Weronika Murek – lenkų rašytoja, apsakymų ir pjesių autorė, gimusi 1989 m. Bytome. Baigė teisės ir administravimo studijas Silezijos universitete. Dabar gyvena Katovicuose. Debiutavo 2015 m. apsakymų knyga „Pietų augalų auginimas Mičiurino metodu“ ir už ją buvo nominuota „Politikos“ žurnalo Paso premijai, o 2016 m. – prestižiškiausiai Lenkijos literatūrinei premijai „Nikė“. Pelnė 2015 m. Gdynės dramaturgijos apdovanojimą už dramą „Feinweinblein“, kurios veiksmas vyksta XX a. 6 dešimtmečio Aukštutinėje Silezijoje. Šiais metais už debiutinę knygą gavo Witoldo Gombrowicziaus literatūrinę premiją.

 

Atgal, žemyn, į kairę

Apie tai, kad negyva, ji sužinojo pas­kutinė. Kartais taip nutinka.

Rytą dar viskas buvo kaip visada: praeiviai gatvėje sveikinosi su ja taip, lyg ji vis dar būtų viena iš jų. Kai pasiekė darbovietę, niekas jau nežiūrėjo jai į akis.

Daiktai iš jos darbo stalčiaus gulėjo polietileniniame maiše.

– Na, na, – tarė viršininkei. – Kodėl visa tai surinkote? Juk dar viskas nauja, neseniai pirkta.
Viršininkė į tai burbtelėjo:

– Na ir kas? Šie daiktai priklausė mirusiajai, o mirusiųjų daiktai sudeginami.

Mirtis yra atsitiktinumas

– Pavyzdžiui, šių metų derlius, – aplaižydamas pirštus atsiliepė vyras. – Daržovės ne tokios, ir vaisiai.

– Ore kabojo, – atitarė antras.

– O gal burnoje pasikeitė? – tarė berniukas ir sudėjo rankas už nugaros. –­ Taip kaip man pastaruoju metu. Galvojau...

– Apie tokius dalykus negalvoja­ma, –­ pasakė tas pirmas, atplėšė kūdikiams skirtų miltelių vibovito kampą, įkišo liežuvį į vidų ir sučepsėjo. – Arba tai pastebi, arba ne.

– Ore kabojo, – pakartojo antras.

Akimirką tylėdamas žiūrėjo į berniuką, paskui paklausė:

– Kam tą duoną veži?

Berniukas pasakė pavardę, o tas tuomet:

– Ir kas galėjo pamanyti? Tokia padori šeima.

Visi trys buvo palinkę virš rožinio rankšluosčio, ant kurio vyrai – labiau dėl juoko nei dėl tvarkos – buvo išsidėstę įrankius.
Niekur jie neskubėjo; berniukas prieš kelias akimirkas užklupo juos popiečio tingulio apimtus: vienas gulėjo išsitiesęs per rankšluosčio ilgį ir švelniu žvilgsniu glostė įrankius, antras pritūpęs, veidu į upę, laižė vibovitą. Paaiškino, kad laukia antros pamainos, nes yra „problemų su tvarkaraščiu“.

– Ir niekada nežinia, nuo ko pradėti, –­ pasakė tas, ant žolės besiilsintis.

Nepatikslino, kas turi ateiti ir padėti. Pasakė:

– Kažkas.

O po akimirkos:

– Vienas iš tų, kurie buvo čia prieš mus.

Berniukas daugiau neklausinėjo. Žiūrėjo į tiltą – į tai, kas iš jo liko.

Audros padariniai dar nesibaigė, srovė stūmė upę tai į vieną, tai į kitą pusę, viliojo žuvis, ir jos vis iš naujo su baisiu užsispyrimu plūdo vienos ant kitų, vėliau išsisklaidydavo ir vėl įsibėgėdavo, blykčiodamos ir dingdamos tamsiame vandenyje: gyvsidabris, šviesi properša, akmenys.

– Motina gamta, – atsiliepė tas, besiilsintis.

– Ružilams, – tarė antras, – iš trijų kiaušinių – keturi viščiukai. Keturi viščiukai, įsivaizduoji.

– Laimės kūdikiui ir bulius apsiveršiuos, – atsakė pirmas. – Nors aš tuo netikiu. Kad vanduo sugrįžta, taip. Kad audra, tiltas, visa tai įmanoma, taip. Matau, tai ir tikiu. Bet su tais viščiukais?

– Kalba, kad kalbėtų, – pritarė ant­ras. – Nori atkreipti dėmesį. Paklausk jų to ar ano: visada atsakys ir visada jų istorija bus geresnė už tavo. Papasakos tai, ką nori išgirsti.

– Pavyzdžiui, kad višta turi šerius, – pasakė pasipiktinęs pirmas.

– O tiltas, – atsiliepė berniukas. – Ar tai ilgai truks?

Tas, valgęs vibovitą, įsikišo pakelį į kišenę ir atsakė:

– Jo.

Visi tylėjo. Berniukas nusilenkė ir nuėjo. Šypsodamiesi sekė jį žvilgsniu: žengė sustingusiomis kojomis it balandis, batų noseles dėjo į vidų, tempė virvute pririštą vežimėlį, o vežimėlyje –­ duona –­ apvali, rusva, viršum į apačią padėta, nuolatos vienodai besisūpuojanti.

– Nori žinoti, kada tiltas bus baigtas, –­ atsiliepė nepatenkintas pirmas. – Jam matai burnoje pasikeitė.

– Kažkaip keistai slenka, – pridūrė antras ir atsisukęs pažvelgė į laikrodį. – Na, kurgi jie?

Dar akimirką jie girdėjo ratelių cypavimą: nemalonūs rūdžių garsai, paskui suplaktas kelias tapo smėlio keliu, vežimėlis vis klimpo ir virvelė vis smuktelėdavo, atsipalaiduodavo; berniukas tampė ją, duona siūbavo, lietė smėlį ir reikėjo duoną pakėlus perstumti į buvusią vietą.

Aštrių daiktų tvarka, skerdimas

– Vieną gedulą jau turiu, – kalbėjo pražilusi moteris sieną ramstančiai merginai. – Ką su tuo antru daryti? Kiek dar bus man skirta?

Toji nuleido akis, krustelėjo pečiais, pradėjo raustis kišenėse.

– Gal taip geriau, – teištarė.

Išgirdosios girgždesį, tuojau abi atsisuko: į kiemą įžengė duoną vežantis berniukas.

– Dabar, kurva, ateini? – pasakė ta, atsirėmusi į sieną, o ta kita, vyresnė, juodai vilkinti, pakėlė nuo vežimėlio duoną ir sunertomis rankomis prispaudė ją prie pilvo nepaisydama, kad miltais susiteps suknelę.

– Kiek už ją nori? – paklausė, o berniukas į tai:

– Gal kokius tris, – ir pridūrė: – Tiltą visiškai sugriovė.

– Audra?

– Taip.

– Šįryt mano dukra mirė, – lyg atsiprašydama tarė moteris, kryptelėjo galva merginos link. – Baisi sumaištis. Neturiu smulkių, teks virtuvėje paieškoti.

– Palauksiu, – atsakė berniukas.

– Kaip namuose?

– Pamažu.

– Vyro mirtis buvo gera, – staiga griežtai atsiliepė moteris. – Tai būtinai pasakyk tėvams, girdi? Tik štai šita čia. Slankioja visur apdujusi, užsižiopsojo, pavėlavo numirti. Dabar nenori kūno pamatyti.

– Nes kam to reikia? – paklausė anoji. – Negi tai man grąžins gyvybę?

– Palauksi? – motina norėjo būti tik­ra. – Aš tuoj grįšiu.

Berniukas linktelėjo galva, stipriau timptelėjo vežimėlį, nusišypsojo merginai, bet ji nusuko žvilgsnį. Sunku buvo įvertinti, kiek jai metų: amžiaus ji neatspindėjo, bruožai išplaukę, užsislėpę, oda baltutėlė, tarsi šarmu nuplauta. Tik smilkinyje buvo matyti apvali vyšninės spalvos dėmė, lyg būtų nudeginta, bet gražiai sugiję; berniuko kraštuose tokias žymes vadino velnio mėsa.

– Kodėl taip duoną atvežei? – paklausė. – Aukštyn kojomis.

– Mano motina supakavo, – atsakė, bet pagalvojo: „O vis dėlto nieko nežino.“ – Ta žaizda galvoje...

– Nuo vaikystės turiu, – greitai atsakė toji. – Tai nebuvo priežastis.

O paskui, tarsi norėdama pasitaisyti:

– Nebuvo priežasties. Juk aš dar esu gyva.

– Tai gerai, – pasakė berniukas.

Abu nutilo.

– Tas tiltas, – pradėjo, bet ji iš karto pertraukė:

– Kam jis rūpi.

Sugirgždėjo varteliai: į kiemą įėjo vyriškis smėlio spalvos lininiu chalatu, ant jo užsimetęs sportinę striukę. Rankoje laikė sutrintą pirkinių maišelį.

– Dėl tualetinių, – tarė ypatingu tonu.

Jo balsas buvo spigus, nublizgintas ir leidžiantis suprasti, kad jam malonu kalbėti. Žvilgtelėjo į merginą.

– Ar namuose yra kas nors gyvas?

– Motina tuojau sugrįš, – atsakė priešiškai nusiteikusi mergina ir nutilo. Po akimirkos pridūrė: – Beje, aš irgi esu gyva.

Vyras krustelėjo pečiais, pasidėjo maišelį – suskambėjo stiklas.

– Tu kas toks? – žiūrėdamas į vežimėlį paklausė berniuko.

– Duoną atvežiau.

– Duoną?

– Mes dabar užsakinėjam duoną iš šaldytuvo, – pasakė ant slenksčio stovinti motina. – Ta iš kepyklos jau ne mūsų gerklėms.

Rudenį vyras, dabar dukra, galite patikėti?

– Kuriame šaldytuve?

– Viduje yra kūnas, – atsakė išsiblaškiusi moteris. – Dukra nenori pamatyti. Dar nesusitapatino.

– Turbūt pats laikas, – pasakė vyras.

– Eik, eik, tik žvilgtelėk. Nebūk laukinė, – atsiliepė moteris.

– Dabar man nesinori, – atsakė mergina. – Gal vėliau.

– Tik kad man būtų tas kūnas, kurio reikia, – pasakė vyras. – Dar paskui išaiškės, kad kitą turiu mazgoti. Man nuo skaičiaus nemoka.

Įėjo į vidų, paskui jį nušlepsėjo motina, paskui ją – berniukas.

– Tiesiai, tiesiai, – šūktelėjo moteris, priverdama koridoriaus duris. – Niekur nesutvarkyta, bet viskas taip greitai, greitai...

Kūnas gulėjo didžiajame kambaryje ant stalo. Buvo nuogas, ir berniukas greitai nuleido akis; apie tai, kad buvo miręs, negalvojo, jo namuose iki šiol niekas nemirė – labiausiai jį gąsdino tas nuogumas. Trys stalo kojos įdėtos į dubenis, viena – į vazoną; į indus įpilta vandens, kad būtų užkirstas kelias skruzdėlėms, kurios jau pradėjo rinktis kambaryje: ropinėjo juodos ant baltų grindų. Motina, kilstelėjusi sijoną, mindžiojo jas metodiškai, be didelio užsidegimo.

– Prie saldumo traukia, – tarė.

Tualetininkas nusivilko striukę, priėjo arčiau. Akimirką abejingai apžiūrinėjo kūną, paskui pasisuko veidu į motiną, tarė:

– Gal kokių trisdešimties.

– Dvidešimt aštuonerių, – atsakė ta budriai.

Dar arčiau priėjo, pakėlė mirusios voką, pastukseno du kartus per skruostą. Jam atsakė du pilki, apvalūs garsai: du iš pypkės išleisti dūmų ratiliukai. Klausėsi nustebęs.

– Viduje jau nieko nėra, – pagaliau pasakė, nusisuko, priėjo prie lango, atidarė jį ir valandėlę žiūrėjo, lygino.

Mergina vis dar stovėjo atsirėmusi į sieną, rūkė, pastebėjo tualetininko žvilgsnį, nusisuko.

– Anoji, – patvirtino, uždarė langą ir ėmėsi darbo.

Šiek tiek apskuto kūną plaukelių augimo kryptimi.

– Ne tam, kad reikėtų, – iš karto paaiškino, – o todėl, kad man tiesiog patinka šis garsas.

Paskui išsitraukė auksinį peiliuką, perpjovė odą virš krūtinkaulio, atvėrė krūtinės ląstą ir pradėjo įsiręžęs raustis jos viduje: aiškiai pajuto dar užsilikusio šilto oro kuprą, svetimą auglį ant rožinio riebalų paviršiaus, dar lengvai pulsuojantį, bet jau be reikalo. (Suspaudė saujoje ir uždusino. „Prašom pasižiūrėti, –­ tarė, – kokia ta širdis maža.“). Mazgojimui daug dėmesio neteikė, jam gerokai labiau patiko mėsinėti ir kartais įsijautęs visai užsimiršdavo: tada pjaustė kreivai, kaip papuola. Jeigu dar buvo kur nors užsilikusios gyvasties, pulsavimo, kraujo tėkmės iš vienur į kitur –­ išbaidydavo viską, iššluodavo (tokia anuomet buvo aštrių daiktų tvarka: skerdimas).

– Na, jau beveik baigiau, – pagaliau pasakė. – Dabar dar būtų gerai ledo.

– Ledo? – paklausė motina, atvėrė langą, pašaukė: – Ateik, ateik tas ponas jau baigė.

– Na, gal ją ledais, – atsakė anas, nusišluostė nosine prakaitą, perlenkė ją į keturias dalis. – Ilgiau laikysis. Neturit ledo namuose?

– Jau galima, – vėl šūktelėjo anoji, atsisuko į vyrą, valandėlę susimąstė. – Žinote, pone, turbūt yra. Šį tą surasime.

Žengė keletą žingsnių durų link ir vėl sustojo.

– Ilgai čia jis nestovės. Juk ateis svečių, negražu bus juos į virtuvę...

– Na, na, – atsakė jis, – žinoma. Tik šiek tiek ledo, kad iki laidotuvių išlaikytų.

Pasitraukė nuo kūno; apžiūrinėjo iš tolo, rankomis į klubus įsirėmęs.

– Gerai išėjo, a ne? – kreipėsi į berniuką. – Ką pasakysi?

– Jai geriau.

– Kaklus, – pasakė tualetininkas, –­ ypač mėgstu. Jiems išskirtinis mano dėmesys. Jeigu pavyksta išlaikyti kaklą nepaliestą, skaityk – laimėjom. Iš kaklo lengviausia atpažinti chaltūrą.

Priėjo prie kūno ir aiškino rodydamas.

– Daugiau ledo dabar neturiu, – pasakė motina ir pastatė ant stalo kibirą. –­ Turėčiau kaitinti vandenį, paskui atvėsinti, supjaustyti.

– Ir tiek užteks, – atsakė anas. – Juk tik į pilvą.

Vėl atvėrė krūtinės ląstą, ji su visais šonkauliai atsidarė kaip durelės. Prikišo ledo, iš savo maišelio išėmė butelį degtinės, įdėjo į vidų, uždarė.

– Tegul vėsta, vakarui būsi kaip radęs.

Paskui susirinko įrankius, nusišluostė rankas į kelnes.

– Na, ar gerai atrodo? Visada yra galimybė padaryti labiau.

– Ar aš žinau... – atsakė motina. – Turbūt nereikia. Tokia man neblogai. Dabar geriau atrodo nei gyva būdama.

– O aprengti galima jau pagal savo skonį, – tarė ir atsisveikino linktelėdamas galva. – Rankos, – dar pridūrė, – nepaduodu.

– O tu, sūneli, – tarė motina mažyliui, – tu visą laiką čia? Jau pamiršau.

– Nėra kur skubėti, – atsakė berniukas.

– Nėra, nėra, a ne? – užkalbino tualetininkas. – Nereikia skubėti. Tokia graži diena, galima pasivaikščioti, galima į nuogą moterišką paspoksoti.

Ištiesė ranką berniuko link ir norėjo jį paglostyti, bet tas greitai atšoko į šalį.

 

Iš lenkų kalbos vertė Birutė Jonuškaitė

Murek Weronika. „Uprawa roślin południowych metodą Miczurina“. – Wydawnictwo Czarne, 2015.