Kremlinio idioto Oliverio Stone’o dokumentiniame filme „Interviu su Putinu“ (2017) yra vienas itin simptomiškas momentas, kai pagrindinis veikėjas papasakoja apie savo senelį Spiridoną Putiną ir jo dalyvavimą Pirmajame pasauliniame kare. Šiame mik­roepizode Vladimiras Putinas pasakoja, kaip vykstant mūšiui jo senelis iš savo apkaso pašovė austrų kareivį ir iškart su vaistinėle nubėgo tvarstyti jam žaizdos, kad išgelbėtų gyvybę. „Jei jis nebūtų šovęs, austras būtų jį nukovęs“, – paaiškino O. Stone’ui V. Putinas.

 

Filmo „Interviu su Putinu“ kadras

 

Šis epizodas atskleidžia visą Rusijos prezidento moralinio įvaizdžio esmę: retrospektyviai pateikdamas praktiškai nežinomo žmogaus niekieno nepatikrintą praeitį V. Putinas iš esmės pateisina savo 2014 m. „prevencinius“ sprendimus dėl Krymo aneksijos ir Donbaso okupacijos. Bet tai būtų labai paviršutiniška išvada, skirta publikai, linkusiai į pigius triukus kaip, tarkime, Rusijos auditorija ar nekritiški V. Putino adeptai Vakaruose.

Rusijos propaganda tik atrodo kaip kirviu nutašyta. Iš tiesų, nekalbant apie dabartinio elgesio modelio perkėlimą į tolimą praeitį, – šitai, žinoma, užtik­rina tariamą istorinį Rusijos, kuri visada turi gintis, tęstinumą (V. Putinas nepaaiškina O. Stone’ui, ką būtent Rusija veikė tame kare, į kurį pasiuntė jo senelį) ir „amžiną“ putinizmo prigimtį kaip šventą ir teisėtą politinio elgesio metodologiją (putinizmas atsirado dar prieš V. Putiną, išaugo iš istorinės, vien teisingus karus kariavusios Rusijos) – čia yra ir asmeninis, mentalinis šio mikrosiužeto lygmuo.

Ištikimam žiūrovui siūloma tiesiogiai neišreikšta ir neišsakyta pagrindinio veikėjo baimė. V. Putino senelis turėjo gintis, kad išvengtų blogiausio scenarijaus – mirties, kuri, tiesą sakant, yra ir netiesioginė užuomina, kad Vladimiras Vladimirovičius juk galėjo ir negimti, o tai jau tikra fobija ir katastrofa bet kuriam narcizui psichopatui, žinoma, po didžiausios jo gyvenimo tragedijos – SSRS žlugimo.

Pastaruosius tris mėnesius kartkartėmis apsilankau Rusijos radijo „Svoboda“ ar Prahos dokumentinio kanalo „Nastojaščeje vremia“ interneto svetainėse, kuriose kartais pateikiami trumpi vaizdo įrašai su rusų praeiviais, išsakančiais savo nuomonę apie „specialiąją operaciją“ ir realias ar galimas „operacijos“ pasekmes jų šaliai ir jiems patiems.

Tuose liaudies balsuose nuolat kartojasi tam tik­ras elementas, kurį iš pradžių sunku suprasti, jis tik­rai stulbina ir trikdo. Įdomu net ne tai, kad 80 % jų tvirtai palaiko savo prezidentą ir jo politiką – gatvėje sustabdyti žmonės tiesiogine to žodžio prasme per kelias sekundes praranda savo asmeninę esybę ir persikūnija į tarnybinį, nuasmenintą pavidalą. Susidaro įspūdis, kad jie įsivaizduoja dėvintys nematomą „valstybės tarnautojo“ (rus. „služyvyj čelovek“) uniformą, patys neigia savo individualumą.

Neapsimetinėja ir nekopijuoja V. Putino, o tiesiog kelioms sekundėms tampa juo, akimirksniui ištrindami save.

Tokiais momentais jie ne tik stengiasi paklusniai atkartoti Kremliaus, Solovjovo-Skabejevos televizijos propagandos ir V. Putino doktrinos punktus, ne tik verbaliai demonstruoja lojalumą ir teisingą politinių procesų supratimą, bet ir pasireiškia kaip aukštesniosios valios vykdymo organai – mimikos, gestų ir net balso tembro lygmenyse. Kas antras iškart pradeda konstruoti sakinius kaip V. Putinas ir pasitelkia jo argumentus.

Tai ne šiaip V. Putino „pasaulio vizijos“ atkartojimas, o visiškas mazochistinis tirpimas, susiliejimas su subjektu, kuris 22 metus diktuoja savo valią jiems perkeldamas ir savo fobijas, būdingus bruožus ir pasivaipymus – visus šiuos neracionalus dostojevskiškus „pasikasymus“, užtikrinančius religinį ryšį su Rusijos vertikale, kuriai visi ir visada privalo tarnauti. Ir visai nesvarbu, kiek jiems metų – 18 ar 65, koks jų socialinis statusas ir kuriuose miestuose jie gyvena. Taip pat nesvarbu, ar jie tikrai taip beatodairiškai ištikimi šiai politinei doktrinai, ar tikrai yra pasirengę savo pažiūrų laikytis iki galo. Galiausiai taip pat nesvarbu, ar jie iki galo supranta viską, ką sako.

Tačiau svarbi šio kolektyvinio tirpimo vado įvaizdyje išraiška, svarbus ir nesąmoningas noras jį kopijuoti ne tik žodžiais, bet ir tuo, kas slypi už tų žodžių. Svarbus tikėjimas ir priklausymas monolitiniam diskursui, kuris suteikia ne tik įsitikinimo savo tiesa jausmą, bet ir suvokimą, kad ši tiesa yra visiška ir besąlygiška, kad ji visada buvo su tavim. Lygiai taip pat, kaip buvo „amžinasis Putinas“ su savo kariniu-imperiniu žeminimo ir smurto tęstinumu. Smurtas, prie kurio jie priprato, kurį kentėjo, kurį pripažino esminiu savo egzistavimo pamatu ir pagrindiniu eksportuojamu gyvenimo produktu.

Todėl šiandien, kai Vakaruose kalbama apie „vieno žmogaus karą“, mums ir vėl siūloma spręsti mįslę apie vištą ir kiaušinį, tačiau taip pat naiviai ir leng­vabūdiškai bandoma atskirti lyderį nuo jo tautos. Vakarų kontrpropaganda užsimena apie V. Putino ir jo režimo „svetimumą“, taip bandydama kirsti per fašizoidinę meilę „tautos tėvui“ ir tikėdamasi įskelti šią monolitinę struktūrą. Tačiau visi šie bandymai yra iliuziniai ir naivūs. Nė vienas iš šių žmonių niekada nenorės „nužudyti tėvo“ ir tapti našlaičiu. Nė vienas iš jų nenori, kad V. Putinas niekada nebūtų gimęs. Kiek­vienas myli ir brangina jo veiksmus bei žodžius. Visi prisiima atsakomybę už kraują ir ašaras, sugriautus miestus, išprievartautas moteris ir nužudytus vaikus. Visi nori, kad jis gyventų amžinai. Nes be smurto jie yra niekas. Be leidimo smurtauti svetur jie neegzistuoja. Tai vienintelis dalykas, kuris juos suburia ir padaro viena tauta.

Rusų motinai, kuriai už Ukrainoje žuvusį sūnų desantininką įteikiama Rusijos didvyrio žvaigždė, sunku tramdyti ašaras. Galiausiai ji apsiverkia. Juk mama. Joks V. Putinas to nepaneigs. Ir štai šis verksmas – tariamai atvira žmogiška emocija, kuri čia ir dabar priklauso tau ir tik tau, – staiga tampa tikėjimo simboliu. „Didžiuojuosi mūsų Vladimiru Vladimirovičiumi“, – šluostydamasi ašaras V. Putino balsu ir su V. Putino patosu bei teisuolišku akiplėšiškumu sako motina. Matyt, jos apie tai net neklausė. Pati žino, ką, kada ir kaip pasakyti. Jie visi eis su juo iki pat galo. Turime to nepamiršti.

Iš ukrainiečių kalbos vertė Nikodem Szczygłowski

zbruc.eu, 2022-05-31

Andrij Bondar (g. 1974) – ukrainiečių poetas ir vertėjas, daugybės apsakymų, esė ir straipsnių įvairiuose žurnaluose autorius. Ukrainoje žinomas kaip vertėjas iš lenkų ir anglų kalbų į ukrainiečių kalbą.