Milda Varnienė. Fiodoras Dostojevskis, gilusis mokymasis ir dirbtinio intelekto ateitis

Prieš 200 metų lapkričio 11-ąją gimė Fiodoras Dostojevskis

 

Kai gamtos mokslai ir humanitarika patiria didėjančią priešpriešą, o žmogus vis labiau spraudžiamas naudotis technologijomis, Fiodoro Dostojevskio kūryba įgyja naujų prasmių. Ne išimtis ir aistringos diskusijos apie dirbtinį intelektą (DI) – mašinos jau mėgina imituoti žmogaus smegenis, o dirbtiniais neuroniniais tinklais grįstas gilusis mokymasis (angl. deep learning) įsiskverbė į mūsų kasdienybę. Kaskart pasinaudoję išmaniuoju įrenginiu duomenis teikiame vienai ar kitai gilaus mokymosi sistemai. Pažvelgti į DI tematiką puikiai pasitarnauja F. Dostojevs­kio filosofinė apysaka „Užrašai iš pogrindžio“ – joje autorius oponuoja racionalistinėms sistemoms ir žmogaus elgesį prognozuojantiems matematiniams modeliams.

 

Pogrindžio žmogaus išpažintis ir maištas prieš protą

Vieną 1864-ųjų naktį F. Dostojevskis sėdasi prie darbo stalo (rašydavo naktimis, kaip ir Robertas Frostas ar Franzas Kafka) ir pradeda rašyti „Užrašus iš pogrindžio“, tapsiančius egzistencializmo filosofijos uvertiūra. Pirma dalis netgi buvo išspausdinta filosofinių tekstų antologijoje „Egzistencializmas nuo Dostojevskio iki Sartre’o“ (1975).

„Užrašų iš pogrindžio“ veikėjas (kritinėje literatūroje vadinamas pogrindžio žmogumi) yra tapęs literatūriniu archetipu kaip Hamletas, Don Kichotas ar Faustas ir simbolizuoja susvetimėjimą engėjiškai normatyviniame pasaulyje. Jis – 40-metis vienišius, save vadinantis ligotu ir piktu žmogumi. Atkreiptinas dėmesys į Gary Walkowo 1995 m. apysakos adaptaciją, kurioje taikliai perteikiamas niūrus pogrindžio žmogaus charakteris. Pogrindininkas atlieka literatūrinę Jeano-Jacques’o Rousseau stiliaus išpažintį (filme režisierius ją pakeičia videoišpažintimi) prieš įsivaizduojamą klausytojų auditoriją. F. Dostojevskis meta iššūkį įsitikinimui, kad protu (suprask, moksliniais ir matematiniais metodais) įmanoma išaiškinti žmogaus prigimtį. Pogrindžio žmogus ne atgailauja ir prašo atleidimo, o gana agresyviai gina savo poziciją ir griauna griežtai mokslinį požiūrį į žmogų. Jis tvirtina, kad mokslo siekiai atrasti nekintamus žmogaus elgesio dėsnius kėsinasi žmones paversti fortepijono klavišais:

 

Maža to: tada, sakote jūs, pats mokslas išmokys žmogų (nors, manding, tai jau prabanga), kad nei valios, nei kaprizų iš tiesų tai jis neturi, o ir niekada neturėjo, bet kad jis pats tėra nelyginant fortepijono klavišas arba vargonų kaištukas; ir kad, be to, pasaulyje dar yra gamtos dėsniai, taigi viską, ką tik jis daro, daro visai ne savo noru, bet savaime, pagal gamtos dėsnius. Vadinasi, tereikia atskleisti tuos gamtos dėsnius, ir žmogus jau nebebus atsakingas už savo poelgius ir gyventi jam bus nepaprastai lengva. Visi žmogaus poelgiai, savaime suprantama, tada bus apskaičiuoti pagal tuos dėsnius, matematiškai, panašiai kaip logaritmų lentelė, iki 108 000, ir surašyti į kalendorių (...).

 

DI kūrėjai tikisi, kad ateityje bus atrastas mokslinis principas (jų teigimu, panašus į aerodinamikos), pagal kurį veikia žmogaus protas. Jeigu F. Dostojevskis būtų mūsų amžininkas, sudaiktintus žmones lygintų ne su fortepijono klavišais, o su mašinomis arba robotais. O štai mėginimai matematiškai apskaičiuoti asmens poelgius, dėl kurių pykčiu netveria pogrindžio žmogus, susisieja su dabartinių kompiuterių panaudojimu mūsų elgesiui prognozuoti. Šių dienų algoritmai iš mūsų skaitmeninių pėdsakų gali daryti išvadas apie seksualinę orientaciją, asmenines savybes, politines pažiūras ar net tikimybę ateityje susirgti depresija. Sudėtingos komputacinės sistemos sprendžia, kas mums būtų naudinga: koks filmas ar produktas patiktų, kokias naujienas rodyti mūsų socialinės medijos paskyrose, kokį darbuotoją turėtume įdarbinti siekdami didžiausio efektyvumo.

Sprendimų, kas mums būtų naudinga, perdavimas algoritmams, pogrindžio žmogaus manymu, būtų rimta problema. Jis piktinasi, kad kažkas imasi spręsti, kas žmogui naudinga:

 

Nauda! kas yra nauda? Be to, ar jūs imatės visiškai tiksliai apibrėžti, kas būtent naudinga žmogui? O kas, jeigu paaiškės, kad kitą sykį žmogui ne tik gali, bet ir turi būti naudinga būtent kai kuriais atvejais linkėti sau blogo, o ne to, kas naudinga?

 

Pogrindininkas gina laisvę spręsti, kas mums naudingiausia. Tiesa, žmogus neretai užsinori, regis, beprotiškų ar net jo gerovei pavojingų dalykų, tačiau būtent šis noras (rus. хотенье) „išsaugo mums tai, kas svarbiausia ir brangiausia, tai yra mūsų asmenybę ir mūsų individualumą“. Dauguma dažnai pamiršta, kad DI veikia tik dėl milžiniškos duomenų infrastruktūros. Nuo interneto atsiradimo sukurta daugybė būdų, kaip rinkti informaciją apie mus ir mūsų įpročius: prašant priimti slapuką, pažymėti draugą nuotraukoje, įvertinti produktą, pasidalinti socialinės medijos įrašu. Prisijungdami prie interneto paskaityti naujienų, ko nors nusipirkti, pasitikrinti elektroninio pašto ar banko sąskaitos likučio, mes sąveikaujame su šia infra­struktūra. Kai internetinės platformos įvairiais būdais renka duomenis apie mus ir formuoja mūsų pasirinkimų lauką, išsaugoti savo organišką autentiškumą darosi sudėtinga.

 

Milda Varnienė. Fiodoras Dostojevskis, gilusis mokymasis ir dirbtinio intelekto ateitis
Ilja Repinas. „Atsisakymas eiti išpažinties“, 1879–1885

 

Gilusis mokymasis radikaliai keičia diskursą

Antrą kartą skaitydama „Užrašus iš pogrindžio“ pradėjau svarstyti, kiek šis kūrinys kritišku požiūriu į mokslinę žmogaus sampratą vis dar aktualus pažangiausio DI laikais. Nors DI idėja pasaulyje sklando jau apie 70 metų, tik neseniai ji sulaukė didesnio pasisekimo. Anksčiau DI sietas su klasikine programavimo kalba, kai kompiuteris veikdavo pagal detalius taisyklių rinkinius. Tokios sistemos buvo labai nuspėjamos ir toli gražu nepriminė žmogaus intelekto. Tačiau nuo tada DI srityje įvyko esminis paradigmos pokytis. Šiandien visas veiksmas sukasi aplink gilųjį mokymąsi, mėginantį pamėgdžioti žmogaus smegenis. Gilusis mokymasis remiasi algoritmais, kurie patys mokosi ir daro išvadas. Įdomiausia, kad net algorit­mų kūrėjai negali pasakyti, kas tiksliai vyksta tokių mašinų viduje, t. y. ką jos konkrečiai išmoksta, kad pateiktų atsakymus į mūsų užduodamus klausimus. Geriausiai tokio DI veiklą iliustruoja vaiko smegenys. Pasak Stanfordo universiteto Dirbtinio intelekto ir regos laboratorijų vadovės Fei-Fei Li, niekas nemoko vaiko, kaip reikia matyti. Vaikas to išmoksta per patirtis ir pavyzdžius. Jei vaiko akis palygintume su biologinėmis kameromis, galėtume teigti, kad jos padaro penkias nuotraukas per sekundę. Tad 3 metų vaikas bus matęs šimtus milijonų jį supančio pasaulio nuotraukų. O tai, F.-F. Li pastebėjimu, yra neįtikėtinai daug mokymosi pavyzdžių. Būtent tokiu principu mėginama kurti dabartinį DI, t. y. kompiuteriams stengiamasi parūpinti tokius duomenis, kokius per patirtis gauna vaiko smegenys. Regis, kažin ką panašaus prieš daugiau nei 7 dešimtmečius numatė britų matematikas Alanas Turingas. 1948 m. jis parašė ataskaitą, kurioje teigė, kad kūdikio smegenys gali būti simuliuojamos kompiuteryje.

Kai DI sėkmingai mėgina imituoti žmogaus smegenų veiklą, pogrindininko maištas prieš mokslinį požiūrį į žmogų gali pasirodyti naivus. Kuriamas DI mokosi kaip mažas vaikas, tačiau mes jo iki galo nesuprantame ir nekontroliuojame. DI naudoja keistą matematinę logiką, kuri mums svetima. Natūraliai kyla klausimas, ar ateityje DI bus panašus į žmogų su visu jo protu ir turtingu vidiniu gyvenimu. Yannas LeCunas, „Facebook“ dirbtinio intelekto vyr. specialistas ir vienas iš giliojo mokymosi algoritmų kūrėjų, pastebi, kad esame dar labai toli nuo katės intelekto, ką jau kalbėti apie žmogaus. Jis šmaikštauja: neuromokslininkai turėtų atvirai pripažinti, neturintys žalio supratimo, kokį mokymosi algoritmą naudoja smegenys, apie tai kalba ir lietuvių neuromokslininkė Urtė Neniškytė. Tačiau Y. LeCunas tiki, kad kokybinis DI šuolis įvyks, tik neaišku kada. Apie ateitį spėlioti galima be galo. Daugelis filosofų patvirtins: DI niekada nebus panašus į žmogų, nes jam trūksta tokių savybių kaip emocinis patirčių atspalvis, savęs suvokimas ir gebėjimas funkcionuoti vadovaujantis dviem viena kitai prieštaraujančiomis idėjomis. Diskusijos apie DI neturi vienareikšmių atsakymų, tačiau viena aišku – jeigu DI liks labai galinga statistinio pobūdžio mokymosi sistema, diktuojanti pasirinkimus, išlieka labai reali grėsmė prarasti individualumą ir pavirsti fortepijono klavišu.

 

Milda Varnienė. Fiodoras Dostojevskis, gilusis mokymasis ir dirbtinio intelekto ateitis
Obvious. „Edmond de Belamy“, 2018 (kompiuteriu iš 15 tūkst. XIV–XIX a. portretų sukurtas paveikslas pagal jo apačioje užrašytą algoritmą)

 

F. Dostojevskis perspėja dėl utopijų ir distopijų

„Užrašai iš pogrindžio“ laikomi ne tik egzistencializmo filosofijos pradžia, bet ir vienu žinomiausiu antiutopijos literatūros pavyzdžių. Antiutopija, kaip yra aiškinęs Leonidas Donskis, yra tekstas, nusitaikantis į egzistuojančią utopiją ir ją apverčiantis aukštyn kojomis. Apysakoje F. Dostojevskis kritikos strėles nutaiko į Nikolajaus Černyševskio utopinį romaną „Kas daryti?“, turėjusį milžinišką įtaką kelioms rusų revoliucionierių kartoms, įskaitant Vladimirą Leniną. N. Černyševskio romane tvirtinama, kad žmogaus laimę galima garantuoti tik išsprendus visas socialines problemas. Šie visuotinę laimę žadantys utopinio socializmo pamąstymai pogrindžio žmogui kelia tik šypseną. Jo įsitikinimu, tokia utopinė visuomenė neįmanoma, nes žmogus nėra nuspėjamas ir niekuomet nepripažins kitų jam primestos laimės sampratos. Žmogus būtinai surizikuos visa jam siūloma gerove ir tyčia užsigeis „pačios pražūtingiausios nesąmonės, paties neekonomiškiausio absurdo“ vien tik tam, kad „patvirtintų pačiam sau (lyg šitai taip jau labai būtina), kad žmonės vis dar žmonės, o ne fortepijono klavišai“. Pogrindininkas griauna utopistų ir racionalistų įsitikinimą, jog šie žino, ko iš tikrųjų reikia žmogui.

Dažnai DI ateitis siejama su distopiniais arba utopiniais scenarijais, kuriuose robotizuoti procesai iš žmonių atima darbą arba – priešingai – žmonėms nebereikia dirbti, o tik mąstyti ir kurti. Sebastianas Thrunas, bene žinomiausias vokiečių antrepreneris ir savarankiškai vairuojančių „Google“ automobilių projekto įkūrėjas, įsitikinęs, kad DI išlaisvins žmoniją nuo pasikartojančių darbo užduočių ir leis pasireikšti visų mūsų kūrybingumui. S. Thrunas piešia optimistinį ateities vaizdą, kuriame žmonės nedirba nuobodžių darbų, o sėdėdami kavinėse kuria tokius produktus kaip „Google“ ar „Snapchat“. S. Thruno idėja, kad mokslas gali padėti sukurti laimingesnę visuomenę, sunkiai rastų pritarimą pogrindžio žmogaus pasaulėžiūroje. Apysakos veikėjas perspėja: mokslinės utopijos įgyvendinimas neišvengiamai veda į distopinę visuomenę. Šiuo atžvilgiu „Užrašai iš pogrindžio“ padaro tai, ką vėliau padarys modernūs distopiniai romanai, tokie kaip Jevgenijaus Zamiatino „Mes“ ar Aldouso Huxley’o „Puikus naujas pasaulis“, juose veikėjai maištauja prieš priverstinės laimės santvarką.

Bijoti DI atėjimo nereikėtų, kol jis nesusijęs su socialiniais eksperimentais (veidų atpažinimo technologija jau dabar lyginama su „didžiuoju broliu“), žmonių sudaiktinimu ir individualumo praradimu. Šiandien pogrindininkas spyriotųsi prieš žmonių vertimą duomenimis, kuriais maitinamos mašinos. Kai reitinguojate produktą, pridedate patiktuką ar dalijatės socialinio tinklo įrašu, jūsų pažiūros ir estetiniai polinkiai atsiduria milžiniškame duomenų vandenyne, iš kurio algoritmai išveda vidurkius. Taip asmenys, turintys kitokį požiūrį ar skonį, atsiduria interneto platybių pakraščiuose. „Užrašai iš pogrindžio“ kaip tik ir mėgina parodyti, jog progresyvūs idealai neretai neteisėtai atima vietą iš neatitinkančiųjų visuomenės vidurkio. 

Vis daugėja mokslininkų, manančių, kad žmogus yra tik komplikuotas materialus objektas, kurio veikimo principus reikia atrasti. F. Dostojevskiui, priešingai, atrodė, jog žmogus nėra tik daiktas tarp daiktų ir padarys bet ką, net pasivers bepročiu stengdamasis įrodyti, jog toks nėra: „...juk visą žmogiškumo esmę, regis, ir iš tik­rųjų sudaro tik tai, jog žmogus be paliovos įrodinėtų sau, kad jis žmogus, o ne kaištukas!“ Ateityje DI padės žmonijai spręsti daugybę problemų, susijusių su klimato kaita, medicina, maisto ištekliais, švietimu ir transportu. Dar praėjusių metų pabaigoje „Google“ giliojo mokymosi programa „Alpha Fold“ pasiekė stulbinančių rezultatų prognozuodama 3D baltymų struktūras, o tai ateityje padės kurti naujos kartos vaistus ir vakcinas. Tačiau į diskusijas apie šviesią ateitį visuomet verta įsileisti šiek tiek kritikos iš pogrindžio. Mašinų sugeneruota utopija lygiai taip pat gali reikšti ir žmogaus pavertimą fortepijono klavišu.

Draugai