Gargždžiai aidus

Valdo Gedgaudo balsas. Gargždžiai aidus. Ir sykiu – giluminių versmių skaidraus sodrumo. Ištarmės ritmas, pritariant kūnui. Atidėtos tarmės ataidai. Energingai klausus.

„Svetimi“

Suvedė „Litmenis". Pirmaisiais atgautos laisvės svaigulio metais. Redakcijos buveinę, trečio aukšto galeriją, jos kambarėlius prisimena visi kultūros žmonės, kam anuomet – ir sovietmečiu, ir išsilaisvinus – teko savo kūryba rodytis viešumoje. Per „Litmenį". Tvyrojo kūrybinio ir intelektinio polėkio aura, suėmusi daugelio metų patirtį ir naujos ateities lūkesčius. Stiprus buvo teatro kritikų – moterų ir vyrų, nors gal labiau moterų – branduolys. Su dideliu socialinių ir kultūrinių ryšių, kaip dabar pasakytume, „kapitalu". Valdas iškart išsiskyrė. Jokio „kapitalo" ir jokio noro jį susikrauti. Tik meilė teatrui ir aštraus intelekto ironiškas skalpelis. Publikacijos nervino, gal net žeidė. Lygiai taip, kaip ir pastaraisiais metais. Straipsniuose jokių dviprasmybių, jokio jaunatviško noro įsiteikti, pritapti, jokio išmoningo vinguriavimo. Gal kam atrodė apsimetantis nežinąs, kas yra kas. Žinojo ir neapsimetinėjo. Sykiu jokio demonstratyvaus, paiko įžūlumo. Kietai, pagrįstai, pašaipiai. Greit sulaukė atgarsio –­ tylus nepasitenkinimas netruko peraugti į tam tikrą priešiškumą. Užuominos –­ spausdinami rašiniai menkiną savaitraščio autoritetą. Viskas stebėtinai tiksliai pasikartojo po gerų dvidešimties metų – 2013-ųjų pradžioje. Tik žmonės kitokie – svaiginami liberalkairuoliškos popsinės ideologijos apžavų. Likimo ratas, paryškinęs stuburinę Valdo prigimtį, apsisuko lyg apie ašį. Anuo metu jau nebebuvo valdžios instancijos, kuri dėmesingai išklausytų kai kurių kultūros žmonių skundus, pageidavimus, vertinimus ir tarsi pati sugalvojusi imtųsi „gerinti", „prilaikyti" ar „bausti". Tad kreiptasi laišku į redakcijos valdžią. Susirūpinusio kultūros žmogaus vardu. Reikalaujant kuo greičiau imtis priemonių. Nustebino ne laiškas, o pats Valdas, sykį tiesiai šviesiai paklausęs: „Gal man išeiti?" – „Grūdinkis." – „Nenurims." – „Ir tu nerimk." Jautė priešiškumo įtampą ir, matyt, ėmė galvoti esąs našta. Jau vėliau išskyrė kitos aplinkybės. Laikai pasikeitė, tačiau išliko ir žmonių įpročiai, ir žmogiškos silpnybės. Juolab kad esama europinės valdžios centrų, aršiai ginančių šiuolaikinės keistų lytiškumų raiškos ideologijos atstovus. Tad rašoma ir atvirai reikalaujama – bausti, kad kiti patylėtų.
Išlaikė ir tvirtą stuburą, ir sveiką nuovoką, ir ironijos gaivalą. Tiksliai besdavo į vieno ar kito teatro išgyvenamus, bet visaip slepiamus kūrybinės dvasios nuosmukius, nepaisydamas net pasaulinio jų vadovų autoriteto. Nepakentė salsvų kūrybinio polėkio imitacijų, kad ir paspalvintų patriotiniu ar naujausiu ir aktualiausiu ideologiniu padažu. Nepaprastai jautė spektaklių kompozicinę, muzikinę, intonacinę, vaizdinę ir kalbėjimo dermę bei nedermę. Gal kad pats buvo visokeriopai talentingas – poetas, muzikas, rašto žmogus. Straipsniuose įsukdavo savito poetinio ritmo spyruoklę, nunerdavo vidinių poetinių sąšaukų ir sąskambių tinklą. Gurmanams.
Vis labiau ryškėjo poetinė Valdo figūra. Kario šešėlis – jo vidinio gyvenimo metafora. Tokios metaforos negailestingos. Jos ne žaidimui, o likimui. Tačiau išliko teatro ir spektaklio žmogus. Pagautas teatro magijos – žiūrovų akivaizdoje iš niekur ištraukiamos daiktiškos prasmės. Nepagaunamos, neišliekančios. Tik kai kuriomis skeveldrėlėmis nusėdančios atmintyje. Teatras ir poezija susisieja taip pat neišvengiamai, kaip mirksnis ir amžinybė. Tik eilėraščius galima užrašyti ar išmokti ir taip išlaikyti savastyje. Spektaklio neišmoksi.
Išlaikė ir puoselėjo stiprią šakninę gimtinės jauseną. Su ta jausena ir išėjo. Jau mums neįžiūrimu, tik nujaučiamu gimtinės keleliu. Palikęs mums lietuvio kultūros kario šešėlį. Tikėkimės, kad drąsa ir teisumas jam bus užskaityti.

Vytautas Rubavičius

Draugai