1904 m. birželio 16 d. įvyko pirmasis, erotiškas Jameso Joyce’o ir jo gyvenimo meilės Noros Barnacle pasimatymas, per kurį, jo paties žodžiais tariant, Nora jį padarė vyru. 1904 m. birželio 16 d. 8 val. ryto vienas J. Joyce’o modernistinio romano „Ulisas“ veikėjų, „[s]tambus, didingas Bakas Maligenas išniro iš viršutinės laiptų aikštelės, nešinas muilo putomis dubenėlyje, ant kurio gulėjo sukryžiuoti veidrodis ir skustuvas. Geltonas chalatas, nesujuostas, lengvai pleveno už jo švelniame ryto ore. Pakėlė dubenėlį aukštyn ir užgiedojo:
– lntroibo ad altare Dei.
Sustojęs įsistebeilijo žemyn į tamsius įvijus laiptus ir šiurkščiai pašaukė:
– Lipk aukštyn, Kinčai. Lipk aukštyn, tu bailus jėzuite“ (J. Joyce. „Ulisas“. I knyga. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003, p. 15). Tą pačią dieną ir tą pačią valandą pagrindinis romano personažas Leopoldas Blumas, „su malonumu valg[ė] gyvulių ir paukščių vidaus organus. Jis mėgo tirštą kogalvių sriubą, riešutų formos skilvius, keptą įdarytą širdį, kepenų riekeles, pakepintas su džiūvėsių trupiniais, keptus menkės ikrus“ (p. 67).
Taip prasideda 1904 m. birželio 16-oji, kurią vyksta „Uliso“ veiksmas. Knygą sudaro 18 skyrių: kiekvienas jų trunka maždaug vieną valandą, yra parašytas kitokiu stiliumi ir siejamas su kokiu nors Homero „Odisėjos“ epizodu, spalva, meno arba mokslo sritimi, žmogaus kūno organu.
1924 m. birželio 27 d. laiške panelei Harriet Weaver J. Joyce’as rašė apie grupę žmonių, kurie birželio 16-ąją švenčia vadinamąją Blumo dieną. Blumo diena visame pasaulyje švenčiama nuo 1920 m. – dažniausiai garsiai skaitomas „Ulisas“, bet ne tik. 1956 m. minėdami Blumo dieną Londone susituokė poetai Tedas Hughesas ir Sylvia Plath. Iki šiol tai labai populiari vestuvių ir sužadėtuvių diena.
1929 m. birželio mėnesį Adrienne Monnier ir „Uliso“ leidėja Prancūzijoje Sylvia Beach Paryžiuje surengė Déjeuner Ulysse, Uliso pietus, skirtus prancūziškos romano versijos išleidimui paminėti. Į pietus pakvietė artimus J. Joyce’o draugus ir romano entuziastus, taip pat Samuelį Beckettą.
Romano įvykių 50-mečio proga 1954 m. birželio 16 d. menininkas, airių leidėjas, žurnalistas ir alinės savininkas Johnas Ryanas suorganizavo pirmąją Blumo dieną Dubline. Jos švęsti susirinko humoristas, laikraščio „The Irish Times“ skiltininkas Brianas O’Nolanas, poetas Patrickas Kavanagh, jaunas literatūros kritikas Anthony Croninas, Trinity koledžo registro tvarkytojas A. J. Leventhalis ir J. Joyce’o pusbrolis, dantistas Tomas Joyce’as. Jo dalyvavimas buvo būtinas, nes po J. Joyce’o mirties 1941 m. intelektines rašytojo kūrinių teises perėmė Joyce’ų šeima, kuri dėl skandalų, susijusių su „Ulisu“, griežtai ribojo viešus šio romano skaitymus. Grupelė susitiko Dublino priemiestyje Sendikove, prie Martello bokšto, kuriame vyksta pirmosios romano scenos veiksmas. Planuota dviem arkliais kinkytomis karietomis, kuriomis ponas Blumas romane vyksta į Paddy Dignamo laidotuves, aplankyti visas „Ulise“ minimas Dublino vietas, o išvyką baigti raudonųjų žibintų kvartale. Šventės dalyviai buvo pasiskirstę vaidmenimis: A. Croninui buvo pavesta įkūnyti Stiveną Dedalą, B. O’Nolanui – jo tėvą, J. Ryanui – Martiną Kaningamą, o žydų tautybės A. J. Leventhaliui – Leo­poldą Blumą. Deja, planas žlugo, nes uolus „Uliso“ gerbėjas B. O’Nolanas pradėjo gerti 8 val. ryto ir į susitikimą atvyko taip nusitašęs, kad ant Martello bokšto jam tepavyko nusišlapinti (išliko videoįrašas). B. O’Nolano įkvėpti kiti šventės dalyviai suskubo jį vytis ir Blumo diena baigėsi J. Ryano alinėje „Bailey’s“ nesulaukus net vakarienės.
Nuo to laiko Blumo dieną imta vis dažniau švęsti viešai: buvo renkamasi Martello bokšte ir kitose romane minimose Dublino vietose, kurios būtent „Uliso“ gerbėjų dėka išliko iki šių dienų ir atrodo taip, kaip L. Blumo laikais. Įspūdingas pavyzdys – Svynio (Sweny’s) vaistinė, kurioje Blumas pirko gabalėlį citrinų muilo pakeliui į miesto vonias. 1847–2009 m. ten veikė vaistinė. Ją uždarius, grupelė entuziastų įsteigė labdaringą organizaciją ir jos vardu išpirko namo nuomą. Dabar ten veikia nedidukas knygynas, kuriame J. Joyce’o skaitytojų klubo nariai kasdien garsiai skaito rašytojo kūrinius pagal iš anksto nustatytą grafiką – pirmadieniais skaitomas „Ulisas“, antradieniais „Dubliniečiai“ ir taip toliau. Už 5 eurus knygyne vis dar galima įsigyti citrinų muilo.
Akademikas, J. Joyce’o kūrybos tyrinėtojas, Airijos senato narys Davidas Norrisas 1982 m. ėmėsi iniciatyvos išgelbėti Dublino North Great Georges gat­vės teritorijoje griūvančius Edvardo laikų pastatus. 35 numeriu pažymėtas namas pasirodė išskirtinis, prabangus. Imta ieškoti su juo susijusių personalijų ir svarbių istorinių įvykių, kad pasitelkus istorinį paveldą būtų galima surinkti lėšų atstatymui. Paaiškėjo, kad name gyveno profesorius, baleto mokytojas, Denis J. Magin, įkvėpęs sukurti vieną iš romano personažų, Denis J. Maginni. Taigi profesorius tapo kultūrinio naratyvo, leidusio surinkti milijoną eurų namo atstatymui, ašimi.
1996 m. birželio 16 d. šiame name atidarytas J. Joyce’o kultūros centras, kuriame įkurta nedidelė J. Joyce’o kūrinių biblioteka, rengiami skaitymai, paskaitos apie rašytojo kūrybą, jo dainų koncertai. Centre veikia ir nedidelis J. Joyce’o muziejus, kuriame, be kitų įdomių dalykų, saugoma viena jo mirties kaukė. Pamažu centras pradėjo koordinuoti Blumo dienos renginius Dubline, kurie galų gale tapo savaitę vykstančiu Blumo festivaliu. 2012 m. J. Joyce’o šeimai panaikinus draudimus viešai skaityti „Ulisą“, Blumo dieną pradėta švęsti Dublino gatvėse – vyksta spontaniški arba planuoti knygos epizodų skaitymai, ir inscenizacijos vietose, kuriose vyksta aprašyti įvykiai. Susiformavo ir šventės atributika. Vyrai dėvi šiaudines skrybėles, nes tokią dėvėjo J. Joyce’as, gyvendamas Italijoje, Šveicarijoje ir Prancūzijoje. Galbūt tokią dėvėjo ir įsimintiną 1904 m. birželio 16 d. Ringsende – žinoma, kad tą dieną buvo labai karšta. Kiti dėvi L. Blumo katiliukus, J. Joyce’o akinius, pasiramsčiuoja lazdelėmis. Mėgindamos atkurti Molės Blum įvaizdį moterys nuomojasi arba siuvasi karaliaus Edvardo laikų sukneles. Kad nenupūstų stiprus Airijos jūros vėjas, jų šiaudines skrybėlaites elegantiškai prilaiko plonytės gumelės.
2018 m. birželio 16 d. 9.45 val. stovėjau prie J. Joyce’o kultūros centro rankoje laikydama ekskursijos bilietus. Aplink mane būriavosi J. Joyce’o ir L. Blumo kostiumus vilkintys žmonės, ant laiptų stoviniavo ir mielai asmenukinosi pats rašytojas. Gatvė buvo išpuošta margomis girliandomis, tvyrojo pakili nuotaika. Vieni šventės dalyviai atvyko iš JAV, kiti – iš Kanados, dar kiti – iš Anglijos, bet daugiausia, žinoma, – iš Dublino. 8 val. ryto jau buvo patiekti L. Blumo pusryčiai, vėliau bus serviruojama popietės arbata. Vieni lankytojai laukė „Uliso“, kiti – J. Joyce’o ekskursijos pėsčiomis arba autobusu. Vieni dalyvavo J. Joyce’o pasivažinėjime dviračiais, kiti po miestą dardėjo kinkytomis karietaitėmis, o dar kiti lankė rašytojo kūriniuose minimas alines, ėjo į teatrą arba į J. Joyce’o muziejų Martello bokšte. Po ekskursijos, per kurią aplankiau J. Joyce’o mokyklą, jo draugo butą, „Ulise“ aprašytą bažnyčią ir dar kai ką, į bokštą nuvažiavau ir aš.
Sandikovo paplūdimys, kuriame stovi bokštelis, yra pakrantės miestelio Dan Lerės pakraštyje. Nuo traukinių stoties pakrante iki paplūdimio ir atgal vaikštinėjo Blumo dienos šventėjai. Kai kurie, kaip Bakas Maligenas romane, maudėsi jūroje. Pačiame bokšte susitikau net kelis ekskursijos Dubline dalyvius, o tamsiais įvijais laiptais užlipus ant bokštelio stogo, kur B. Maligenas skutasi barzdą, pasitiko entuziastai, skaitantys mėgstamiausias romano ištraukas. Vienai Molę Blum įkūnijusiai pagyvenusiai poniai jausmingai skaitant „...apkabinau jį taip ir priglaudžiau prie savęs taip kad pajustų mano krūtis jų aromatą taip ir jo širdis beprotiškai daužėsi ir taip aš pasakiau taip aš sutinku Taip“ („Ulisas“, II knyga, p. 391) galvojau, kad nematerialusis kultūrinis paveldas yra vienintelis ir svarbiausias mažų, skurdžių šalių turtas. „Uliso“ atveju paveldas, žinoma, taip pat ir materialus, nes tai miesto romanas, kurio literatūrinę šlovę puikiai išnaudoja Dublino turizmo industrija. Dublino gatvėse, remiantis dešimtuoju „Uliso“ skyriumi, nutiestas turistinis kelias, kurio stoteles žymi elegantiškos vario lentelės grindinyje su J. Joyce’o atvaizdu ir romano citata. „Uliso“ mylėtojai sako, kad eiti šį kelią malonu klausantis knygos audioįrašo. Nematerialusis kultūros paveldas vertingas ne tik todėl, kad neša pinigų ir garsina šalį, jis vertingas, nes geba uždegti jo turėtojų akyse nepakartojamą šviesą, kuri man klausantis degė ponios Molės Blum akyse.