× Lina Laura Švedaitė

Darius Mažintas – pianistas, klasikinės muzikos koncertų organizatorius, buvęs Lietuvos kultūros viceministras. Šiandien jis klasikinę muziką mato kaip gydymo įrankį ir nori plėsti jos auditoriją, keisti visuomenės požiūrį. Su Dariumi kalbėjomės po koncertų ciklo Lietuvos įkalinimo įstaigose.

 

Margaritos Steinberg nuotrauka

 

Koks jūsų santykis su klasikine muzika šiandien?

Nešu klasikinę muziką ten, kur jos mažiausiai tikimasi, groju ten, kur jos niekas nesiklauso ir nesiklausytų, arba ten, kur daug kančios, sutrikimo.

Kodėl?

Klasikinė muzika yra tapusi elito reikalu. Šiandien ją reikia gaivinti, nes ji ne taip vartojama – dūsta koncertų salėse, kur renkasi tam tikrus rūbus vilkintys žmonės, o per koncertų pertraukas geriamas karštas šokoladas. Sudaromas įspūdis, kad klasika yra brangu. Viskas tampa teatru, netikra. O pasauliui jos reikia.

Kodėl ji tapo elito reikalu?

Teko pabūti politikoje ir matyti, kaip ten vertinama kultūra. Išties nereikia daug proto suprasti: prasidėjus bet kokiai krizei, kultūra apkarpoma pirmoji. Didžiulė neteisybė. Tad mano gyvenimo misija – įrodyti, kad muzika nėra pramoga, kad jos potencialas daug didesnis. Ir nuoširdžiai tikiu, kad muzika turėtų gauti Nobelio taikos premiją. Nes ji sugeba įpūsti taikos į žmogaus vidų, aplinką.

Kokiais būdais siekiate savo tikslo?

Man labai artimas performatyvus menas. Noriu kemperyje pasistatyti fortepijoną, keliauti po Europą ir groti su vietiniais muzikantais. Noriu metams sėsti į kalėjimą, ten groti kasdien, tarkime, Beethoveno sonatas ir stebėti, kokį poveikį nelaisvėje gimusi muzika daro nuteistiesiems ir man, ir dar viską nufilmuoti. Baugoka, absurdiška ir idiotiška, bet esu pasiruošęs metams sėsti savo noru. Taip pat organizuoju koncertus be kėdžių, kuriuose žmonės šoka, o po jų dalijasi įspūdžiais. Šią idėją noriu išvežti į Ukrainą. Kas pasakė, kad klasikinė muzika turi skambėti tik salėse? Kas pasakė, kad muziką būtinai reikia suprasti?

Neseniai lankėtės karo nuniokotoje Ukrainoje ir ten po atviru dangumi surengėte koncertą.

Irpynėje grojau Fryderyko Chopino noktiurnus. Būdamas ten jaučiau destrukciją ir kūrybiškumą tuo pačiu metu. Žmonės įbauginti ir sužaloti, tačiau turi daug gyvybės. Taip norėjau į spengiančią tylą sugrąžinti muziką, pagerbti didvyrius, saugančius pasaulį nuo demono, ir dar kartą visam pasauliui perduoti, kad karas yra tikras.

Ar pavyko?

Taip. Su manimi susisiekė BBC ir kitos žiniasklaidos milžinės. Ir čia pasikartosiu: muzika galingesnė už bombas.

Koncertuojate ir įkalinimo įstaigose, apaugusiose įvairiais stereotipais.

Aš taip pat galėjau sėsti, nes mokyklą baigiau su netik­ru diplomu. Ir čia kalbame apie tas pačias priežastis, dėl kurių vyksta įvairiausi nusikaltimai, – mano paaug­lystė buvo audringa, labai nedaug trūko, kad būčiau įsivėlęs į kokią nors neaiškią šutvę. Tačiau mane sustabdė muzika. Dar vaikystėje daug jos klausydavausi, kūne jausdavau virpesius, būdavo labai įdomu stebėti, kas su manimi vyksta.

Bet, aišku, nėra čia ko slėpti – per pirmą koncertą jaučiausi įsitempęs, nežinojau, kaip kalbėtis su šia auditorija. O šiandien galiu pasakyti, kad visų pirma tokio pobūdžio koncertai labai daug duoda ir man. Tai yra socialiniai, terapiniai mainai. Nėra patogumų, nėra karšto šokolado, bet kada gali būti nušvilptas, nes kalbame apie žmones, netekusius orumo ir pasitikėjimo.

Kaip šie žmonės jus priima?

Po koncerto Panevėžio pataisos kolonijoje prie manęs priėjo viena moteris ir visa virpėdama pasakė: „Kaliu už žmogžudystę, dar liko 9 metai, turiu istorikės išsilavinimą, dėsčiau universitete ir man čia labai sunku, išgirdusi muziką prisiminiau savo praeitį, normalią būseną.“ Kiekvienas toks atsivėrimas labai paveikia, nes tai yra tikra. Žinoma, yra ir tokių, kurie per koncertą palieka salę.