Įspūdžiai iš kelionės į Melburną

 

Lėktuvo lange – Lietuvos ežerai, už nugaros – „Knygų aikštė“. Trečią kartą vykstanti, ji, atrodo, jau sulaukia savo skaitytojų, klausytojų, pirkėjų ir smalsuolių. Jaučiuosi nelaiminga palikdama savo leidėjus. Kita vertus, džiaugiuosi iškeliaudama į pasaulį su literatūra. Šįkart pasaulis gerokai toliau už kontinento ribų, pasiūlęs vieną iš tolimiausių galimų maršrutų – į Melburną Australijoje.

Lėktuvui nusileidus Melburne, mane pasitinka organizatorių vairuotojas ir mudu visą kelią kalbamės: paklausęs, iš kur esu, pirmiausia teiraujasi apie Ukrainą – ar mums, lietuviams, nėra baisu, ar būnant arti lengviau nuspėti, kas bus toliau, kiek tai truks? Galbūt jau matyti persilaužimas?

Pirmasis susitikimas numatytas jau tą patį rytą – miesto bibliotekoje. Su bibliotekos vadove kalbamės apie miestą, jo istoriją. Kai pasakau esanti iš Lietuvos, ji papasakoja turėjusi klasiokę, kilusią iš lietuvių šeimos: „Melburne gali sutikti žmonių iš bet kurios pasaulio šalies, jis tapo namais visoms tautoms.“ Toks ir man atrodo šis miestas – įvairus, bet kartu jaukus kaip namai, kad ir toks didelis (Melburne gyvena apie 5 mln. gyventojų).

 

Poetas Aidas Marčėnas. Džojos Barysaitės nuotrauka iš LM archyvo

 

Įtempta programa įpareigoja nepasiduoti laiko juostų pakeitimo sindromui: jau pirmame susitikime, vos tik prisėdusi, imu knapsoti. Mane vis pagloboja Bogdana iš Lvivo baksteldama į šoną: „Rūta, don’t sleep.“

Melburno miesto bibliotekų tinklas pastaruoju metu plečiasi. „Biblioteka turi ateiti pas skaitytoją“, – sako bibliotekos vadovė. Geriau mažesnės, bet daugiau. Tad tokios nedidelės, bet jaukios pop-up bibliotekos atidaromos įvairiuose miesto rajonuose. Pagrindiniame bibliotekų tinklo pastate – keliolika lentynų, skirtų knygoms japonų ir korėjiečių kalbomis, knygos prastai matantiems žmonėms. Pop-up bibliotekose – erdvės renginiams, keletas lentynų populiariausių knygų. Mūsų aplankytoje, įsikūrusioje itališkame rajone, kvepia citrinomis, kaimynystėje, sako, gaminama skaniausia kava, kurią tuoj ir išbandome. Kitas bibliotekos filialas, jau gerokai didesnis, pastatytas naujausiame miesto rajone, ant upės krantinės. Už langų – laivų prieplauka, trijų aukštų pastate yra knygų vaikams ir suaugusiems, darbo ir poilsio kambarių, net keletas skaityklų. Šiai bibliotekai rugsėjo 8-ąją, Tarptautinę raštingumo dieną, visų miestų atstovai padovanojome paveikslėlių knygų savo kalba. Niekaip negalėjau išsirinkti vienos, tad atvežiau daugiau. Dar sykį suprantu, kokie stiprūs ir kūrybiški yra Lietuvos paveikslėlių knygų kūrėjai.

Vis dėlto pati nuostabiausia Melburne – Viktorijos valstijos biblioteka, seniausia viešoji biblioteka Australijoje. Mums pasisekė, jog ekskursiją bibliotekoje organizavo tuo metu, kai joje dar nesirinko skaitytojai: galėjome patirti visą jos skliautų didybę. Tuo metu joje vyko ir keletas parodų, skirtų didžiausioms ir mažiausioms knygoms, Jacko Kerouaco, Margaret Atwood, Shauno Tano knygų skirtingų metų leidimams. Paveikslų galerijoje – „Melburnas 1836 m.“ – keletas trobesių abipus upės.

Iš visų 26 miestų atstovų pažįstama buvau su Bogdana iš Lvivo, Elžbieta iš Krokuvos ir Krista iš Tartu – jos viešėjo Vilniaus knygų mugėję, stebėjo pirmuosius mūsų žingsnius rašant paraišką. Visus kitus gyvai matau pirmą kartą, tačiau nuo pirmojo susitikimo jaučiuosi kaip namie. Lengva susipažinti su žmonėmis, kurių interesai tie patys. Susitikimo pradžioje – daugybė komplimentų Vilniaus paraiškai, o pabaigoje – noras atvykti į mūsų rengiamus literatūros festivalius, Vilniaus knygų mugę. Andrea iš Heidelbergo per vieną vakarienę ima girti operą „Saulė ir jūra (Marina)“, aš telefone ieškau nuotraukų iš pasirodymų, vykusių žiemą Vilniuje, ir bandau kitiems angliškai atpasakoti, apie ką joje dainuojama. Visi sužavėti, Andrea jau prašo mane rašyti laišką Vaivai Grainytei ir kviesti ją į Heidelbergo festivalį.

Vakare priėmimas pas miesto merę – atvirą, smagią, šnekią. Prisistatau jai esanti iš Vilniaus, kažkas šalia priduria: „It’s a baby city.“ Suprask, naujausias priimtas miestas. Merė nuoširdžiai džiaugiasi ir dėkoja, kad sukoriau šitokį kelią. „Dabar jūs suprantat, – sako ji, – ką reiškia mums, australams, atvykti į Europą.“ Pasaulis mažas (tai supratau Singapūro oro uoste sutikusi daugybę metų nematytą lietuvį), bet jis vis vien didelis. Merės klausiu, kokie yra jos politiniai tikslai. Ji mini lengvai įsigyjamo būsto jauniems žmonėms politiką, švietimą, kultūrą.

Į vakarienę pakvietęs regiono kultūros ir turizmo ministras neatsitiktinai kalbą pradeda nuo Ukrainos – ambasadorius Australijoje Vasylis Myrošnyčenka čia yra nuveikęs milžiniškų darbų. Paskui mudvi su Bogdana einame su juo pasisveikinti ir išsisegusi savo ukrainietišką ženkliuką įsegu jam.

Šeštadienį kviečia Melburno rašytojų festivalis. Daugybė įvairių renginių kiekvienam skoniui. Visi mokami – išankstinius bilietus gali įsigyti už 20 AUD (apie 14 Eur), vėliau kaina kyla. Aš turiu 3 bilietus, į visus renginius bilietai išparduoti. Viename iš jų kalba ir Ukrainos ambasadorius Australijoje. Vėliau jis mielai bend­rauja su vietine Ukrainos bendruomene, taip pat su mumis, vėl dėkoja Lietuvai. Į šį renginį mane pasikvietė Bogdana, nes bilietų nebuvo likę. Paskutinę dieną mes visos trys – Elžbieta, Bogdana ir aš – prašome auditorijos dėmesio, nes manome, kad mūsų pozicija apie nebendradarbiavimą su Rusijos miestais turi būti išreikšta garsiai. Tai buvo pats jautriausias visos savaitės darbinių susitikimų pusvalandis, žmonės verkė ir dėkojo, kad kalbame. Vakare, kai atsisveikinau su merginomis iš Bučono (Pietų Korėja), šios sakė neįsivaizdavusios, kad viskas gali būti taip šiurpu ir taip arti. Darkart įsitikinu, kad nebus per daug kalbėti apie rusų karą prieš Ukrainą ir jos žmones.

Australija nuo Lietuvos yra per parą skrydžio, galbūt todėl tiek mažai apie ją žinome? Australijoje dabar ypač daug kalbama apie pirmąsias tautas (first nations) – kviečiama prisiminti, jog žemyne žmonės gyveno ir iki kolonizacijos. Dovanų gavome paveikslėlių knygą vaikams apie daug pasiekusius pirmųjų tautų žmones – muzikus, sportininkus, politikus.

Dar Lietuvoje peržvelgusi programą ir pamačiusi, kad vienas iš susitikimų bus su Melburno rašytoja Amy Remeikis, ėmiau ieškoti, ar ji turi lietuviškų šak­nų. Informacijos neradau, tačiau po jos renginio atėjusi parašo pasakiau, iš kur atvykau. „Iš Lietuvos!“ – ji šūktelėjo. Amy, kurios močiutė iš mūsų šalies išvyko po Antrojo pasaulinio karo, yra „The Guardian“ žurnalistė, jos knyga Melburne – bestseleris, ji pasakoja savo ir kitų seksualinę prievartą patyrusių moterų istorijas. Knygelė nedidelė, perskaičiau greit ir, manau, ji turėtų būti išversta į visas kalbas, apkalbėta visose mokyklose. Nors festivalio tema buvo „Ambition“ (ambicija arba tikslas, siekis), man pasirodė, jog daugiausiai kalbėta apie savivertę, pasitikėjimą, tikėjimą savimi ir ateitimi. Visi festivalio pokalbiai buvo stip­rūs, moderatoriai įdomūs, bet neužgožiantys savo pašnekovų, ne primetantys savo matymą, o pagarbiai išklausantys ir keliantys vieną už kitą įdomesnius klausimus. Klausiausi ir pavydėjau.

Vienas iš susitikimų buvo skirtas literatūros miestų sėkmingiausiems sumanymams. Pasaulyje vyksta tiek visko įdomaus, kad, atrodo, viską norėtųsi parsivežti į Vilnių – ir poeziją ant nutekamojo vandens dangčių, laiškus skaitytojams iš Geteborgo, gimtosios kalbos dienos minėjimą iš Mančesterio, Istorijų slėnį, skirtą imigrantų istorijoms aprašyti, iš Liublianos. Visi sutikti žmonės energija, iniciatyvomis, noru pakeisti pasaulį į gera – grynas įkvėpimas, visos pamatytos bib­liotekos, knygynai ilgam pasiliks atmintyje.

Punktualumas ir humoras tapo kertiniais šio susitikimo kampais. Jeigu programoje parašyta, kad autobusas išvyksta 9.00 val., tai 8.59 val. jau turi sėdėti autobuse – niekas neskaičiuos, ar visi, niekas nieko neklaus ir nelauks, nes lygiai 9.00 val. autobusas pajudės, kur jam reikia. Gal todėl pagrindinio organizatoriaus Deivido įrašas bendrame grupės susirašinėjime „Dvi minutės“ tapo ne tik Damoklo kardu, bet ir nuolatiniu juokeliu. Juokaujama buvo nuolat ir apie viską – antrą dieną ėmiau jausti turinti pilvo presą. Šioje srityje labiausiai išsiskyrė reikjavikeitis Kjartanas – šalia jo visi nuolat juodavosi iki ašarų. O skrydyje iš Helsinkio į Vilnių už manęs sėdėjusi pora kalbėjosi, koks durnas Putinas, kokie gražūs ukrainiečiai ir jų prezidentas Volodymyras Zelenskis ir kaip svarbu neprarasti gebėjimo juokauti. Net ir kare.

/ / /

UNESCO iniciatyva „Kūrybinių miestų tinklas“ („Crea­tive Cities“) buvo įkurta 2004 metais. Ja siekiama skatinti bendradarbiavimą tarp miestų, kurie kūrybiškumą laiko strateginiu tikslu. 2021 m. lapkritį Vilniui suteiktas UNESCO literatūros miesto statusas (jį turi 42 miestai). O šių metų lapkritį bus atidaryti Vilniaus literatų namai.

Rūta Elijošaitytė-Kaikarė – literatūros vadybininkė, kuruoja Vilniaus UNESCO literatūros miesto veiklas.