Juanas Carlosas Márquezas (1967) – vienas ryškiausių šiuolaikinių Ispanijos rašytojų, kelių apsakymų rinkinių ir romanų autorius, pelnęs ne vieną prestižinę ispanų literatūros ir tarptautinę premiją. Ištikimas geriausioms ispanų literatūros tradicijoms, bet drauge linkęs laužyti tradicines literatūrines normas, tikrovę derinti su fantastika, primesti savo žaidimo taisykles, stulbinti skaitytoją netikėtais siužeto vingiais.

Baigęs informatikos ir žurnalistikos mokslus, kurį laiką dirbo laikraščio „El Correo“ redakcijoje, o pastaruoju metu visiškai atsidėjo kūrybai, vadovauja kūrybos dirbtuvėms ir dėsto kūrybinio rašymo kursą.

Vertėjas

 

Escuela de Escritores nuotrauka.

 

Po trijų mėnesių, visapusiškai apsvarsčius kelionę į Reikjaviką, statistiniai duomenys paskatino mane skristi pirmuoju reisu: pastaraisiais metais visoje Islandijoje įvykdytos penkios žmogžudystės – skaitau ir mano vaizduotėje išsirikiuoja minios savimi pasitikinčių rausvaskruosčių vyrų ir moterų. Jie siurbčioja arbatą prie židinio arba guli įsikniaubę į pagalvę, o už lango pro ūko šydą žaižaruoja saulės nutvieksta Esjos viršukalnė, ir beregint pajuntu, kaip pribaigiu kažką žarstekliu ar bandau išvengti apgailėtinų priešmirtinių spyrių, kai žmogui dūstant trūkčioja kojos.

Nežinia, ar kitiems žmogžudžiams (gal man derėtų rašyti: žmogžudžiams psichopatams) irgi taip atsitinka, bet aš visada ilgėjausi nusikaltimo šventovės: šalies su žemu nusikalstamumo lygiu, kur galiu duoti valią savo instinktams. Bet pirmiausia norėčiau prisistatyti: esu žmogžudys, bet žudau atsitiktinai ir pasirinktinai, tai yra per vasaros atostogas (likusį laiką esu pavyzdingas madridietis) ir nieku gyvu ne tėvynainius. Mane domina ne tiek pats nusikaltimas, nors tokiu atveju galiu pagarsėti kaip pedantas, bet išties labiau domina įžanga, tos akimirkos, kai auka vaikščioja po parką su trilapiu dobilu rankoje arba, pakštelėjusi vaikams į skruostą, popiet eina pasivaikščioti po parką; arba niksteli koją ant trečios laiptų pakopos nė negalvodama, kad niksteli paskutinį kartą gyvenime. Tą akimirką, kai, man stebint sceną, mintyse be galo ryškiai rutuliuojasi artimiausias nusikaltimas, jaučiuosi esąs beveik Dievas. Visa kita, pati žmogžudystė – tiesiog darbas, ir tiek. Ką gi, sėkmės ir pirmyn į Reikjaviką!

Pirmoji naktis mieste pasibaisėtina: tame pensione, kur apsistojau, varganoje prieglaudoje su bendru tualetu prasčiausiame Hverfisgatos kvartale, rūsyje įsikūręs kažin koks triukšmingas klubas, tad kiaurą naktį nesudedu bluosto. Į ausis koncentriniais ratais tolydžio dūžta elektroninė mūša, nelyginant žemės drebėjimo smogiamoji banga, o pro išklerusių žaliuzių tarpelius plieskia naktovidžio saulė. Tarp ketvirtos ir penktos ateina tokia akimirka, kai pabunda geismas griebti automatą kaip vienam iš tų Šiaurės Amerikos pienburnių, kuris su tėvelio šautuvu įsiveržia į auditoriją arba kepsninę garo nuleisti.

Dieną padėtis tampa geresnė. Didžiausio piko valandomis Reikjaviko gatvėse žmonių daug mažiau nei Retiro parke lietingą sekmadienį, be abejo, miesto netemdo dūmai kaip Madride, kur akiračio linija primena smilkytuvų parodą. Tjornino ežeras vidury senamiesčio taip įvaizdina sostinę, kad, pažvelgus pro orlaivio langelį, miestas atrodo lyg melsva, paprastutė, dangų atspindinti saulė, į visas puses nuo savęs skleidžianti spindulius. Ežere turškiasi devynios galybės paukščių (šiuo atžvilgiu jis panašus į tvenkinį Retiro parke): daugiausia žuvėdrų, atlantinių mormonų ir šiaurinių padūkėlių. Atsisėdęs ant suoliuko spoksau į strazdanotus įsimylėjėlius vešliais ir podraug trapiais išsaususiais plaukais, jie susikibę už rankų vėsina kojas Tjornino pakrantėje, ir protas neneša, kad jų protėviai siaubė kone visos Europos uostus. Šiuo atžvilgiu esame vieno lizdo paukščiai, nors, man regis, nė vienas iš vietinių meiliai burkuojančių balandėlių net neįtaria, kad vienomis kojinėmis susirangęs ant suoliuko ispanų turistas galėtų būti nepermaldaujamas žudikas.

Popiet einu pasivaikščioti Laugavegiuro gatve, pagrindine prekybos arterija, nors nelabai suvokiu savo veiksmus: žinau, kad valgau sumuštinį su marinuota aviena kavinės terasoje (pavasarį ir vasarą Reikjaviko gatvėse atsidaro begalė terasų, kuriose lankytojai spokso į dangų gaudydami kiekvieną saulės spindulėlį); kad vis paplekšnoju po striuke marškinių kišenėlę tikrindamas, ar tebeturiu flakonėlį su tetradotoksinu (mirtinais žuvies takifugu nuodais); kad putli mergelė tolydžio įpila man į puodelį skystos garuojančios kavos, o paskui valandėlę mėgaujuosi grožėdamasis spalvinga batų parduotuvės vitrina. Šiaip ar taip, negaliu nuosekliai pasakoti, kas dėjosi vėliau, ir tolesni vaizdai, įstrigę atmintyje, yra jau iš vėlyvo vakaro: naktovidžio saulė užlieja miestą auksine žara ir kraupiai tįsta fantasmagoriški šešėliai.

Nuo tos sutemų akimirkos mano atmintis veikia tiksliai kaip teleskopinis taikiklis. Regiu save Smoky Bay (Dūmų įlankos) geoterminiuose garuose: slėpdamasis už prekių konteinerio tykau aukos. Dar net nesu nuosekliai apgalvojęs viso nusikaltimo, bet žinau, kad suknežinsiu kiaušą į kietą paviršių: konteinerio kraštą, atstojantį man parapetą, arba į dažytus kobalto mėlynumo metalinius turėklus, vedančius vandenyno link. Tuo tarpu stengiuosi slėptis nuo saulės, kuri, iš lėto panirusi į vandenį, dabar pamažu kyla virš horizonto ir nei krovininio laivo sirena, nei gailus vandenilio sulfido kvapas, smogiantis į nosį, neišblaško mano minčių. Kai pasirodo auka, lydima duslaus kelių žingsnių garso, visas pasaulis išskysta mano tinklainėje, kol pagaliau įgauna minimalią išraišką: tolimą baltą foną. Dabar žingsniai artėja iš dešinės. Aidūs, spartūs, lengvi. Girdžiu, kaip sklendžia kelias sekundes, gal dešimt ar dvylika, ir staiga nuščiūva. Lieka tik saulės šviesa, bronzinė, vis ryškesnė, tarytum sodresnė nuo tvankos ir tylos. Laikas, sakau sau. Išpuolu iš slėptuvės ir akimirką matau aukos nugarą – tik tiek, kol ji užsikaria ant turėklų ir šoka į tuštumą.

Vis dar niekaip negalėdamas nuspręsti, kas tai buvo – moteris ar vyras, akimoju pažvelgiu į Atlantą, jau beveik spėjusį įtraukti kūną į putomis pasišiaušusį verpetą. Tą vakarą persikeliu į kitą pensioną, gerokai ramesnį, šiaurinėje Hverfisgatos dalyje, bet ir ten siaubo kankinamas negaliu sudėti bluosto. Vartausi lovoje, o iš galvos neina savižudis. Nerandu ramybės ne dėl pražiopsoto nusikaltimo (tiesą pasakius, ne sykį ir beveik visada susiklosčius nepalankioms aplinkybėms buvo tekę palikti sunkiai sužeistas, kartais net komos ištiktas aukas, kaip vėliau sužinodavau, bet dėl tų nebaigtų darbų niekada neprarasdavau nei miego, nei apetito); būtų liūdniausia, jei užbėgdamas už akių savižudybei, priešingai savo ketinimams, būčiau tapęs ne žmogžudžiu, o mirties angelu. Spėlionės, kas būtų atsitikę tuo atveju, ir ištisa virtinė minčių apie būsimas žmogžudystes man neleido sumerkti akių iki pat aušros (nors, kaip jau esu minėjęs, Islandijoje vasarą saulė niekada nenusileidžia), kol pagaliau smengu kaip į vandenį.

Po trijų ar keturių valandų vienoje rankoje laikydamas išskleistą miesto planą, o kita tempdamas raudoną lagaminą ant ratukų siaura gatvele laviruoju tarp tuščių dėžių žuvims krauti. Imiras, antrojo pensiono Hverfisgatoje administratorius, malonėjo skelbimų skiltyje pažymėti kokius šešis nuomojamų kambarių adresus, ir aš nutariau paleisti į darbą visas penkias jusles. Tiesą pasakius, ieškau ne būsto, o aukos, našlės, našlio ar nusenusių sutuoktinių poros, kad galėčiau nužudyti be jokių sunkumų, todėl, prieš išeidamas iš už gatvės kampo, įmetu kelias kronas ir paskambinu (angliškai) pasitikslinti: kiek žmonių gyvena name, ar turi vaikų, gyvulėlių ar įnamių; ar tai daugiabutis, ar vienos šeimos būstas, ar kvartalas ramus, – klausiu to, kuo paprastai domimės mes, visi nusikaltėliai.

Po patikrinimo telefonu nuomotojų sąrašas sumažėja iki dviejų, gyvenančių tame pačiame Sebrauto rajone, vos už trijų šimtų metrų nuo vietos, kur esu dabar: Pora Porkelsdotir, našlė, ornitologijos mėgėja, ir Helgis Sveinbjargarsonas, pensininkas, buvęs traukinio vairuotojas, kuris, kosėdamas ir skrepliuodamas, akiplėšiškai giriasi sugebąs pagaminti geriausią Reikjavike skyrą (savotišką jogurtą su šviežiomis mėlynėmis ir grietinėle).

 

Tarp „Avinėlių tylėjimo“ ir „Amerikos psichopato“

 

(Kiek žinau, islandų pavardės atrodo keistokos, tad pasistengsiu paaiškinti tas keistybes. Dažniausiai prie tėvo vardo kilmininko linksniui pridedamas baig­muo -son (berniukui) ir -dottir (mergaitei). Įstatymas taip pat leidžia sudaryti pavardę iš motinos vardo, ir jau galite rašyti savo pavardę islandiškai, man rodos, beveik niekas nedrįstų prieštarauti.) Sebrautas iš pažiūros primena provincijos pajūrio miestelį: nedideli pastatai, ryškiomis spalvomis dažyti nameliai, dviratininkai, minantys dviejų krypčių gatve, bugenvilijų gyvatvore atskirtomis eismo juostomis. Sakoma, kai kur laikas tarytum sustojęs; ką gi, Sebraute jis ne tik sustojęs tam tikru metu, bet nedrumsčiamas amžių bėgio; ir jeigu ne garų fontanai, chaotiškai švirkščiantys pakrantėje iš žemės gelmių, atrodytų, jog tas vaizdas įamžintas nuotraukoje ar dar baisiau – pašto atviruke.

Kai Pora Porkelsdotir atsargiai kyšteli nosį pro dailaus salotinės spalvos dviaukščio namo duris, iškart dingteli mintis, kad ji tikrai nusipelniusi mirties: pusiau apkurtusi, todėl, man regis, kuo puikiausiai galėtų gyventi su dešimtimis ar net šimtais paukščių. Palubėje ir ant sienų kabo virtinės metalinių narvelių, tad vargu ar lieka vietos viniai įkalti, ir kol ponia Porkelsdotir apatiniame aukšte rodo vieną po kito kambarius, klegesys tolydžio stiprėja galiausiai apkurtindamas. Laimė, viršutiniame aukšte, kur veda sraigtiniai laiptai, ramybė. Ten vienas prieš kitą du miegamieji, vienas ponios Porkelsdotir, kitas – svečių. Ten pat vonios kambarys, tualetas ir nedidelė svetainė, o joje – kukli knygų lentynėlė ir nešiojamas televizorius.

Į akis krinta gausybė Poros portretų (tuo metu ponia Porkelsdotir prasta anglų kalba kelis kartus prašo ją pašefuoti, tad pasistengsiu neapvilti lūkesčių) ir dar vieno žmogaus, tikriausiai jos vyro. Nuobodi kasdienybė (nei vestuvių, nei jubiliejų ar minėjimų), nelyginant narveliai apatiniame aukšte, tik ten paukščiai, o čia, pavyzdžiui, vienoje nuotraukoje, sienos viduryje, virš televizoriaus, Pora dar jauna, raudona pinikų suknele; kitoje – į arklio uodegą surištais plaukais sviestu pateptoje keptuvėje varto lašišą. O vyriškis, žmogėnas didelėmis rankomis ir vešliais ūsais, sodo žirklėmis karpo kiniškos rožės krūmą, beria lesalo paukščiams arba stovi putomis apkibusiais ūsais ir kelia prie lūpų kaušą alaus.

Svečių miegamasis man patinka: lova pažiūrėti minkšta, o baldai (spinta, komoda, naktinis stalelis ir kabykla) paprasti, bet praktiški. Žaliuzės taip pat pakenčiamos, nuleistos nepraleidžia nė menkiausio spindulėlio. Kai nusprendžiu apsistoti, Pora pageidauja pamatyti pasą, ir beregint jį atkišu. Madridas, suspinga ji, very nice. Very, sušunku ir aš. O paskui, vos tik ji dingsta iš akių, uždarau duris, nusirengiu, flakonėlį su tetrodotoksinu akimoju pakišu po pagalve ir krintu į lovą planuoti nusikaltimo.

Vis dar nuogas, po dušo dar nespėjęs atsigauti nuo sieringo vandens, dvokiančio supuvusiais kiaušiniais, išgirstu energingai beldžiant į vonios kambario duris. Baigiu šluostytis, juosmenį apsirišu drėgnu rankšluosčiu ir, slėpdamasis už durų, kyšteliu galvą. Prie slenksčio stovi šiek tiek sutrikusi ir išbalusi Pora, visu balsu melsdama padėti jai iškrauti kelis paketus, kuriuos automobiliu ką tik parsivežė iš prekybos centro. Sutinku ir susitariame po dešimties minučių susitikti už namo, prie garažo durų. Rišdamasis batų raištelius apmąstau ankstesnę sceną ir prikišu sau pražiopsojęs puikią progą: juk galėjau plačiai atidaryti duris, leisti rankšluosčiui nukristi ant kilimėlio ir, naudodamasis savaime suprantama Poros nuostaba, griebti už gerklės ir pasmaugti, nespėjus jai nė cyptelėti. Tačiau iš prigimties nesu impulsyvus, nesusivokiau prieš valandėlę ir nesitikiu improvizuoti ateityje. Kiekvieną nusikaltimą būtina nuosekliai apgalvoti, o suplanavus iki menkiausių smulkmenų patartina nekeisti įvykių sekos.

Paukščiai, regis, pajutę mane nesiliauja vis garsiau karkti pirmo aukšto koridoriumi man einant durų link. Gyvūnai instinktyviai nujaučia pavojų, įskaitant mirtį. Nė kiek neabejoju. Kartą Paryžiuje, kai gaivinausi vienoje Lotynų kvartalo terasoje, prie gretimo staliuko sėdėjo mergina su šuniuku, Elzaso aviganiu, ant kelių. Visą pusvalandį, kol ten buvau, šunytis nepaliovė urzgęs. Žinau, kad šunims įprasta urgzti ir loti (būtų sunku iš jų tikėtis ko nors kita), tačiau ten buvo daugiau nei dvidešimt žmonių, o šuo urzgė įsmeigęs akis į mane. Maža to, vos tik atsikėliau, šunytis įsiutęs nušoko nuo merginos kelių ir, jei nebūtų su pavadėliu, be jokios abejonės, būtų mane užpuolęs. Po dviejų savaičių, vieną labai tvankų vakarą, Eliziejaus laukuose nužudžiau vargšą senuką: akmeniu suknežinau galvą, kai gėrė vandenį iš fontano. Po poros dienų per televiziją rodė jo laidotuves: man beveik kraujas sustingo gyslose, kai pamačiau prie karsto suklumpant tą pačią merginą (šįkart be šunelio).

Poros automobilio, senos laidos granatų spalvos mersedeso, bagažinė buvo pilnutėlė maišų, dėžių, profesionaliai supakuotų paketų; daugiausia konservai ir daržovės, bet pastebiu porą dėžių alaus ir kelis butelius stipraus rausvo vyno. Pora nori, kad padėčiau sunkesnius pirkinius sunešt į virtuvę. O ten ji pati sukrausianti viską į spintas ir šaldytuvą. Ji pasiruošė darbui: apsivilko džinsinį kombinezoną ir plaukus susirišo į arklio uodegą – lygiai kaip toje nuotraukoje, kur kepa lašišą, bet, akivaizdu, šiuos du vaizdelius skiria krūva metų. Jeigu juodu su vyru, tuo ūsoriumi, būtų turėję sūnų (bet tokios nuotraukos nebuvo, tad buvo aišku – neturėjo), apskaičiavau, kad dabar jis būtų maždaug mano amžiaus.

Net prie garažo slenksčio girdėti, kaip klega paukščiai, o kai su paketais rankose vėl įeinu į vidų, klegesys tampa nepakenčiamas. Paukšteliai mažyčiai, spalvingi, saujoje sutilptų, bet nestygsta vietoje: tai sučirškia, tai suplasnoja sparneliais, straksi, keberiojasi narvelių virbais be paliovos čirpdami. Sukraunu paketus virtuvėje ant stalo ir kuo greičiau smunku pro duris. Lauke išgirstu lyg Pora mane šauktų vardu, bet jos nematau. Per paukščių klegesį negaliu suvokti, iš kur sklinda balsas, dabar vos garsesnis už kuždesį. Pagaliau aptinku Porą prie bagažinės: tįso aukštielninka ant žemės apsivėmusi, žiopčioja gaudydama kvapą ir, lyg atlikdama makabrišką šokį, graibstosi už krūtinės, kraipo galvą, spokso į mane, bejėgiškai tiesdama į mane rankas. Po minutės netenka sąmonės, aš vis dar klūpau šalia, o galvoje tebeklega paukščiai, atbėga kaimynai, tolumoje girdžiu vyrišką balsą kviečiant greitąją pagalbą. Ne vėliau kaip po penkiolikos minučių jaunas gydytojas, aukštas ir lieknas, dešine ranka čiumpa Porai už riešo, palinguoja galvą, beregint paliečia miego arteriją ir draugo netekusiojo veidu konstatuoja mirtį nuo infarkto. Įbėgu į vidų, atidarau visus langus ir visus narvelius, paskubomis stveriu flakonėlį ir lagaminą ir nuliūdęs atsisveikinu su Sebrautu, o paukščiai tuo metu visu pulku kyla aukštyn skrisdami į neišvengiamą mirtį.

 

Iš ispanų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas

Juan Carlos Márquez. „El síndrome de Reikiavik“, 2018.