudies meistrų dirbinių parodos, susitikimai su lenktyniaujančių kolūkių pirmūnais, meno saviveiklininkais...

O tada, kolūkio pirmininkui nepabaigus minties, staiga prabudo iki tol visą laiką prie stalo miegojęs poetas. Iškilmingai pakilęs nuo kėdės, jis užsimanė pasakyti tostą. Tačiau vos pravėręs burną prisiminė, kad LTSR šiais metais neteko savo Šeimininko. Todėl pastūmėtas pilietinės pareigos norėjo visiems papasakoti, koks didis buvo žmogus – ne tik kolūkiečių, bet ir poetų draugas, karštai mylimas visų darbo žmonių, be kurio Lietuvos TSR pasiekimai nebūtų tokie ženklūs. Poetas, įsitvėręs į pasičiuptą degtinės stiklinę, buvo pasiruošęs atskleisti, kaip Šeimininkas rūpinosi visų žemdirbių gerove, koks buvo atidus tremtiniams, jautrus represuotiems, mėgstantis literatūrą ir užmiegantis tik su knyga ant krūtinės. Deja, norėti pasakyti žodžiai strigo poeto gerklėje, todėl – mintyse prisimindamas velionį Šeimininką – jis susigraudino. Netrukus ėmė verkti, raudojo it vaikas ir net šalia sėdėjusio literatūros kritiko imtas raminti, nebepajėgė susivaldyti.

Visi kolūkio valgykloje dabar sėdėjo gerokai nuščiuvę: naujasis kolūkio partorgas, agronomas, zootechnikas, veterinaras, socialistinio darbo pirmūnai. Poetas, liedamas graudžias ašaras, žliumbė geras penkias minutes, paskui dar dešimt ir niekas, deja, nesuprato, kodėl jis kolūkyje verkia. Tad natūralu, kad po pusvalandžio visiems prailgo laukti, kol šis kažką pasakys. Kolūkio pirmininkas irgi tapo itin nekantrus, todėl nesulaukęs norėto pasakyti tosto ir užbėgęs įvykiams už akių užsivertė degtinės stiklinę. Tada vienu mauku išgėręs pasiūlė visiems kuo greičiau persikelti į kolūkio kultūros namus, kur turėjo vykti poezijos vakaras.

Susodinus poetus kultūros namų salės scenoje, „Poezijos pavasario“ šventę atidarė poetų delegacijos vadovas – LTSR rašytojų sąjungos valdybos narys. Jam buvo suteiktas žodis.

Šiek tiek svirduliuodamas ir gana sunkiai artikuliuodamas LTSR rašytojų sąjungos valdybos narys pradėjo miglotą ir tik jam vienam žinomais istoriniais faktais grįstą kalbą nuo to, jog čia, po šias vaizdingas vietoves, aršiausiais klasių kovos metais, važinėjo su šautuvu didis Homeras, skelbdamas komunistų partijos tiesą, įkvėpdamas pasitikėjimą vergove ir keldamas vietinius žmones naujiems darbams bei naujam gyvenimui. Čia Homeras kalbėjosi su valstiečiais kryžkelėse, nakvojo jų pirkiose ir agitavo. Būtent čia, kažkur netoliese griovy, gimė Homerui – kaip ir draugui Kristijonui Donelaičiui iš Kaliningrado srities – mintis parašyti ne tik klasių kovos scenomis persmelktą „Iliadą“, bet ir „Odisėją“, „Lakštingalą“, „Brolybės sėklą“, romaną „Frank Kruk“. Homeras svajojo savo kūriniuose parodyti puikiuosius vietinius žmones, paprastas darbo biteles, jų begalinį nuovargį ir jų nepalaužiamą ryžtą eiti tarybinės vergovės keliu.

Pirmalaikė mirtis išrovė iš mūsų gretų aklą Homerą – neslėpdamas jaudulio kalbėjo poetų delegacijos vadovas. O, kaip jis – Homeras – pasidžiaugtų dabar drauge su mumis mūsų bendrais pasiekimais! Koks būtų šiandien Homeras laimingas matydamas, kaip galinga tėkmė nubangavo tolyn, į priekį, kaip pranašingai hegzametru anuomet tai jis skelbė „Literatūroje ir mene“, „Pergalėje“ ir „Nemune“ (jau po mirties).

Dabar senojo Homero kelio, išmalto ir duobėto, nebeliko nė ženklo. Lygus it veidrodis asfaltas kerta kolūkio „Lenino keliu“ lygumas, akinanmai blykčiodamas posūkių alkūnėse, atverdamas vis naujus vaizdus keliautojo akiai.

Mirgėdami slenka nuvažiuoto kelio rodiklių stulpai, švilpia ir ūžia prasilenkiančios mašinos, o seni ir patyrę keliautojai kraipo galvas: ne, bliat’, niekados dar nebuvo šitaip motorizuota Lietuva! Šiandien į begalinius tolius išsiruošia jau ne supistos galeros, o naujutėliai „Zimai“ ir „Zisai“, gražuolės „Volgos“, patvarūs „Žiguliai“. Atkakliai įkalnius ima achuenai galingi „Moskvičiai“, dumia ištikimoji „Pobeda“, kurią iš paskos vejasi gandonas „Zaporožietis“ su „Zilu“...

Kolūkiečiai įdėmiai klausėsi LTSR rašytojų sąjungos valdybos nario kalbos. Tačiau scenoje sėdėjęs jaunasis poetas staiga ėmė leisti keistus garsus. Jie kolūkiečiams trukdė susikaupti ir nuosekliai sekti valdybos nario mintį. Negana to, jaunasis poetas, akivaizdžiai sutiktuvėse išgėręs viena taurele per daug, atsistojęs ant keturių, ėmė ropoti link valdybos nario ir atsidūręs scenos priekyje labai gailiai užkaukė. Grubiai pertraukęs valdybos narį kaukė it sužeistas vilkas, o subtiliai kolegų paprašytas liautis atsakė jiems devynaukščiais keiksmais, riksmais ir grasinimais susidoroti. Netrukus tapo agresyvus, piktas ir nenuspėjamas.

Kolūkio pirmininkas Vytautas iš pradžių pagalvojo, kad tai poezijos šventės dalis, tačiau apsiputojusio poeto staugimas, vis dažniau pereinantis į karingą riaumojimą, nors ir itin nuoširdus, pasirodė ne laiku ir ne vietoje, juolab kad pagal šventės programą jaunasis poetas scenoje su savo eilėraščiais turėjo pasirodyti kažkur apie vidurį. Supratęs, kad kažin kas čia ne taip kolūkio pirmininkas davė ženklą pirmoje eilėje sėdėjusiems kolūkiečiams Petrui Gaižauskui ir Gintarui Žiliui – jie ne tik mylėjo lietuvių poeziją, bet ir buvo ilgamečiai „Darbo rezervų“ sambistai – tarptautinės klasės meistrai.

Užlipę ant scenos kolūkiečiai pabandė poetui užčiaupt burną, tačiau šis taip pat buvo ne pėsčias. Keletą kartų smogęs Gaižauskui į krūtinę poetas spyrė į pasmakrį Žiliui ir vėl užkaukė.

Matydami, kad dviese poeto nesudoros ir neužčiaups, kolūkiečiai Gaižauskas ir Žilius pasikvietė į pagalbą kolūkietį Antaną Banaitį, kuris poeziją menkiau vertino, tačiau buvo sunkumų kilnotojas bei socialistinio darbo pirmūnas.

Banaitis vos nenurovė poetui galvos ir Gaižauskas su Žiliumi išnarino kelis rankų sąnarius – nors žvėriškas kauksmas ir nesiliovė – pagaliau pavyko rėksnį išvesti iš salės. Atsidūrus lauke, poetas buvo pasodintas ir pririštas prie siloso bokšto. O kad nurimtų, kolūkietis Banaitis geranoriškai pasidalino savo paskutine nuorūka – pridegęs įgrūdo ją poetui į burną.

Nuo šiol poezijos šventė vyko be trukdžių. Savo patriotines eiles – tiesa, šiek tiek svyruodamas – itin nuoširdžiai perskaitė valstybinių premijų laureatas, tada atėjo eilė respublikinių nuopelnų turinčiam poetui. Gražiai Spalio revoliuciją apdainavo komjaunimo premijos laureatas, po jo – visų mylimas LTSR liaudies poetas bei itin perspektyvus skaitovas, kuris gerą pusvalandį deklamavo broliškų tautų lyriką. Teisybės dėlei tenka pripažinti, kad skaitovas keliose vietose dramatiškai užstrigo. Tačiau gavęs išgerti prisiminė tekstą ir sėkmingai užbaigė pasirodymą.

Vėliau savo poeziją nuo scenos skaitė vietiniai eiliakaliai. Žavi kolūkietė Irena Stulgienė iš lapelių perskaitė eilėraščių ciklą apie pavasarį Sibire, kolūkietis Jokūbas Barkauskas – originaliai perdirbtą Krylovo pasakėčią, kombainininkas Antanas Straublys suskėlė dvidešimt humoro kupinų ketureilių, o naujosios karvidės vedėja Aušra Dirmienė atvirai pasidalino su publika, kokias dvasines bei fizines kančias tenka iškęsti kaimo poetei, kai ši nori vaizdžiai aprašyti kolūkio kasdienybę. Tad keturios valandos, besiklausant poezijos, kultūros namuose praėjo kaip viena akimirka. Dabar, sočiai prisiragavus dvasinio peno, „Poezijos pavasario“ šventė turėjo persikelti prie kolūkio fontano, kur kolūkiečiai poetams buvo paruošę siurprizą.

Išsirikiavę aplink fontaną, kolūkiečiai atliko vadinamąjį literatūrinį montažą. Nepamiršę paminėti, kad jis skirtas Lietuvių poezijos lakštingalos Salomėjos Nėries jubiliejui, jie pakaitomis skaitė kolūkio pirmininko gerokai paredaguotą poetės poemą „Mama, kur tu?“ Čia, anot išsamaus pirmininko anonso, pagaliau buvo ištaisytos apmaudžios klaidos. Todėl, nenorint prasilenkti su istorine tiesa, papasakota, kaip išties Palangos stovykloje gyveno pirmieji LTSR pionieriai ir kas vėliau jiems, kilus karui, atsitiko. Montažas truko gerą valandą, todėl poetams, mėgstantiems ilgus bei nuobodžius literatūriniu vakarus, turėjo patikti. Juolab kad montaže netrūko pikantiškų detalių bei sekso scenelių, kurios anuomet tarybinėje literatūroje buvo tabu.

Pabaigus montažą, kai pasigirdo aplodismentai, kolūkiečių parengta programa dar nesibaigė. Prie siloso bokšto užgrojus bei uždainavus kolūkio folkloro ansambliui, kolūkiečiai susikibo rankomis ir sudarę ratelį pasikvietė į jo vidurį kolūkio pirmininką Vytautą. Jis, smagiai šokdamas polką, sukosi drauge su paukštininke, vėliau su karvidės vedėja ir kolūkio buhaltere. Tada ši laikinai sudarė porą su traktorininku, mechanizatoriumi ir kombainininku. Kartojant dainos žodžius „pašokdinkit, pašokdinkit pirmininką vidury ratelio“, su pirmininku poroje netrukus jau sukosi „Poezijos pavasario“ delegacijos vadovas, kolūkio darbo pirmūnė, kultūros namų vedėja ir vaikų lopšelio virėja. Zootechnikas, veterinaras, agronomas ir partorgas taip pat šiame šokyje turėjo ką veikti. Susikibę rankomis, jie dairėsi į ratelio pakraštyje stovinčią kolūkio valgyklos virėją, kuri akimis sekė praeinančius vyrus, lyg ieškodama, kurį pasirinkti. Po kurio laiko į šokio „Kolūkio pirmininkas“ sūkurį buvo įtraukti ir nuošalyje stovėję poetai. Visiems buvo linksma. Kai kurie, neišlaikydami pusiausvyros, griuvinėjo, tačiau tuoj pat kėlėsi, nes šokis „Kolūkio pirmininkas“, pritvinkęs santūraus seksualumo, buvo malonus ne tik kiekvieno šokančiojo sielai, bet ir kūnui. Be to, jis bylojo apie akivaizdžią kolūkiečių ir poetų draugystę bei amžiną santarvę.

Smagiai prisišokus, „Poezijos pavasario“ šventė persikėlė į neformalią aplinką – kolūkio pirtelę. Čia kolūkiečiai ir poetai galėjo ne tik vienas kitą paperti, bet ir sočiai išsikalbėti. Prie gausiai priepirtyje vaišėmis nukrauto stalo, ant kurios nestigo šalto alaus ir rasotos degtinės, kalba sukosi apie literatūrą. Kolūkiečiams buvo labai svarbu sužinoti, ką profesionalūs poetai galvoja apie kolūkietės Steiblienės poeziją, Barkausko eiles, Straublio ketureilius bei karvidės vedėjos Dirmienės sonetus, kuriuose bandyta atvaizduoti kolūkio kasdienybė.

Iš pradžių poetai buvo santūrūs pagyroms. Tačiau įkirtę degtinės tapo atviresni. Komjaunimo premijos laureatas prasitarė, kad Barkausko eilės jam pasirodė šiaip sau, o kolūkietis Straublys neabejotinai turi specifinį humoro jausmą. Respublikinės premijos laureatui bei poetų delegacijos vadovui karvidės vedėjos Dirmienės sonetai taip pat kėlė šiokių tokių abejonių, o Steiblienei jie patarė verčiau nerašyti. Tada kolūkio pirmininkas, matydamas, kad kolūkiečiai nusiminė, atseit juokais pasiteiravo, ar ir jo poemos „Mama, kur tu?“ redakcija turi trūkumų. Į tai poetai norėjo atsakyti iškalbinga tyla, tačiau scenoje lojęs jaunasis poetas tiesiai šviesiai prie stalo pasakė, jog tai šūdų šūdas, ir vėl tapo agresyvus. Pamiršęs, kad ką tik buvo pasižadėjęs gražiai elgtis, sviedė pirmininkui į galvą stiklinę ir ėmė visus vadinti necenzūriniais žodžiais. Kolūkiečiams Gaižauskui ir Žiliui tai nepatiko. Stoję kolūkio pirmininko Vytauto pusėn, jie ketino poetą vėl įkalinti prie siloso bokšto. Tačiau šio ginti pakilo valstybinės premijos laureatas. Priminęs kaimiečiams, kad jaunasis poetas yra labai talentingas, valstybinės premijos laureatas tėškė antausį kolūkiečiui Banaičiui, kuris vėl pabandė nurauti galvą jaunajam poetui. Tada įsiskaudinęs kolūkietis Barkauskas smogė kumščiu komjaunimo premijos laureatui į galvą. Šis apsipylė kraujais. Karvidės vedėja Dirmienė jautėsi ne mažiau įžeista. Sumaniusi poetų delegacijos vadovui išdraskyti akis, ji ėmė šnypšti it nuodinga gyvatė ir kartodama labai bjaurų žodį dairėsi kam dar galėtų pakenkti.

Pasigirdus riksmams, į pirtelę sugužėjo netilpę vidun kolūkiečiai, kurie neformaliai bendravo ir šventė lauke. Visi buvo apsiginklavę kauptukais ir vėzdais. Poetai buvo priversti gintis. Pirtelėje virto kėdės, lūžo suolai ir stalai. Skraidė lėkštės, skilandžiai, šakočiai bei šoninės, o „Poezijos pavasario“ šventei specialiai iškeptas paršelis atgijo ir ėmė it skerdžiamas žviegti. Poetų delegacijos vadovas, pagautas įniršio, nurovė kolūkio partorgui ausis. Zootechnikas kauptuku tvatino respublikinės premijos laureatą, o veterinaras, staiga apsėstas gyvuliškos aistros, visais įmanomais ir neįmanomais būdais bandė pažeminti valdžiai artimą poezijos kritiką. Kliuvo ir ramaus būdo skaitovui, kurį patiesus ant žemės spardė ūmus agronomas.

Po šio nuo LKP CK, KGB bei prokuratūros nuslėpto įvykio, LTSR liaudies poetas pateko į reanimaciją, komjaunimo premijos laureatas gavo neįgalumą, respublikinės premijos laureatui buvo keliems mėnesiams išrašytas nedarbingumo lapelis, o jaunasis poetas dėl fizinio ir protinio neįgalumo netrukus buvo atleistas nuo karinės tarnybos. Kiti „Poezijos pavasario“ dalyviai atsipirko mažesnėmis traumomis. Kolūkiečiai, parodę sektiną savigarbą, netrukus išsilaižė savo žaizdas ir ėmė laukti kito „Poezijos pavasario“.

Draugai