Renovuojant Afrikos muziejų

Kai 1897 m. Briuselyje vyko pasaulinė paroda, Belgijos karalius Leopoldas II sumanė pademonstruoti savo „civilizuojančią misiją“, kurią išsijuosęs vykdė savavališkai pasiskirtoje milžiniškoje Kongo upės baseino teritorijoje. Tervurene šalia Briuselio jis pastatė rūmus, kur eksponavo savo grobį – kultūrinius objektus, kimštus gyvūnus, „žmonių zoologijos sode“ patalpintus žmones vertė rodyti aikčiojantiems europiečiams, kaip „primityviai“ jie gyvena. Objektus ekspozicijai iš Kongo į Belgiją vežė misionieriai, tyrinėtojai ir kareiviai – neatsiklausę vietinių, ką šie mano apie tokį plėšikavimą.

Neoklasikinės architektūros pastatas Tervurene yra Karališkasis centrinės Afrikos muziejus, arba tiesiog Afrikos muziejus. Po daugiau nei 65 mln. eurų kainavusios, 5 metus trukusios renovacijos praėjusią žiemą jis vėl atvėrė duris. Daug pastangų įdėta į jo prekinio ženklo keitimo kampaniją, deklaruojant siekį dekolonizuotis. Tačiau didžioji dalis ekspozicijų net ir praėjus 120 metų ta pati, pakoreguotas tik objektų išdėstymas. O ir pats pastatas liko kaip buvęs, su baltųjų viršenybę demonstruojančiomis statulomis – jų išimti neleidžia architektūrinio paveldo įstatymai. Tiesa, tai bandyta kiek atsverti šiuolaikinių Kongo menininkų darbais, tačiau ar jie liks nuolatinėje ekspozicijoje, neaišku. Renovuoto muziejaus atidaryme turėjęs dalyvauti dabartinis Belgijos karalius Philippe’as neatvyko. Spekuliacijos, kad galbūt jis pasinaudos proga bent oficialiai atsiprašyti už Belgijos kolonijinius nusikaltimus, nepasitvirtino.

Žinoma, „civilizuojanti baltojo žmogaus misija“ Afrikoje, kaip ir kituose kraštuose, iš tikrųjų buvo plėšimas, vergovė, išnaudojimas, žudymas ir, galų gale, pasipelnymas iš visų šių veiksmų. Kolonializmas Belgijai sukrovė turtus, už kuriuos gyvybe sumokėjo kiti – Kongo atveju aukų skaičius siekia milijonus. Tačiau belgai nelabai žino savo kolonijinės istorijos, ji pamažu dingsta iš mokyklinių vadovėlių. Be to, kyla ir objektų grąžinimo klausimas. Su rasizmu Belgijoje kovojančios organizacijos „Bamko-Cran“ vadovė Mireille-Tsheusi Robert sako, kad šis muziejus – tai „mano protėvių kapinės“, ir priduria, kad „dekolonizacija neįmanoma be restitucijos“. Jos organizacija Belgijos valdžios pareikalavo grąžinti visus muziejaus objektus ten, iš kur jie buvo jėga paimti. Prancūzija jau žada tai padarysianti.

Tad ką tokiame kontekste iš tiesų reiškia dekolonizacija? Spausdiname ištraukas iš portale „Afrika yra šalis“ („Africa Is A Country“) publikuotos diskusijos.

Giedrė Steikūnaitė

 


Pakeisti naratyvą
× Tracy Tansia

 

Muziejus privalo pakeisti naratyvą. Tarp jo sienų ir už jų naudojamas naratyvas turi būti toks pat – viešas ir realiai įgyvendinamas. Dekolonizuoti – tai lygiaverčiais laikyti juodaodžius žmones (iš Afrikos kilusiuosius) ir vertinti jų nuomones muziejaus krypties klausimu. Muziejaus, pastatyto jų protėvių krauju, prakaitu ir ašaromis.

Muziejaus direktorius teigia, kad per renovaciją dėtos pastangos įtraukti Afrikos / Kongo diasporos balsus. Tačiau to neužtenka. Išklausyti ir atmesti dias­poros nuomones, kai jos netinka rėmėjams, buvusiems kolonijiniams elitams ar galimiems investuotojams nėra „dekolonizacija“. Ši įtampa išlieka pačiame naujojo muziejaus problematikos centre. Nors jis pakeitė naratyvą ir dabar viešai smerkia „tą rasistinę sistemą – kolonizaciją“, vis dėlto atrodo, kad muziejui svarbu ne suteikti žinių Afrikos kilmės žmonėms apie jų istoriją, o informuoti baltuosius apie Afriką ir tuos „darbus“, kuriuos nuveikė baltieji kolonistai. Muziejus sudaro įspūdį, kad Afrikos diasporos istoriją ir kultūrą įtraukė atsargiai, stengdamasis negadinti nuotaikos kolonijinių pastangų dalyviams – t. y. baltiesiems kolonistams.

Muziejaus direktorius panašiai reaguoja į kritikų, daugiausia jaunų juodaodžių žmonių, pastabas apie tai, jog muziejuje beveik nėra Afrikos kilmės darbuotojų, ar komentarus apie vogto meno grąžinimą. Kritika ne visad laukiama, o direktorius šį kritišką diasporos segmentą vadina nedėkingu. Nes diaspora turi būti patenkinta nedideliais pokyčiais ir džiaugtis, kad į jų nuomones bent kažkokiu būdu atsižvelgta. Toks diskursas ne tik žeidžia – jis yra paternalistinis. Nors muziejaus vadovai teigia vertinantys kritiką – ir direktorius, ir už veiklą atsakingas direktorius keletą kartų akcentavo, kad muziejus tik platesnio dialogo pradžia, – tuo pat metu tokie menininkai kaip Luntumbue ir Nsengiyumva1 vis dar vaizduojami kaip aktyvistai, per daug radikalūs bendradarbiauti. Tai akivaizdus retorinis įrankis diskredituoti kritiką (baltosios) viešosios nuomonės akyse.

2003 m. įsteigtas COMRAF – patariamasis Afrikos asociacijų komitetas, kuris turi patarti muziejui renovacijos klausimais. Pasiūlyta suburti Afrikos kilmės kritikų grupę – „Šešeto grupę“, – kurios nariai kiekvienas prisidėtų savo specializuotomis žiniomis. Štai Anne Wetsi Mpoma yra meno istorikė, Ayoko Mensah – Afrikos menų ir kultūrų ekspertė. Tačiau keletu atvejų į jų žinias neatsižvelgta: pirmiausia ir svarbiausia, jos laikomos diasporos atstovėmis, ne tiesiog ekspertėmis. „Šešeto grupė“ įsteigta įsibėgėjus renovacijai ir tai rodo, jog iš jos narių tikėtasi vien pritarimo jau priimtiems sprendimams, o ne naujų idėjų siūlymo.

Bandymai atmesti engiamųjų reiškiamą kritiką yra nuolat naudojamas triukas rasinės neteisybės istorijoje, padedantis išvengti revoliucijos siekio; vietoj to žingsnelis po žingsnelio vykdoma evoliucija, kuri negadina nuotaikos engėjui, esančiam galios ir privilegijos pozicijoje. Muziejus negali iš tikrųjų dekolonizuotis, jei diasporos nuomonė net nesvarstoma. O tai, jog engėjas pats sprendžia, kada šie procesai turi vykti, tik dar vienas įrodymas, kad muziejus išlieka kolonijine institucija. Diaspora bus patenkinta tik revoliucija.


Kolonijiniai tęstinumai: įtampa ir galimybės
× Gillian Mathys

 

Belgijos kolonijinei praeičiai muziejuje skirta viena salė – „Kolonijinė istorija ir nepriklausomybė“. Kad tai viena mažesnių erdvių, abejotinas pasirinkimas, ypač turint omenyje kolonijinio tęstinumo egzistavimą muziejuje ir tai, jog belgai afroainiai gaivina aršius debatus apie Belgijos (kolonijinę) praeitį centrinėje Afrikoje: kritikuoja žinių apie ją ribotumą ir reikalauja pripažinti, kaip kolonijinė praeitis formuoja ir veikia dabartį. Šioje srityje aktyviai veikia judėjimas „Collectif Mémoire Colonial“. Kaip ir kitur muziejuje, „kolonijinės istorijos“ salė nesugeba įtikinamai paaiškinti ryšių tarp kolonijinės praeities ir dabarties, ir tik paviršutiniškai atkreipia dėmesį į pačios istaigos vaidmenį formuojant idėjas apie (centrinę) Afriką.

Šioje salėje dominuoja gigantiška tapyba ant sienos, vaizduojanti „esminius geografinius atradimus“ (pranc. Découvertes Géographiques Fondamentales). Tokie vaizdai padėjo formuoti požiūrį, kad Kongą – ir visą Afriką – „atrado“ europiečiai, taip paneigiama Afrikos istorija prieš joje pasirodant europiečiams. Deja, lankytojams nepateikiamas joks paaiškinimas apie tokių Afrikos įsivaizdavimų reikšmę, net jei ir videoekrane rodomi skirtingi istoriniai Afrikos žemėlapiai. Ironiška, kad gretimoje salėje, pavadintoje „Reprezentacija“, bandoma pristatyti kolonijinio Afrikos vaizdavimo poveikį, tačiau neminimas muziejaus vaidmuo įtvirtinant tam tikrus stereotipus apie Kongą ir Afriką.

Visa dabartinė muziejaus struktūra netiesiogiai perteikia ir kitą „kolonijinį“ Afrikos istorijos supratimą: esą ji prasidėjo tą akimirką, kai įsivėlė europiečiai. Arba, kitaip tariant, Afrikos praeitis prieš vergų prekybą yra archeologijos (ir truputį antropologijos) teritorija, bet ne istorijos. Vienintelė šios taisyklės išimtis muziejuje yra erdvė, skirta Kongo Karalystei2, tačiau kitų gilesnių (centrinės) Afrikos visuomenių istorijų muziejuje tiesiog nėra.

Stendas prie „kolonijinės salės“ įėjimo lyg ir leidžia spėti, kad čia dėmesys skiriamas ir Kongui, ir Ruandai su Burundžiu – buvusioms Belgijos mandatinėms teritorijoms. Tačiau pastarųjų ekspozicijoje beveik nėra, akcentuojamas išskirtinai tik Kongas. Tai ir bendresnės muziejaus problemos atkartojimas: nors pavadinimas „Afrikos muziejus“ leidžia suprasti vienaip, iš tiesų muziejus skirtas tik centrinei Afrikai, daugiausia – Kongui. Istorinių ir ekologinių šio regiono ypatumų kontekste, taip pat turint omenyje apskritai didžiulę viso Afrikos žemyno įvairovę, toks pavadinimas problemiškas.

 

Nairobis, Kenija. Vytauto Suslavičiaus nuotrauka
Nairobis, Kenija. Vytauto Suslavičiaus nuotrauka

 

Tekstas stende taip pat dviprasmis. Teigiama, jog kolonijinis periodas buvo „ganėtinai trumpas“, bet „lemiamas postkolonijinių visuomenių evoliucijai šiose trijose valstybėse ir jų supratimo formavimui Belgijoje“. Tačiau pačioje salėje tokios sąsajos nėra aiškios. Pavyzdžiui, stenduose minimas bendrininkaujant su valdžia verslo įmonių vykdytas ekonominis Kongo išnaudojimas ir (priverstinio) darbo sistemos rezultatas – didžiulis aukų skaičius. Tačiau neįvardijama nė viena įmonė, nors korporacija „Umicore“3 už sėkmę iš dalies skolinga būtent tokiam pirmtakės „Union Minière de Haut Katanga“ vykdytam išnaudojimui. Tai, kad daugybė pasaulio kompanijų dalį turtų susikrovė išnaudodamos kolonijas, yra „postkolonijinis“ tęstinumas, kurį lengvai buvo galima nurodyti – juk „Umicore“ tikrai nėra vienintelė, turinti kolonijinių šaknų. Cinikai pagalvotų: tyla kažkaip susijusi su tuo, jog „Umicore“ įrašyta muziejaus partnerių sąraše. Dėmesio tokiems tęstinumams stoka tampa dar mįslingesnė, kai pamatai, kad kitoje salėje nagrinėjamas „Išteklių paradoksas“ be jokios užuominos apie kolonijinį periodą.

Toje pat informacinėje lentoje prie įėjimo į „kolonijinę salę“ pranešama: „Šiandien istorikai iš esmės sutaria dėl kolonijinės praeities rekonstrukcijos ir interpretacijos, tačiau viešosiose diskusijose tai išlieka labai prieštaringas periodas.“ Lankytojams taip ir nepaaiškinama, dėl ko konkrečiai tie istorikai sutaria ir kas taip problemiška viešosiose diskusijose. Ar tuo muziejus nori parodyti, kad jų ekspozicijos yra sankcionuota praeities versija?

„Kolonijinės istorijos ir nepriklausomybės“ salė taip pat perteikia stereotipines idėjas apie postkolonijinį Kongą. Pavyzdžiui, minimaliame laikotarpiui po dekolonizacijos skirtame stende daugiausia laikraščių straipsnių iškarpų (kartu su pavyzdžiais iš Ruandos ir Burundžio). Skyreliai pavadinti: „1960–1964: Klaidinga pradžia“, „1965–1979: Perversmai ir diktatoriai“, „1990–1999: Pilietiniai karai“. O tai jau siaubingai panašu į nostalgiškus viešuosius diskursus Belgijoje, kurie brėžia aštrų kontrastą tarp chaotiško, karo niokojamo Kongo ir taikios, ramios kolonijinės praeities. Neminimas ir belgų dalyvavimas sudėtingame dekolonizacijos procese ar Belgijos vaidmuo po nepriklausomybės išgyventose krizėse; yra tik nuoroda į Patrice’o Lumumbos žmogžudystę4.

Norėdami išgirsti truputį pamąstymų apie Belgijos vaidmenį dekolonizacijos krache lankytojai turi paėjėti tolėliau ir pažiūrėti Kongo rašytojo Koli’o Jeano Bofane’o liudijimą (gerokai mažiau pastebimą nei kiti stendai), kad suprastų, kodėl toks dekolonizacijos proceso pateikimas netinkamas. Ir nors kongiečių balsų įtraukimas pagirtinas ir būtinas – tiesa, vienur jis sėkmingesnis nei kitur – tokie liudijimai neturėtų būti vieninteliai pagrindinių ekspozicijų diskursą atremiantys „kontrapasakojimai“.

Galiausiai nei „Kolonijinės istorijos ir nepriklausomybės“, nei „Reprezentacijos“ salės nežengia toliau paviršutiniškų teiginių apie muziejaus vaid­menį renkant duomenis ar formuojant supratimą apie centrinę Afriką. Žinios buvo itin svarbios kolonializmo sėkmei užtikrinti, o muziejus rinko ir skleidė informaciją, kurią visuomenė vartojo ir kuria kolonijinė administracija naudojosi. Bendras teiginys „Reprezentacijos“ salėje lankytoją informuoja, kad „muziejus turi didelę kolonijinių fotografijų ir filmų kolekciją (...), kuriuos kūrė išskirtinai baltieji ir kurie atspindi daugiausia jų perspektyvą“ ir kad tai „lėmė (...) visuomenės įsivaizdavimą apie centrinę Afriką ir afrikiečius“. Viename stende pateikiami „rasiniai“ ir kultūriniai kriterijai, pagal kuriuos kolonizuoti žmonės buvo klasifikuojami. Tačiau niekur nepaaiškintas muziejaus, kaip rasinių „klasifikacijų“ kūrėjo, vaidmuo ir jų santykis su kolonijiniu projektu per kolonijinę antropologiją. Neužsimenama ir apie tai, kaip tokios klasifikacijos ir toliau veikia ir formuoja dabartį – tiek centrinėje Afrikoje, tiek Belgijoje.

Kitaip nei prieš renovaciją, dabar muziejus pasmerkia kolonializmą kaip sistemą: ekspozicijose pripažįstamas kolonializmo smurtas, išnaudojimas ir rasizmas. Tai svarbus žingsnis į priekį. Tačiau trūksta paaiškinimo, kaip būtent kolonializmas veikė. Kokie buvo ir yra ilgalaikiai jo padariniai? Kaip kolonijinio rasizmo formos tęsiamos šiandien? Ir koks buvo mokslo bei paties muziejaus vaidmuo kolonizacijos projekte? Dalis šios problemos sprendimo galėtų būti ribų tarp disciplinų ekspozicijoje panaikinimas. „Kolonializmas“ nėra tik istorijos dalis – jis labai aiškia gija įsigyvenęs visoje muziejaus institucijoje, pastate ir kolekcijoje. Būtent šia galimybe muziejus privalo pasinaudoti ateityje: akcentuoti kolonializmo tęstinumus ir sąsajas, o ne izoliuoti „kolonijinę praeitį“ mažoje salytėje be jokio platesnio konteksto.

 

1 Toma Muteba Luntumbue – Kinšasoje gimęs menininkas ir kuratorius; Laura Nsengiyumva – architektė ir menininkė iš Ruandos.

2 Kongo Karalystė dabartinėse Kongo, Angolos ir Gabono teritorijose egzistavo XIV–XIX amžiais.

3 „Umicore“ – žaliavų technologijų korporacija su pagrindine būstine Briuselyje. Kongo plėšimas vyko ir tebevyksta būtent dėl didžiulių šioje teritorijoje esančių gamtos išteklių.

4 Patrice’as Lumumba – pirmasis po nepriklausomybės Kongo Demokratinės Respublikos premjeras. Jo vyriausybė siekė perimti Kongo gamtos išteklių kontrolę iš buvusių kolonistų bei kitų Vakarų jėgų ir taip pagerinti gyvenimo sąlygas milijonams kongiečių. Nužudytas 1961 m. Belgijos ir JAV valdžios užsakymu.

Iš anglų kalbos vertė Giedrė Steikūnaitė

africasacountry.com

Draugai