Seras Arthuras Charlesas Clarke’as (1917–2008) – britų rašytojas, išradėjas ir futurologas, išgarsėjęs fantastikos romanu „2001 metų kosminė odisėja“ bei to paties pavadinimo filmu, gruodžio 16 d. būtų šventęs 100 metų sukaktį.

Spausdiname pokalbio su žurnalistu ir fotografu Malcolmu Kirku fragmentus. Interviu paskelbtas mokslinei fantastikai ir technologijoms skirto OMNI žurnalo 1979 m. kovo numeryje.

 

Ką manai apie NSO?

Kaskart, kai man užduoda šį klausimą, o taip nutiko jau maždaug 100 000 kartų, savaime suprantama, atsakau – kai pamatysi tiek NSO, kiek teko man, tu jais nebetikėsi. Šis atsakymas ‒ beveik ne išsisukinėjimas. Mačiau gal jau 10 ir kiekvienas atvejis būtų visiškai įtikinęs profaną. (...)

Taigi esi skeptiškas, bet vienareikšmiškai jų neatmeti?

Neabejoju, visatoje vyksta įspūdingas judėjimas, ir esu beveik tikras, kad vos koks kosminis laivas pasirodys čia, mes apie tai sužinosime. Todėl netikiu, jog tai buvo nutikę pastaruoju metu. Labiau tikėtina: mus aplankė tolimoje praeityje, gal net istoriniais laikais, tačiau visata tokia didelė, kad sunku patikėti, jog mūsų zonoje toks intensyvus judėjimas įmanomas.

Manai, kad visa, kas iki šiol buvo paskelbta, privalo būti paaiškinta pasitelkiant dabartinio mokslo žinias?

Be abejo, yra daugybė dalykų, kurių nežinome. Jaučiu pasitenkinimą cituodamas J. B. S. Haldane’o frazę: „Visata nėra keistesnė, nei mes įsivaizduojame; ji keistesnė už tai, ką apskritai galėtume įsivaizduoti.“

Ką laikai įdomiausiais artimos ateities plėtros aspektais, technologijų nulemtais socialiniais pokyčiais?

Na... nesitikiu nieko netikėta. Savaime suprantama, jei įvyktų kas nors netikėta, apie tai dabar negalvočiau. Dažniausiai patys svarbiausi būtent netikėti dalykai. Tai, ką regiu horizonte šiandien: kompiuterių artėjimas ir komunikacijos apraiškos. Galbūt namų kompiuteriai. Ne tik namų kompiuteriai, bet kompiuterio revoliucija. Visur bus mikroprocesoriai. Netolimoje ateityje nebus nė vieno prietaiso, išskyrus gal šluotą, be įmontuoto mikroprocesoriaus.

Kaip jie paveiks mūsų gyvenimus?

Jie perims didžiąją dalį kasdienio galvojimo. O didžioji problema – kaip tai paveiks mūsų kultūrą, išsilavinimą, meną. Daugybė žmonių nerimauja. Paimkime daugumai žinomą atvejį – nešiojamą skaičiavimo mašinėlę. Niekas nebesimokys aritmetikos, bet ar tai reikš, kad vietoje jos bus mokomasi daugiau tikros matematikos? Gali būti ir taip. Nes skaičiavimo mašinėlės grožis tas, kad ji skatina atlikti įvairiausius skaičiavimus, apie kuriuos net nesvajotum, jei turėtum visa tai padaryti pasitelkdamas popierių ir pieštuką, nes tiesiog pernelyg vargintų. Ji gali būti nuostabus žaislas, vaikus sudominsiantis matematika. Tačiau tai taip pat gali išugdyti generaciją – kas yra analfabeto sinonimas? – anaritmetų, nesusitvarkančių su bakalėjos sąskaita. Taigi yra šios dvi galimybės. Ir todėl susiduriame su pačiu tikriausiu iššūkiu.

 

Iš anglų kalbos vertė Virginija Cibarauskė

www.housevampyr.com