Šiais metais studentams vedu seminarus apie tarptautinių santykių teorijas. Bandome atsakyti į klausimą: kodėl kyla karas? Kada trūksta tas plonas siūlas, skiriantis taiką ir karą? Žodžius „karas“ ir „karinis konfliktas“ nuo rugsėjo paminėjau turbūt kelis šimtus kartų, lengva ranka jais žongliruoju, nardau įsivaizduojamuose scenarijuose ir teorijose. Apie karą kalbėti galiu daug, bet sulaukusi klausimo, ką manau apie visus šiandienos įvykius, atsakau, kad šis regio­nas ir geopolitika nėra mano specializacija. Sakau tiesą. Tačiau tiesa ir ta, kad net jei ir tiksliai žinotume, kodėl kilo šis karas, kaip gyventi ir iš šukių surinkti prasmę, žodžių vis tiek trūktų.

 

Ukrainos palaikymo mitingas Niujorke. Vytenio Jankūno nuotrauka

 

Teorijos reikalingos, sakau studentams, realybei suprasti, supaprastinti ir ją apibendrinti. Bėda ta, kad dažnai, rašydami rašto darbus, jie tą realybę suveda iki trivialumo, abstrakčių, neįrodytų teiginių. Realybė jiems telpa į 280 spaudos ženklų tviteryje, teiginių, kurie, nudailinti reklamos agentūrų, tilptų ant plakatų ir stendų, argumentų, kurie neprailgtų gyvoje instagramo transliacijoje. Nors ir iki karo rea­lybė ekranuose buvo supaprastinta, dabar viskas tapo dar paprasčiau.

Nereikia nė teorijų – karas, atrodo, nuskaidrina prioritetus, viskas pasidaro aišku, belieka du pasirinkimai. Pasaulis pasidalino, šeimos skilo, pelai atsiskyrė nuo grūdų, priešai – nuo draugų. Bet stovint demonstracijose ar rūšiuojant suaukotus rūbus Lenkų kultūros centre ir kraunant sauskelnių dėžes į sunkvežimius intuicija sako, kad pasaulis sudėtingesnis. Žiaurumas yra aiškus ir paprastas, o atlaidumas, solidarumas ir žmogiškos dvasios stip­rumas yra sudėtingi ir sunkūs. Realybės sudėtingumas tapo ginklu, naudojamu prieš mus pačius. Priešai pasiskolins bet kokį savikritišką argumentą, apsuks jį ir paleis per savo propagandos mašinas. O bendruomeninis savikritiškumas ir atvirumas juk iš esmės yra demokratijos pagrindas, kuriantis viešą diskusiją. Gebėjimas pripažinti savo klaidas ir imtis veiksmų jas ištaisyti, kurti geresnį gyvenimą sau ir visiems – tai liberalios ir demokratinės politinės kultūros pagrindas.

Metai po metų kartodama žodį „karas“ jaunoms, karo sirenų negirdėjusioms ausims, išmokau vieną pamoką: realybės supaprastinimas ne tik niekur neveda, bet yra ir pavojingas. Viską matuoti vienu matu – akla. Vis grįžtu prie vieno pirmųjų modernaus karo teoretikų Hanso Morgenthau žodžių, kad žmogus, besivadovaujantis tik politiniais motyvais ir nevaržomas moralės, yra pabaisa.

Žmogiškumas atsiskleidžia, kai atsispiriame pagundai supaprastinti gyvenimo sudėtingumą ir gebame toje žmogiškosios būklės painiavoje suformuoti empatiškus, vienijančius ryšius su tais, kurių gyvenimai yra tokie pat sudėtingi ir galbūt sunkesni nei mūsų pačių. Šį žmogiškumą sunku išlaikyti, kai chaosas ir neužtik­rintumas ima valdyti kasdienybę, kai prarandame gebėjimą analizuoti savo veiksmus, emocijas ir jausmus. Bet ar šiandien įmanoma išlaikyti blaivią galvą?

Karas iškreipia kriterijus, kuriais matuojame gyvenimą. Pastarąsias savaites vis bandau suvaldyti įtampą: kaip apginti savo principus ir nepamiršti pasaulio sudėtingumo? Vietos dviprasmybei nebeliko. Visi žino, kad meilė ir neapykanta yra dvi vienos monetos pusės. Did­vyriai gali būti rasistai, intelektualiniai vedliai – emociniai mužikai, bet šiandien pasaulio sudėtingumas yra prabanga ir nežinau, ar galim ją sau leisti.

/ / /

Lydi keistas nusivylimo ir išdavystės jausmas, lyg dalis liberalios kairės nestovėtų ten, kur turėtų – kartu su Ukrainos vėliavomis. Pirmą karo Ukrainoje dieną stovėjau prie 10 Downing street ir galvojau, kur dabar yra „Stop The War Coalition“ organizacija, taip aršiai kovojusi prieš karus Artimuosiuose Rytuose? Kodėl sudėtinguose konfliktuose jiems atrodo viskas aišku, bet dabar, kai viskas iš tiesų yra aišku, šie viską komplikuoja? Ir kas iš to kritinio mąstymo, jei jų realybė yra vienmatė ir tik JAV imperiniai karai nusipelno dėmesio.

Argumentai, kad kalta NATO, kad šis karas yra JAV imperialistinių ambicijų pasekmė, suvienijo politinės kairės ir dešinės analitikus Vakarų pasaulyje. Šie argumentai, žinoma, naudingi priešui – pasaulinė koalicija gimdo prieštaras sau pačiai. „Stop The War Coalition“, kaip ir vienas žinomiausių tarptautinių santykių realizmo mokyklos atstovų, amerikietis Johnas Mearsheimeris, dėl šiandienos karo kaltina NATO plėtrą į Rytus. Bet juk ši kritika grįsta imperialistiniu įsitikinimu, kad Vakarų analitikai žino geriau, kad Rytų Europos šalys yra tik pereinamoji zona, objektas, o ne subjektas, kad Ukrainos žmonės negali patys pasirinkti, kurioje pusėje stovėti.

/ / /

Vilniaus meras džiūgauja ir karo metu kraunasi politinį kapitalą: pažiūrėkit, pervadinome gatvę, dabar Rusijos ambasada, rašydama savo adresą, visada turės galvoti apie Ukrainą. Keistas ir beveik piktdžiugiškas džiaugsmas tapšnojant sau per petį. Palaikyti visuomenės dvasią svarbu, bet man sunku matyti prasmę veiksmuose, kurie primena paauglių išdaigas mokyk­loje – kerštingas, mažadvases ir nebrandžias.

/ / /

„Esu apimtas emocijų, – į BBC kamerą sako Ukrainos politikas. – Nes matau, kaip žūsta mėlynakiai blondinai europiečiai.“ Nugara nubėga šiurpas. Retorika primena kitą karą. Žinoma, tai žmogaus, išvarginto karo naštos, žodžiai, bet ar reikia karo, kad atsivertų tikrieji įsitikinimai? Tiesa ta, kad nebaltaodžiams ukrainiečiams ir kitiems užsieniečiams sunku rasti prieglobstį, juos siunčia į eilės galą prie Lenkijos sienos. Bet šitos istorijos, kaip ir politinės dešinės veid­mainystė, cinizmas ir rasizmas pabėgėlių atžvilgiu, neatneš žiniasklaidai pelno. Niekada nebus patogaus momento kalbėti apie rasizmą. Tad nėra prasmės komplikuoti karo realybę, kurioje ir taip viskas aišku.

/ / /

Sėdžiu ant lovos krašto, dar negėrusi kavos, nesipraususi. Ar skaityti dar vieną straipsnį apie onkologinėmis ligomis sergančius vaikus Ukrainos ligoninių rūsiuose? Ką galvoti apie visus tuos skaičius? Žuvusių civilių, išgyvenusių našlaičių, šąlančių ligonių. Mokyk­loje išmokau atlikti daug matematinių funkcijų, bet ką man dabar daryti su šitais skaičiais?

/ / /

Verslai skubiai keičia rinkodaros ir logistikos strategijas. Net mažiausios įmonės pasiruošusios išreikšti politinę poziciją. Kai kuriems verslams lengva atsisakyti prekybos su Rusija, ypač jei tos prekybos iki šiol nebuvo. Bet pastarąją savaitę į elektroninio pašto dėžutę ėmę plūsti laiškai „Kaip mes visomis išgalėmis remiame Ukrainą“ primena įmones, birželio mėnesį spalvinančias savo logotipus vaivorykštės spalvomis. Karas vyksta, o kapitalizmo karavanas važiuoja toliau.

/ / /

Vienos iš itin populiarių knygų apie traumas „Kūnas mena viską“ autorius Besselis van der Kolkas žurnalui „The Atlantic“ neseniai teigė: „Kai žmonės sako, kad pandemija sukėlė kolektyvinę traumą, aš atsakau, kad tikrai ne.“ Žodis „trauma“ šiandien ima prarasti prasmę. Feisbuko platybėse viena gan vieša moteris teiravosi, ar niekas nepažįsta psichologo, kurio specializacija – traumos, nes reikia viešai kalbėti apie netiesiogines traumas, kurias patiriame žiūrėdami karo baisumus. Netiesioginės traumos dažniausiai yra patiriamos pačių psichologų, medikų ar kitų, artimai dirbančių su traumines patirtis išgyvenusiais žmonėmis. Nors ekranuose matyti karo realybę nėra malonu, reikėtų tikslingai kalbėti apie esamą būseną. Stresas, nerimas ir panika nėra trauma.

Žinoma, lengva man kalbėti, kai sėdžiu šiltuose namuose kitapus Lamanšo, valgau sviestinius sausainius su arbata. Bet šiandien Lietuvoje karo nėra. Ir nei žmonės Lietuvoje, nei kremus reklamuojantys nuomonių formuotojai, nei mano arbatos puodelis kitapus Lamanšo nesame pagrindiniai šios istorijos veikėjai.

/ / /

Šiomis savaitėmis ausinėse nuolat sukasi du Maxo Richterio albumai: „Memoryhouse“, kurtas vykstant Balkanų konfliktui, ir „Blue Notebooks“, kurį įkvėpė 2003 m. karas Irake. Galbūt šią savaitę studentams tiesiog paleisiu muziką ir daugiau šiais metais nebevartosiu žodžio „karas“.

 

Max Richter „Memoryhouse“