1964 m. žurnale „Verri“ pasirodęs tekstas, vėliau įtrauktas į U. Eco publicistikos rinkinį „Diario minimo“ („Minimalus dienoraštis“)

 

Mielas Stefanai,

 

artėja Kalėdos ir netrukus centrinėse parduotuvėse siautės įsiaudrinę tėvai. Vaidins kasmečio dosnumo komediją ir apsimestinai džiūgaudami lauks akimirkos, kai prisidengę atžalomis galės prisipirkti taip trokštamų traukinukų, teatro lėlių, lankų su strėlėmis ir stalo teniso reikmenų. Stovėsiu nuošaly ir stebėsiu juos, mat šiemet dar ne mano eilė – tu per mažas, o Mon­tessori žaislai nejaudina. Galbūt todėl, kad man visai nesinori jų kaišioti į burną, nors instrukcijose ir tikinama, kad jais neįmanoma paspringti. Ne, turiu išlaukti dar dvejus, trejus, gal net ketverius metus. O tada išmuš manoji valanda: motiniško auklėjimo etapas baigsis ir, prasidėjus meškiuko eros saulėlydžiui, aš, pasitelkęs saldžiai šventą pat­ria potestas prievartą, imsiuosi formuoti tavąjį pilietinį sąmoningumą. O tada, Stefanai... 

O tada dovanosiu tau šautuvų. Dvivamzdžių šautuvų. Automatinių ginklų. Kulkosvaidžių. Pabūklų. Granatsvaidžių. Lenktų kardų. (...) Trumpai tariant, ginklų, sūnau, daugybę ginklų, vien tik ginklų. Štai ką tau kasmet atneš Kalėdos.

„Bet, pone, – pulsite prieštarauti, – jūs nuoširdžiai mus stebinate! Juk jūs priklausote atominio nusigink­lavimo komitetui ir flirtuojate su nevyriausybinėmis organizacijomis, kovojančiomis už taiką, dalyvaujate pacifistiniuose Capitino¹ žygiuose už tautų draugystę ir kultivuojate Aldermastono tezes².“ Prieštarauju sau? Ką gi, prieštarauju sau, kaip sakė Waltas Whitmanas.

Vėlokas rytas, buvau pasižadėjęs bičiulio sūnui parvežti lauktuvių, tad įžengiau į didžiulę Frankfurto žaislų parduotuvę ir paprašiau būgninio pistoleto. Pardavėjai pažvelgė į mane pasibaisėję. „Mes neprekiaujame karinio pobūdžio žaislais, pone.“ Net šiurptelėjau. Išėjau giliai sugniuždytas ir toks sutrikęs, kad šaligatvyje atsitrenkiau į du bundesvero uniformas vilkinčius pareigūnus. Tada grįžau realybėn. Daugiau jie manęs neapmaus, nuo šiol vadovausiuosi tik savo asmenine patirtimi ir nepasitikėsiu pedagogais.

Manoji vaikystė buvo radikaliai ir išskirtinai karinga: tūnodamas krūmuose šaudydavau strėlytėmis pro savo padirbtą vamzdelį, pritūpęs už gatvėje retai sutinkamų automobilių į darbą paleisdavau automatinį ginklą, priešą šturmuodavau saujoje gniauždamas šaltąjį ginklą, krisdavau kruvinuose mūšiuose. Namie – kareivėliai. Ištisos kariaunos, vykdančios pragaištingas strategijas, savaites trunkančios karinės operacijos, ilgiausios epopėjos, į kurias mobilizuodavau ir sesės lėles bei pliušinį meškiuką. Telkdavau plėšikų gaujas, kelių ištikimų galvažudžių buvau pramintas Siaubūnu iš Genujos aikštės (dabartinės Matteotti aikštės); išardžiau „Juodųjų liūtų“ būrį, kad patekčiau į rimtesnę šutvę, su kuria vėliau surengėme tragiškai pasibaigusį pronun­ciamiento³; po iškeldinimo į Monferatą buvau priverstas įsitraukti į Gatvinio gaują ir patyriau iniciacijos ritualą, kurį sudarė šimtas spyrių sėdynėn ir trijų valandų kalėjimas vištidėje; tada kovėmės su Nicos kranto gauja, visi jos nariai buvo purvini ir grėslūs, per pirmąjį susirėmimą pabūgęs pasprukau, o antrąkart akmeniu gavau į lūpą – dar šiandien braukdamas liežuviu ant lūpos jaučiu šiokį tokį mazgelį. O paskui prasidėjo karas, partizanai duodavo mums trumpam palaikyti „Sten“ automatą, gatvėje regėjome tysančius kelis bičiulius su skyle kaktoje; bet jau buvome paaugę, traukdavome Belbo pakrantėn žiūrėti, kaip krūmuose mylisi porelės, ar patirti pirmųjų mistinės krizės momentų.

Šioje karinėje orgijoje išaugo žmogus, kuris gebėjo atitarnauti 18 privalomos karinės tarnybos mėnesių nėkart nepalietęs ginklo ir ilgas kareivinių valandas skyręs griežtoms viduramžių filosofijos studijoms; žmogus, prasižengęs begale niekšybių, tačiau niekad nesusitepęs tuo liūdnu nusikaltimu – meile ginklams ir tikėjimu kario šventumu. Žmogus, pateisinąs kariuomenių naudą tik tada, kai mato jas subėgant į Vajonto klampynę ir atrandant ten kilniai giedrą pilietinį pašaukimą⁴. Nė per nago juodymą netikintis „teisingais karais“ ir vertinantis tik pilietinį karą, kuriame visada kovojama prieš savo valią ir iš būtinybės, rizikuojant savo kailiu ir viliantis, kad viskas greit baigsis, nepasitraukiant tik dėl garbės reikalo, nuo kurio neišsisuksi. Esu įsitikinęs, kad už šį gilų, sistemišką, išmoktą ir dokumentuotą pasibjaurėjimą karu turiu dėkoti sveikiems ir nekaltiems vaikystės žaidimams, tiems platoniškai kraugeriškiems išsidūkimams. Panašiai kaip vesterno filmuose (su geromis muštynėmis, kai lūžta salūno durys, išvartomi stalai, nušaunamas pianistas, išbarškinami langai ir didieji veidrodžiai), kuriems pasibaigus išeiname kiek švaresni, geresni ir atsipalaidavę, nusiteikę šyptelti praeiviui, netyčia užkabinusiam mus pečiu, ar pakelti iš lizdo iškritusį žvirbliuką, o tai puikiai nutuokė Aristotelis, raginęs tragediją mojuoti mums prieš akis raudona kraujo skepeta, kad su galutinio katarsio dieviškąja magnio druska apsivalytume iki pačių sielos gelmių.

 

Žilvino Jagėlos piešinys

 

Įsivaizduoju Eichmanno vaikystę. Susikūprinęs mirties inžinieriaus žvilgsniu sprendžiantis surenkamo modeliuko galvosūkį, aklai vadovaujasi instrukcijomis; godžiai atidarinėja spalvingą mažojo chemiko dėžutę, sadistiškai dėlioja linksmojo dailidės įrankius – oblių ir 20 cm pjūklelį virš faneros. Bijokite jaunuolių, mėgstančių montuoti mažyčius kranus! Šaltuose jaunųjų matematikų protuose įsirėžia baisių kompleksų, kurie sudrebins juos brandžiame amžiuje. Kiekviename mažamečiame siaubūne, perrikiuojančiame miniatiūrinio geležinkelio iešmus, regiu būsimą mirties stovyklos direktorių! Vargas, jei vaikas pamilsta mašinėlių kolekcijas, kurias siaubingoji žaislų industrija įpiršinėja tobulomis faksimilėmis, su atsidarančiomis bagažinėmis ir nuleidžiamais langais – pasibaisėtini žaislai būsimiems elektroninių kariaunų seržantams, be aistros nuspausiantiems raudoną atominio karo mygtuką!

Jau dabar galite juos atpažinti. Didieji statybų spekuliantai, priverstinio iškeldinimo pačiame žiemos vidury meistrai, kurių asmenybės susiformavo prie niekšingojo „Monopolio“ trasos, įpratinusios žaisti perkant ir parduodant nekilnojamąjį turtą, abejingai perleidžiant akcijų paketus. Tai šiandienos ponai Grande, pirmąkart kaupimo ir pergalių biržoje malonumus patyrę žaisdami bingo. Su modeliavimu užaugę mirties biurokratai, biurokratijos merdintieji, kurių dvasinė pragaištis prasidėjo nuo vaikiško pašto vokų ir antspaudukų...

O rytoj? Kas nutiks vaikystei, kuriai industrinės Kalėdos bruka kalbančias, dainuojančias ir judančias amerikietiškas lėles, japoniškus robotus, kurie šokinėja, sukasi ir maitinasi niekad neišsikraunančiomis baterijomis, radijo bangomis valdomas mašinėles, kurių veikimo mechanizmas mums taip ir lieka nesuprastas...

Stefanai, sūnau, dovanosiu tau šautuvų. Nes šautuvas – ne žaidimas, o pretekstas žaidimui. Pats susigalvosi situaciją, santykių visumą, įvykių dialektiką. Burna pamėgdžiosi šūvių salvę – tra ta ta ta ta – ir suprasi, kad žaidimo yra tiek, kiek pats į jį sudedi, o ne randi supakuota. Vaizduosiesi sunaikinąs priešus ir taip patenkinsi savo pirmykštį instinktą, kurio jokia nuobodi civilizacija niekad nepajėgs užslopinti, nebent paverstų tave neurotiku, pasiruošusiu įmonėje atlikti Rorschacho asmenybės testą. Taip įsitikinsi, kad sunaikinti priešą tėra žaidžiančiųjų susitarimas, tik vienas iš daugelio galimų susitarimų, ir išmoksi, kad tokia praktika svetima tikrovei, kurioje žaisdamas tu puikiai suvoki ribas. Apsivalysi nuo pykčio ir įtampų ir būsi pasirengęs priimti naujus pranešimus, nenumatančius mirties nei destrukcijos; priešingai, labai svarbu, kad mirtis ir destrukcija visiems laikams tau rodytųsi vaizduotėje, panašiai kaip vilkas iš pasakos apie Raudonkepuraitę, kurio vaikystėje neapkentėme visi, tačiau dėl to šiandien nejaučiame neapykantos vilkšunių rūšiai.

Bet galbūt čia dar ne viskas ir vien to nepakanka. Neleisiu tau šaudyti vien tam, kad išsidūktum ir per žaidimą apsivalytum nuo pirmykščių instinktų, ir nenukelsiu vėlesniam laikui pars construens pokalbių apie vertybes. Pasistengsiu, kol pasislėpęs šaudysi iš už fotelio, dalintis mintimis. 

Pirmiausia nemokysiu tavęs šaudyti į indėnus. Išmokysiu šaudyti į ginklų ir alkoholio prekeivius, naikinančius indėnų rezervatus. Ir į pietinių valstijų verg­valdžius, vadinasi, šaudysi kaip Lincolno patikėtinis. Mokysiu taikytis ne į Kongo žmogėdras, o į dramblio kaulo pirklius ir galbūt silpnumo akimirką net išmokysiu katile išsivirti daktarą Livingstoną, I suppose. Mudu žaisime arabų pusėje prieš Lawrence’ą, kuris, beje, man niekada nedarė įspūdžio kaip tariamas vyriškumo modelis protingiems jaunuoliams, o jeigu mudu žaisim romėnus, tai būtinai galų pusėje, mat šie buvo keltai, kaip ir mes, pjemontiečiai, ir daug sąžiningesni už Julijų Cezarį, į kurį turėsi išmokti žvelgti nepatikliai, nes niekinga iš demokratinės bendruomenės atimti jos laisves, mainais pametėjant saujelę sodų pasivaikščiojimams. Mudu stosime Sėdinčio Jaučio pusėn ir kausimės su anuo išgama generolu George’u Custeriu. Savaime suprantama, palaikysime boksininkus per sukilimą. Būsime Fantômo, ne komisaro Žiuvo pusėje, mat Žiuvas pernelyg pareigingas, kad atsisakytų sumušti alžyrietį. Juokauju: žinoma, išmokysiu tave, kad Fantômas buvo neigiamas personažas, tačiau susimokęs su nedorąja baroniene Orczy, neminėsiu, kad Purpurinė Raktažolė buvo herojus⁵. Jis tebuvo nelemtas vandėjietis, prikrėtęs šunybių gerajam Dantonui ir tyrajam Robespierre’ui, ir kai mudu žaisim, tu būtinai dalyvausi paimant Bastiliją.

Tik pagalvok, kokie nuostabūs bus žaidimai ir mudu žaisime juos drauge! A, norėjai pavaišinti mane kruasanais? Pirmyn, pone Santerre⁶, lai suskamba būgnai, viso pasaulio tricoteuses⁷, džiaugsmingai suskimbčiokite virbalais! Šiandien žaidžiame Marijos Antuanetės nukirsdinimą! Perversiška pedagogika? Kas kalba? (...) Jūs, pone, antifašistas kone nuo gimimo, o ar kada žaidėte su sūnumi partizanus? Ar kada slėpėtės už lovos vaizduodamas esąs Langėse ir šaukdamas: „Dėmesio, „Juodoji brigada“, gaudynės, gaudynės, jie atsišaudo, ugnis į nacių išperas!?“ Ne, jūs verčiau padovanojate sūnui medžio lentučių ir išsiunčiate jį su aukle žiūrėti rasistinių filmų, egzaltuojančių indėnų tautos sunaikinimą.

Taigi, brangus Stefanai, dovanosiu tau šautuvų. Ir išmokysiu žaisti gana sudėtingus karus, kuriuose tiesa niekada nėra vienoje pusėje ir kuriuose prireikus būtina organizuoti rugsėjo 8 d. paliaubas⁸. Taip išsikrausi dar vaikystėje, iš pradžių galvoje bus šiokia tokia košė, bet pamažu užgims vertybės. Tada suaugęs įtikėsi, kad čia tebūta pasakos, Raudonkepuraitės, Pelenės, ginklų ir pabūklų, žmogaus prieš žmogų, raganos prieš septynis nykštukus, kariaunos prieš kariauną. O jei kartais tau užaugus vis dar egzistuotų tavo vaikiškų sapnų baisūnai, raganos, koboldai, kariaunos, bombos ir privalomoji karo tarnyba, kas žino, galbūt jau būsi išmokęs kritiškai vertinti pasakas ir supančią tikrovę.

 

¹ Aldo Capitini (1899–1968) – italų filosofas ir politikas, Italijoje platino Ghandi nesmurtinio pasipriešinimo idėjas, 1961 m. pirmąkart surengė Marcia per la Pace (Žygį už taiką) nuo Perudžos iki Asyžiaus, kasmet tebevykstantį ir sutraukiantį daugybę dalyvių.

² Turimos omenyje garsiosios Aldermastono eitynės už atominį nusiginklavimą, vykusios 1950–1960 metais.

³ Isp. „pareiškimas, deklaracija“: karinio pasipriešinimo forma, karinis perversmas; užuomina į XIX a. Lotynų Amerikos istoriją.

⁴ Turima omenyje Vajonto tragedija. 1963 m. spalio 9 d. milžiniška kalnų nuošliauža įvirto į Vajonto užtvanką ir išsiliejęs vanduo paskandino visus gretimų slėnio miestelių gyventojus (apie 2000 žmonių). Gelbėjimo operacijoje dalyvavo Italijos kariuomenė.

⁵ Angl. The Scarlet Pimpernel – vengrų kilmės rašytojos Emmos Orczy romanų apie šnipus ciklo pagrindinis veikėjas.

⁶ Antoine’as Josephas Santerre’as (1752–1809) – prancūzų generolas ir revoliucionierius, dalyvavęs paimant Bastiliją ir nukirsdinant Liudviką XVI.

⁷ Pranc. „mezgėjos“ – moterys, Prancūzijos revoliucijos metu per viešus giljotinavimus sėdėdavusios pirmosiose gretose ir megzdavusios; minimos ir viename iš E. Orczy romanų.

⁸ Turimos omeny fašistinės Italijos paskelbtos paliaubos per Ant­rąjį pasaulinį karą, po kurių Vokietija okupavo pusiasalį ir prasidėjo partizaninis (pilietinis) karas.

 

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė