Leidykloje vis sprendžiame, kas gi yra geras vertimas ir kaip to pasiekti. Jau, atrodo, išvertė talentingas, kompetentingas, patyręs vertėjas, kokybiškai suredaguota ir tarsi nebūtų ko prikišti, o vis tiek pasigirsta skaitytojų replikų – būtent apie tą vertimą, – kad jis „blogas“, „negalėjo skaityti“, kažkas erzino, „neatitiko originalo“, galiausiai numetė. Žinoma, tokiu atveju reikėtų klausti, ką skaitytojas turi omenyje – tokie komentarai gali būti labai subjektyvūs ir nepagrįsti, tą patį sakinį juk galima versti skirtingai. Bet gandas ima sklisti, nors niekas ir negali pasakyti tikrosios priežasties. Tokie pareiškimai leidėjus (vertėjus, redaktorius) liūdina – ypač kai nepagrįsti! Vis dėlto norisi perprasti, kodėl vertimai į lietuvių kalbą gali nepatikti ir kaip pasiekti, kad skaityti vertimus į lietuvių kalbą būtų taip pat kieta, kaip ir vertimus į anglų. 

 

 

Legendinės „Literatūros ir meno“ kalbos redaktorės Irenos Babiliūtės žodynas. Ričardo Šileikos nuotrauka

 

 

Iš provincialumo į globalybę

 

Aišku, kieta laisvai skaityti originalo kalba – šis gebėjimas liudija išsilavinimą. Ir būtent dėl to, kad daug kas dabar gali laisvai skaityti angliškai (ar kitomis kalbomis), vertimai į lietuvių kalbą turi būti nė per plauką ne prastesni už tekstą kita kalba ir rengiami pagal tuos pačius principus ir pagal aukščiausius standartus. Lietuvos leidyklos šiandien konkuruoja su viso pasaulio leidyklomis ir turi dirbti taip gerai, kad žmogus skaitytų vertimą į lietuvių kalbą, o ne į anglų (jeigu originalo kalba dar kita). Tai ne vien verslo, bet ir politikos klausimas.

Apskritai kalbų mokėjimas dabar daro lietuvius pasaulio piliečiais – pagaliau išėjome iš provincialumo urvo: mezgami rezultatyvūs kultūriniai ryšiai meno ir mokslo srityse, tapome lygiaverčiais su kitomis šalimis ir praktiškai išsivadavome iš postsovietinės valstybės kompleksų. Tai lemia emigracijos patirtis ir reemigracija, taip pat kur kas geresnis išsilavinimas ir užsienio kalbų mokėjimas, nei buvo būdinga Lietuvoje prieš 10–20 metų. Bet ši iš esmės pozityvi situacija kelia iššūkių tiems, kas dirba prie tekstų lietuvių kalba ir kas formuoja lietuvių kalbos politiką. Nėra lietuvių kalbos konkurencingumo strategijos (bent jos aiškiai nesimato). 

Jeigu požiūris apie vertimų lietuvių kalba „negerumą“ – nuo jo ir pradėjau šį tekstą – toliau sklis, skaitytojai galiausiai nusivils mūsų vertimais ir ims skaityti tik anglų (ar kita) kalba. Jie prie vertimų į lietuvių kalbą greičiausiai nebegrįš – vadinasi, nebebus prasmės versti literatūros kūrinių ir kitų tekstų, o tokiu atveju lietuvių iš kultūros kalbos ilgainiui taps virtuvės kalba – reliktu, atgyvena. 

Jau kurį laiką diskutuojama, kad dalis moksleivių tarpusavyje kalbasi angliškai, ir tai tampa įprastu reiškiniu. Suprantama: nauja karta auga prie kompiuterio ir nuo mažens vartoja tarptautinį turinį anglų kalba – kompiuterinius žaidimus, serialus, socialinę mediją. Anglų tampa jų kultūros ir aktualijų kalba. Šis fenomenas būdingas ne tik Lietuvai (Europos leidėjų federacijos susibūrime minėta ir Vokietija, Belgija, Nyderlandai, Latvija). Tai šiuolaikinis procesas – gerai, kad jaunoji karta gyvena ne lokaliai, o pasaulio bendruomenėje. Kitas aspektas – dalies moksleivių gimtosios kalbos žodynas skurdėja, anglų kalba jiems lengviau reikšti mintis ir emocijas, taigi ir skaito jie tik angliškai. Be to, norisi turėti tuos pačius per „TikTok“ aptariamus leidimus. Leidėjai įvairiose šalyse kelia klausimą dėl gimtosios kalbos vartojimo tarp jaunosios kartos narių ir ar ateityje apskritai bus kritinė masė skaitytojų, kurie skaitys kitomis kalbomis nei anglų. Įdomu, kaip (ir ar) su šiuo reiškiniu dorosis švietimo sistema, ar pavyks jaunąją kartą prikviesti skaityti vertimus gimtąja kalba ar savo šalies autorių kūrinius. Apie tai kalbėti turbūt būtų verta susikooperavus su kalbos politikos vizionieriais Europos mastu.

Oi, ne, tikrai nenoriu būti kalbos alarmistė. Skleisti paniką, kad lietuvių kalba tuoj išnyks, – blogas tonas, nes ji turi valstybinį statusą. Spėju, kokį šimtmetį dar gyvuotų ir be jokių kalbos politikos pokyčių (dėl tikslumo reikėtų klausti kalbininkų-mokslininkų nuomonės). Bet, man rodos, dabar reikia permąstyti ilgalaikę strategiją. O pirmiausia – ramiai pagalvoti apie vertimus.

 

Kodėl vertimai į lietuvių skaitytojams nepatinka 

 

1. Nekompetencija

 

Neseniai supratau, kad vertimai gali nepatikti dėl dviejų svarbiausių priežasčių: pirmà ir labai akivaizdi – tiesiog nekompetentingai išversta. Į leidyklą iš vertėjo ateina nesuprastas tekstas: neišskaptuoti sakiniai, neaiški mintis, žodžiai tarsi mechaniškai įmontuoti, ne visai tie, kurie turi būti, jie styro susikaustę, sakinys nešoka. Paprastai sakinys suprantamas iškart, be pastangų (išskyrus specifinius atvejus), taip ir turėtų būti – teksto mintis turėtų žaibiškai ir be trūkių perskrosti sąmonę. Silpnesnis, ne visiškai vertėjo parengtas vertimas, kol tampa aiškus, kol jam įpučiama gyvybė, dažniausiai gaivinamas kelių kalbos redaktorių (vargas, ir nebūtinai puikiai pavyksta). 

Silpnų tekstų gali atsirasti ir ne dėl vertėjo negebėjimo, bet dėl netinkamo planavimo, jei vertėjui nelieka laiko ramiai susiredaguoti tekstą prieš jį pristatant leidyklai, taip pat – kai leidykla vertimą per greitai aprobuoja, užuot grąžinusi vertėjui pataisyti.

Kartais lengviau versti iš naujo, bet vėlgi – sunku greitai rasti vertėją, kuris dirbtų kokybiškai ir kad nereikėtų laukti metus, kol jis ar ji atsilaisvins, kai knygos leidyba jau suplanuota... Dažniausiai šių prob­lemų skaitytojai nemato, nebent išleidžiamas neparengtas, nesužiūrėtas vertimas. Yra leidyklų, kurios žūtbūt stengiasi to nedaryti (jų knygos apžvelgiamos kultūrinėje spaudoje, patenka į geriausių vertimų sąrašus). Yra ir aplaidesnių. O skaitytojai renkasi. Jeigu kam pasitaiko keli nesutvarkyti vertimai iš eilės, tai gali sukurti stereotipą, kad esą vertimai į lietuvių kalbą apskritai yra prasti. 

Vertėjų ir kalbos redaktorių kompetencijos problemą galima būtų spręsti sistemingesniu profesiniu ugdymu. Jauni žmonės neišmoks versti į lietuvių kalbą ir redaguoti, įstoję į geriausius užsienio universitetus. Turime juos išmokyti čia, vietoje, ir aukščiausiu lygiu. Manau, kuriant bendrą lietuvių kalbos konkurencingumo strategiją (į kurią įeitų vertėjų bei redaktorių sisteminis mokymas), turi dalyvauti ne tik kalbininkai-mokslininkai ar politikai, bet ir praktikai: leidyklos, reklamos žmonės, dėstytojai, patys vertėjai ir redaktoriai, kultūros vadybininkai, vizionieriai. Vertėjų ir redaktorių mokymai turėtų būti sistemingai organizuojami per universitetus ar kitas mokslo įstaigas, turint kompetentingus ir ambicingus reikalo ambasadorius ir išsikristalizavus teksto kokybės kriterijus. Tai turėtų būti tęstinis strateginis projektas bent 10 metų. 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga (LLVS) turi mentorystės programą, sąjungos nariai ugdo jaunesnius kolegas, kurių talentu ir jėgomis tiki. Peržiūri jų darbą, pataria. Tačiau ši programa veikia labiau kaip graži išimtis, o ne kaip visuotinė taisyklė, ji nėra tokio masto, kad suformuotų bendrą praktiką. Per mažas finansavimas, programa neįtraukta į bendrą lietuvių kalbos konkurencingumo strategiją (o šią apskritai dar reikėtų sukurti). Tokia iniciatyva kaip LLVS mentorystės programa turėtų būti ne viena pati, o kaip didesnės strategijos dalis. Valstybei reikia investuoti, kad jauni vertėjai ir redaktoriai galėtų mokytis iš grandų meistro ir pameistrio principu. Tai vienintelis būdas šalyje sukurti vertimo ir redagavimo mokyklą, kuri užtikrintų bendrą praktiką ir kokybės kartelę. Ir tada sakyti, kad „vertimų į lietuvių kalbą neskaitau“ bus blogo tono ženklas.

Taip pat turėtų kilti įkainiai – keistis supratimas apie kalbos redaktoriaus ir vertėjo darbo reikšmę. Rėmėjai, tokie kaip Lietuvos kultūros taryba, neturėtų sakyti, kad leidybos projekto sąmata išpūsta, jeigu redaktoriaus įkainis įrašytas didesnis, nei įprasta pastaruosius 15 metų... Jeigu laisvai samdomo kalbos redaktoriaus (dirbančio prie knygų) atlygis neatskaičius mokesčių yra 70 Eur už autorinį lanką, o per mėnesį vidutiniškai suredaguojama 15 lankų, išeina 1050 Eur. Atskaičius apie 20 proc., išeina apie 840 Eur. Kompetencija šiame darbe turi būti labai aukšta, o mėnesinis atlygis iš esmės dabar prilygsta minimaliai algai Lietuvoje (pagal 2022 m. spalio 7 d. nutarimą ji yra 840 Eur, ir aš ne specialiai taikiau, tiesiog toks liūdnas sutapimas). Žinoma, kai kurių kalbos redaktorių įkainiai yra didesni, ir jie nesiskundžia užsakovų stoka. Labai priklauso, kokios yra konkretaus žmogaus kompetencijos. Taip pat svarbu užmojis: gyventi iš profesijos arba susitaikius palikti ją tik kaip laisvalaikio užsiėmimą. 

Bendras nesuvokimas apie šių profesijų reikšmę ir atlygį kultūros lauke – viena iš priežasčių, kodėl dabar trūksta talentingų kalbos redaktorių. Šis laikui imlus darbas reikalauja specifinių žinių, bendros erudicijos ir asmeninių savybių – lankstumo, jautrumo tekstui, plačių pažiūrų, kad priimtum skirtingas stilistikas ir nenorėtum jų niveliuoti. Žmonių, turinčių reikalingų žinių ir šį savybių miksą, nesimėto ant kiekvieno kampo. Manau, šiuo metu dauguma tų, kurie galėtų gerai redaguoti, tiesiog dirba kitus darbus, o jei redaguoja, tai nebent laisvalaikiu.

Įprastai vidutinis vertėjo atlygis yra 200 ar 220 Eur už autorinį lanką. Vidutiniškai vertėjas išverčia apie 4 lankus per mėn. Išeina 800–880 Eur neatskaičius mokesčių. Žinau, kad talentingi vertėjai neretai gelbėjasi versdami schematiškus meilės romanus, detektyvų serijas – abejotinos išliekamosios vertės tekstus, kurie išverčiami greičiau nei sudėtinga grožinė literatūra ar negrožinės knygos (kai reikia tikrinti kiekvieną terminą). 

 

2. Pagražinimai ir žodžiai išsišokėliai

 

Antra grupė atvejų, kai skaitytojams gali nepatikti vertimai į lietuvių kalbą, – jeigu jie iš esmės gerai sukalti, bet „pagražinti“, pridėta knyginių žodžių, net jeigu originale žodis nemanieringas; vulgarybės pašvelnintos, žargonas neatitinka realios kalbos, skamba senoviškai. 

Darau prielaidą, kad nuostata „pagražinti“, „suliteratūrinti“ tekstą greičiausiai susiformavo dar sovietmečiu dėl cenzūros – tekstai su keiksmažodžiais būtų buvę tiesiog nepraleidžiami. Ši nuostata – bend­ras įprotis ir kultūros dalis, gyvavusi dešimtmečius (žinoma, ne visiems vertėjams ar redaktoriams būdinga), kartais dar pasitaiko ir šiais laikais. Kita „pagražinimo“ priežastis (vėl mano prielaida) – vis dėlto knygos tarybiniais laikais turėjo gerokai didesnę simbolinę vertę nei dabar (galima spręsti vien iš to, kad modernūs interjerai, jeigu pažiūrėsite reklamas, nebeturi bibliotekų). 

Mano senelis pasakodavo, kaip jo vaikystėje, t. y. pokariu, knygų trūko, o norėjosi skaityti, mokytis, išvažiuoti į miestą, nes gyvenimas kaime buvo nelengvas, norėjosi išeiti į žmones. Knyga reiškė kelią į geresnį gyvenimą ir apskritai kultūra turbūt atrodė kaip sunkaus gyvenimo priešybė; kultūra – tai, kas turi būti gražu. Sunkus gyvenimas vs. graži kultūra. (Seneliui net kultūrininkų-inteligentų darbas atrodė tarsi ne visai darbas – tai atitinka minėtą nuostatą.) Vyresnioji karta dar neseniai spjaudydavosi, kai per spektaklius išgirsdavo keiksmažodį, nes juk scenoje tokia nekultūringa kalba esą nederama. Taigi vertimo „pagražinimai“, nutolstant nuo originalo, manyčiau, buvo sociokultūrinis reiškinys, įprotis, atliepęs ir seniau buvusį kultūros vartotojų poreikį.

Kartais autorius rašo kampuotai ir vertime nereikia tų kampų gludinti, įprastų kasdieniškų žodžių keisti tais, kurie randami tik žodynuose. (Kitas atvejis – jeigu autorius rašo manieringai, žinoma, jį taip reikia ir versti, neprimityvinant.) Tai ypač aktualu grožinei literatūrai. Dabar mums reikia vertėjų virtuozų, kurie gerai, kokybiškai verčia, žongliruoja lietuvių kalba ir dar moka pasiversti nematomais – nepridėti prie verčiamo teksto per daug savęs. Vertėjo, kaip ir kalbos redaktoriaus, virtuoziškumas – perprasti ir perteikti. Tik tiek. Net tiek. 

Pavyzdys iš gyvenimo. Neseniai darbe diskutavome apie vertime vietoj „dredų“ atsiradusius „veltūnus“. Tokio žodžio nebuvau girdėjusi. Jam atsidūrus sakinyje, nebežinojau, kaip įsivaizduoti. (Beje, „veltūnas“ – puikus žaismingas pakaitalas „chaltūrščikui“, tai tas, kuris velia, išsisukinėja nuo darbo, – taip teigia Lietuvių kalbos žodynas.) Tokie vaizdingi literatūriški žodžiai (dar, tarkim, „spįsti“, „truputytį“ ir pan.), jeigu atsiranda ne savo vietoje ir nedera prie konteksto, yra tarsi įžūlūs išsišokėliai – pernelyg atkreipia dėmesį, dėl to gali skaitytoją erzinti. Šiuo atveju pasistengta parinkti vaizdingesnį žodį, nes „dredas“ pasirodė pernelyg kasdieniškas, o dar ir nelietuviškas, juk knygai galima paieškoti ir įdomesnio – tokia buvo išsakyta teksto rengėjų pozicija. Bet iš tiesų – ir dėl to paskui sutarėm – nereikia ieškoti įdomesnio žodžio, jeigu autorius parašė paprastai. Netgi ir negalima, nes skaitytojas raukysis dėl tokio pasirinkimo. 

Leidykla paprašė laikytis arčiau originalo, pakreipė vertėjo ir redaktoriaus pasirinktą strategiją link­me, kuri pasirodė tinkamesnė ir priimtinesnė skaitytojui, o šis juk nori maksimaliai atliepiančio originalą, o ne gražaus ar vaizdingo vertimo. Teksto „grožis“ ar vaizdingumas savaime dabar nėra siekiamybė. Siekiamybė – perteikti tekstą kaip realybę, laikantis „natūralistinio“ (darbinis terminas) požiūrio: šūdas – tai šūdas, seksas – tai seksas, grožis – tai grožis, įmantrybė – įmantrybė, bet svarbiausia, kad viskas būtų savo vietose. Kad lietuvių skaitytojas galėtų lygiavertiškai dalyvauti goodreads.com diskusijose ir kad lietuviškai skaitytų tą patį, ką skaito pasaulis visomis kitomis kalbomis.

 

Išvados

 

Jei norime išlaikyti lietuvių kalbos konkurencingumą, reikia strategiškai apmąstyti, kaip rengti vertėjus, verčiančius į lietuvių kalbą, ir kalbos redaktorius, kad jų darbas būtų kompetentingas: ilgametės mentorystės programos, darbas meistro ir pameistrio principu kaip manufaktūroje; gal dar kas nors turi kokių idėjų, kaip sistemingai ir sėkmingai rengti vertėjus, redaktorius? Tai svarbi kalbos politikos dalis, padėsianti lietuvių kalbai išlikti kultūros kalba ir ilgainiui netapti antrarūše virtuvės kalba. Norėtųsi, kad skaityti vertimus į lietuvių būtų taip pat kieta, kaip ir į anglų. (Draugai, dirbantys knygyne, pasakoja, kad jauni žmonės dabar perka Kafkos, Camus ir net Dostojevskio vertimus į anglų kalbą, nors gali rinktis puikius vertimus į lietuvių.) 

Dar svarbu: turi kilti vertėjų ir redaktorių darbo įkainiai. Leidyklos tokioje mažoje rinkoje tų įkainių pačios nepakels, ypač tos, kurios leidžia nekomercinę literatūrą ar negrožinę, kuriai parengti kartais reikia kelių mokslinių konsultantų. Meilės romanai ar detektyvai paruošiami lengviau, bet neturi išliekamosios vertės. Dabar vertimas ir kalbos redagavimas (o ypač jaunų profesionalų mokymas) neretai vyksta kaip entuziastų atliekamas papildomas darbas laisvalaikiu ir naktimis, nes iš šių profesijų sunku pragyventi. Taigi projektų sąmatose turėtų kilti įkainiai.

Kokius tekstus lietuvių kalba turėsime, kas ir kaip juos rengs ir kas juos skaitys – valstybinės reikšmės klausimai. (Pompastiškai skamba? Taip, bet tai iš tikro rimta.) 

Paskutinis akcentas: talentingų vertėjų ir redaktorių darbo kryptis dabar, manau, turėtų būti „natūralistinė“ – kad skaitytojas gautų tokį autorių, apie kurį kalba goodreads.com, „Guardian“, „New York Times“ ar ........................... knygų apžvalgos (įrašykite savo mėgstamą leidinį). Skaitytojas, imantis vertimą į lietuvių kalbą, turėtų gauti realų daiktą – kuo arčiau originalo esantį, galutinai parengtą ir puikiai perprastą tekstą, o ne vertėjo ar redaktoriaus „pagražintą“ kūrinį. Vertėjas ir redaktorius turi pasiversti nematomais ir tik perprasti ir perteikti tekstus. Jų nematomumas – virtuoziškumo rodiklis. Tokia, manyčiau, yra XXI a. skaitytojo užklausa. Šios nuostatos turėtų būti aktualios ir ugdant jaunus profesionalus. 

 

Aira Niauronytė yra turinio ir kalbos redaktorė, projektų vadovė leidykloje „Kitos knygos“.